Tokios visuomenės nemaža dalis pandemijos akivaizdoje elgiasi dvejopai: arba panikuoja, arba neigia grėsmę ir toliau pramogauja, didindama viruso sklaidos rizikas savo neatsakingu elgesiu („mes nieko nebijome”).
Abu šie elgesio modeliai ryškėja visuomenėse, ieškančiose gyvenimo džiaugsmo nesibaigiančiose kelionėse, kuriose reikia kuo daugiau paspoksoti, ir knaipėse, kuriose reikia kuo daugiau paragauti ir būtinai su visais aptarti, kur bastėsi ir ką ėdė.
Tai ne spalvų sutirštinimas, tai faktas: svarbiausia kalbų tema visuomenėje, kuriai niekas neįdomu, yra pramogų tema, o svarbiausia pramoga – „ieškoti savęs” kelionėse ir įvairių patiekalų lėkštėse.
Pramoginė visuomenė kaip didžiulė kanopinių žvėrių kaimenė migruoja iš vietos į vietą pasaulyje be sienų ir išminties, rupšnoja žolę restoranų ir pasilinksminimo erdvių ganyklose ir bliauna iš pasipiktinimo, kam nors užsiminus apie prasmingesnio gyvenimo dalykus.
„Mat, dėl šitų dalykų skrandis genda”, kaip sakė paskutinysis žmogus Friedricho Nietzsche’s „Zaratustroje”.
Nihilizmas
Šiuolaikinė Europos visuomenė – atvira. Atviros visuomenės problema – ne tai, kad ji atvira, o tai, kam ji atvira. Dirbtinę priešpriešą tarp „uždaros” ir „atviros” visuomenių sugalvojo ir propaguoja tie, kuriems atvirumas yra savitikslis, o ne priemonė tobulėti. Kaip priemonė visuomenei tobulėti atvirumas turi turėti prasmingas kryptis. Kaip savitikslis jis virsta atvirumu viskam, o tai yra nihilizmo dirva.
„Nihilizmas yra pagrindinis judėjimas Vakarų istorijoje, – praėjusiame šimtmetyje sakė Martinas Heideggeris. – Šis judėjimas atveria tokias gilumas, kad jo sklaidos rezultatu gali tapti tik pasaulinė katastrofa.” Postmano „amusing ourselves to death” yra tarsi kelyje katastrofos link Nietzsche’s ir Heideggerio aprašytų kelionės įspūdžių tęsinys.
Ką neigia atviros visuomenės nihilizmas? Tai, ant ko buvo statoma Vakarų civilizaciją: Dievą, klasikinę minties tradiciją, Apšvietos tikėjimą išsilavinimo svarba, nacionalinę valstybę, valstybės sienas, tradicinę šeimą, gynybos reikšmę.
Siekiui būti savimi, net jei esate idiotas; pramoginei mąstysenai ir gyvensenai; laisvam kanopinių žvėrių kaimenės judėjimui po pasaulinio turizmo ganyklas ir žolės rupšnojimui; nelegalių migrantų antplūdžiams; Gretos Thunberg nesąmonėms; milijardų švaistymui bandant keisti planetos klimatą, nors Kinijos pramonė ir didžiuosius miškus naikinančius šalys, tokios, kaip Rusija ir Brazilija, vis tiek tą klimatą keičia į kitą pusę; atvira kairiųjų pacifistų kliedesiams; atvira Ankaros ir Maskvos šantažui; atvira, galiausiai, koronavirusui.
Koronavirusas Lietuvoje
Atvirumas koronavirusui, kaip jau buvo minėta, pasireiškia arba panikos pliūpsniais, arba „nieko nebijau, jokių draudimų nepaisysiu” kvailyste.
Kitas kraštutinumas – panika. Už tai, kaip ji skleidžiama Lietuvoje ir Europoje, pirmiausia galime dėkoti jautriai, kaip mimoza, visuomenei, kuri pasiduoda perdėtoms baimėms taip pat masiškai ir psichotiškai, kaip ir bukam lengvabūdiškumui.
Po to galime dėkoti politikams, kurie, matydami paniką keliančių žodžių paklausą, skuba tuos žodžius pasakyti, ir, jausdami „griežtos rankos” paklausą tarp panikos apimtų žmonių, skuba ją visur kišti. Šūkį „skaldyk ir valdyk” keičia „gąsdink ir valdyk”.
Yra sričių, kur Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, „griežtos rankos” kovojant su beprasidedančia pandemija išties reikėjo, bet jos nebuvo. Į Lietuvą iš užsienio grįžtančių žmonių sveikatos patikra buvo butaforinė, tad nenuostabu, jog pirmieji 12 patvirtintų COVID-19 infekcijos atvejų Lietuvoje – įvežtiniai.
Dabar – karantinas su gan griežtais žmonių veiklos apribojimais, kuris akivaizdžiai turės neigiamos įtakos šalies ekonomikai ir gyventojų pajamoms. „The Independent” aną savaitę įspėjo, kad dėl pandemijos bankrotų gali būti daugiau nei infekcijos nulemtų mirčių.
Jei jau kovojant su pandemija imamasi „griežtos rankos” politikos, tai ta ranka turi sugebėti apsaugoti ne tik žmonių sveikatą ir gyvybę, bet ir pragyvenimo šaltinius. Kol kas rankos griežtumas puikiai matyti, o apsauga – ir ekonominė, ir sveikatos – atrodo gležna ir nekelianti pasitikėjimo.
