Paleidęs į orą tuntą vulkaninių pelenų, galinčių sugadinti lėktuvų variklius, iki tol „paprastam žmogui“ vargu ar girdėtas objektas sutrikdė lėktuvų skrydžius ir reikšmingus tarptautinius renginius. Niekas negalėjo tiksliai pasakyti kada viskas baigsis ir kaip baigsis, juk paskutinį kartą ugnikalniui išsiveržus žemė dar buvo be tiuningo, be kurio gyvenimo neįsivaizduojame dabar – netgi be elektros.
Tūkstančiai keliautojų užstrigo oro uostuose, švelniaveidžiai vyrukai ir mergelės dar taip neseniai kvepinęsi kokiu nors „Chanel Chance“ ir ėję į dušą, dabar su visa savo natūralia smarve nesibodėdami snaudė nosis priploję prie purvino suolo. Ir laukė skrydžio, o gal patvirtinimo, kad globali žmogiškoji civilizacija su jos kūriniais bei madomis prieš gamtos tvirtybę yra bejėgiai.
Įsivaizduokime, kas būtų buvę, jeigu piktasis vulkanas taip greitai vėl nebūtų nutilęs – jis niekam nesako savo planų.
„Mano telefonas išsikrovė...“ Neišsikrovė, tiesiog, pamiršote dieną, kai Prometėjas atnešė ugnį ir buvo nubaustas, leidęs iki kito knygos skyriaus žmonėms pasijusti dievais. O tada atėjo koronavirusas ir Bergamo Visų Šventųjų bažnyčia lyg viduramžiais buvo paversta lavonų saugykla.
„Niekada nesame susidūrę su niekuo panašiu“, – galvas lingavo ministrai, autoritetai ir gydytojai.
Dažniausiai vienas gyvenimas ir šimto metų netrunka, tad, kaip susidurti, jei žmogus yra riboto galiojimo? Nereikia nė Bergamo bažnyčios, maro aukų skeletai tebegulintys Vilniaus šventovių rūsiuose byloja, kad su panašiais iššūkiais susiduriama nuolat, tik žmogiškoji atmintis yra neįtikėtinai trumpa.
Ko gero, dvasiai atsiskyrus nuo kūno jau niekas neberūpi, ir nieko nebeprisiminsi. O išlindus iš savo klouniškos didybės net pačiam įtakingiausiam žmogui sunku pripažinti, esant dalykų, kurių jis negali pakeisti.Ir tie dalykai visai šalia – kvėpuoja ir juokiasi iš jūsų bei jūsų spaudos konferencijų apie „situaciją valdomą“.
Netgi ir tai, kad, neva, didžioji dauguma mokslininkų mano, jog menko žmogaus veikla yra visuotinio klimato atšilimo pagrindinė priežastis. Rimtai taip manote apie 4,57 milijardų metų žemę, mačiusią tvanus ir ledynus, kurioje oro temperatūra reguliariai stebima tik apie du šimtus metų?
Yra tyrėjų manančių, kad neigiama žmogaus veikla prie klimato permainų visai neprisideda, tik tie nešaukia taip garsiai, kaip jų oponentai. Gal rankos nusvyra matant klykaujančius tūkstantį kartų garsiau už juos, o gal ne taip apsimoka, kaip aniems.
Tenka susitaikyti, kad dėl milijardo ar daugiau žuvusių skruzdėlyčių pasaulis nenustotų suktis... Nėra nė vieno žmogaus sukurto daikto, kurio nematomos rankos didybė negalėtų pajudinti ir paneigti. Kas esi, žmogau, jeigu iškeldinus gyventojus iš Černobylio katastrofos paveiktų vietų, ten suklestėjusi gamta per kelis metus sugriauna tavo kūrinius; vijokliai raizgosi ant likimo valiai paliktų leninų pamėklių, augalai ardo pastatus ir asfaltą?
Esi nieko nelemiantis nulis, niekas.
Atėjo laikas žmonijai įsisąmoninti savo silpnumą nesipiktinant, kad tiuninguotas baliauninkas ar marozas keliautojas grįžę iš ten, iš kur atvykus buvo privaloma dvi savaites karantinuotis, kitą dieną ėjo į vakarėlį ir į piceriją. Pyktis nieko nebepakeis. Jie tikrai yra nekalti. Jeigu ne šie, tai kiti būtų nuėję kažkur, tikrai.
Daugelis dalykų – ne riboto galiojimo žmonių valioje ir ne viskas nuo mūsų priklauso. Gerai, jeigu kasdienybės košmaras iki tol matytas vien fantastiniuose serialuose greitai baigsis ir misteris Nuostabus Protas išras stebuklingą vaistą. O jeigu ne, uraganei Laurai nupūtus nuo lubų debesis, naktį pakelkime akis į dangų, pažvelkime į šviečiančias planetas ir paklauskime savęs: ar norime tikėti esantys vieninteliai visatoje tokie galingi, jog mūsų kažkas gali išsigąsti? Pamiršome apie dalykus, kurių negalime pakeisti.