Kodėl Lietuvoje buvo atliekama taip mažai testų? Jei trūko reagentų, tai ko verti buvo žodžiai „mes gerai pasiruošę”?
Ar tikrai plaučių ventiliavimo aparatų turime tiek, kiek gali prireikti, ir jei ne, tai kodėl – ir kas bus atsakingas, kai jų pritrūks? Bus kaip su reagentais ir testais?
Ar turime pagrindo tikėtis „griežtos rankos” ir karantino efektyvumo, jei laiku nesiimta visų reikalingų priemonių nei infekcijai laiku nustatyti, nei gelbėti sunkiau sirgsiančiųjų gyvybes?
Tai geriau nei nieko, bet pasiguodimas „geriau nei nieko”, kuris ir šiaip nelabai ramina, tampa panašus į situacijos nebevaldymą, jei žiūrėsime abiejų tikslų – ir sveikatos, ir ekonomikos apsaugos. Dėl svekatos nuveikta šis bei tas, pritaikius, kaip sako Rimvydas Valatka, visuotinį namų areštą, o ekonomika tiesiog nuspirta į šoną.
Tokia kova su koronavirusu, kai kenčia ne tiek infekcija, kiek darbo pajamos ir verslai, primena elgesį žmogaus, kuris, gavęs piktų sms žinučių, sutrypia savo mobilųjį telefoną. Konfliktas neišspręstas, telefono neliko, užtat – laikina ramybė.
Tik čia ne telefonas, o klausimas: kaip – galbūt jau persirgus koronavirusu ir pasveikus – mokėti už maistą, būstą ir visa kita, jei darbas prarasas arba nėra santaupų atlaikyti priverstines atostogas, algos mažinimą, vaikų priežiūros ilgalaikį „nedarbingumą”?
Tačiau būtų gerai žinoti, iš ko mes visi gyvensime, jei viruso per pavasarį nepavyks įveikti, jei jis grįš kitą sezoną, o iki to laiko verslai išgaruos kaip dūmas, užleidę savo vietą po saule nesibaigiančiam karantinui ir kurstomai krizės baimei?
Čia turbūt pasakyta tiems, kurie Lietuvoje dar planavo kažkokį verslą arba tiesiog apie pasaulį buvo šiek tiek geresnės nuomonės.
Pasakos pabaiga
Atvira visuomenė vaizduojasi esanti be galo drąsi, bet drąsos įvaizdis slepia jos prigimtinį bailumą: iš baimės atrodyti nors truputį uždara ji suabsoliutina atvirumą, o tapusi absoliučiai atvira ima bijoti pati savęs.
Prieš keletą metų tai buvo baimė rašyti tiesą apie nelegalios imigracijos kriminalinį veidą. Tai seniai sukerojusi situacija, kai vieni bijo politinio korektiškumo kanono pažeidėjų, o kiti bijo būti apkaltinti esą jo pažeidėjai. Vieni bijo, kad kažkas nebijos, o kiti bijo anų baimės, nes ji kerštinga.
Vienintelis dalykas, kurio atvira visuomenė nebijo, tai – išorės grėsmės. Nebijo ne todėl, kad drąsi, o todėl, kad, būdama visiškai atvira, nebesuvokia tokio daikto, kaip išorė, nebeidentifikuoja svetimkūnių, nebeatpažįsta virusų, nebeturi imuniteto.
Savo intelektines, kūrybines ir finansines pastangas ji meta į kovą su pačia savimi – homofobija, ksenofobija, seksizmu, europocentrizmu – ir tikisi, kad visas pasaulis, stebėdamas šį precedento neturintį psichodelinį reginį, užsimanys tapti toks pat, kaip ji.
Koronavirusas atėjo ir dekonstravo atviros visuomenės Brave New World. Baimių dialektikos sukelta dvejopa reakcija – panika arba grėsmės neigimas – išsiliejo į ginčą „valdžia elgiasi per griežtai” versus „valdžia elgiasi per liberaliai”. Bet sienos užsidarė. Pasaka baigėsi. Realybė pramušė skylę rožinėje svajonėje ir pasiuntė pasaką į nokdauną.
Atviros visuomenės buveinė – Europa – įrodė esanti nė iš tolo nepasirengusi atremti viruso protrūkį. Tą, kuris seniai parodytas Holivudo filmuose ir kuriam seniai buvo laikas ruoštis. Europa pralaimėjo šį mūšį net nespėjusi išsitraukti ginklų – ir net apsimauti kelnių, išmėtytų „Eurovizijos” užkulisiuose.
Ir nereikia kvailų pateisinimų – „o tai ką dabar Kinija ir Iranas, o tai Rusijoje dar bus”. Visos kortos ant stalo: ES – patrauklausia pasaulyje minkštoji galia? Minkšta – taip, galia – ne, patraukliausia – koronavirusui.
Pagal susirgimų, tenkančių vienam milijonui gyventojų, statistiką (šeštadienio duomenys), pirmajame dvidešimtuke (Kinija – dvidešimtoje vietoje) kas antra valstybė – ES narė; 14 iš 20 – Europos valstybės; pirmąjį penketuką sudaro vien europiečiai. Net jei Kinijos ir Irano statistika suklastota, dvidešimtuko sudėties tai nekeičia.
Atvirumas turi rimtų problemų. Kaip ir uždarumas. Šie du dalykai koronaviruso ir jo padarinių neįveiks. Įveiks drąsa, išmintis, teisingumas ir santvarda. Keturios klasikinės dorybės.