Vilniaus ir Kauno oro uostuose dėl vaizdo buvo išstatyti baltachalačiai savanoriai, pasidabinę medicininėmis kaukėmis. Galiausiai jų paskirtis buvo tik atvykėlius juokinti arba gluminti.

Kai šiaurės Italijoje užsikrėtusiųjų skaičius šimtais ėmė daugintis ne dienomis, o valandomis, ir tai puikiai žinodami ten nuvykę pašliaužyti mūsiškiai pusgalviai atvirai šaipėsi, kad „tas karūna – tik dirbtinai sukelta panika“, ir grįžę nė neslėpė, kad dvi izoliuotis skirtas savaites su šeima puikiai praleido Druskininkų džiakuziuose bei lankė Kaziuko mugę, net tada vyriausybė nesiėmė sienų kontrolės ir nedarė ničnieko, kad puspročius atbaidytų skristi pramogauti į labiausiai pasaulyje infekuotas zonas.

Valdžia arba tikrai taip galvojo, arba apsimetė, kad mano, jog virusas Lietuvos neims, esą ji niekam neįdomi, visur paskutinė, ir jei paprastai nepatenka į „Eurovizijos“ finalą, tai ir didelė tikimybė, kad nepateks tarp koronos favoričių.

Be to, lietuviai, priešingai nei aistringieji italai, nesiglėbesčiuoja, net prieš seksą nepasibučiuoja, o poruojasi kaip gyvuliai. Bene įtikinamiausia versija, kodėl Lietuvą turėtų aplenkti agresyvusis užkratas, – kad čia yra Marijos Mergelės globojama žemė. Todėl ir nėra jokio reikalo imtis kokių nors skubių prevencinių priemonių.

Kur kas pelningiau ir smagiau kurti grandiozines vizijas, kaip reikės į gatves paleisti skafandrus dėvinčius pareigūnus, kurie, tarsi „Grindos“ budeliai, it benamius šunis gaudys ir baus gyventojus, drįstančius nedėvėti visiškai bergždžių medicininių kaukių ar nesilaikančius pagal kokį nors skubųjį vyriausybės įsaką patvirtinto rankų dezinfekavimo grafiko, o nusikosčiusius veš tiesiai į areštinę arba psichiatrinę.

Valdžia arba tikrai taip galvojo, arba apsimetė, kad mano, jog virusas Lietuvos neims, esą ji niekam neįdomi, visur paskutinė, ir jei paprastai nepatenka į „Eurovizijos“ finalą, tai ir didelė tikimybė, kad nepateks tarp koronos favoričių.
Goda Juocevičiūtė


Tai – ne apokalipsės siaubiakas, o galima realybė. Juk jau kurį laiką Lietuvos valdžios įkvėpimo šaltinis – komunistinė Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) politika.

Antai dar anksčiau Kauno savivaldybė, susižavėjusi kiniška žmonių sekimo ir kontrolės sistema, įsigijo KLR naudojamas vaizdo kameras, kurios identifikuoja visų praeivių veidus, judėjimo kryptis. Kur ir kam keliauja surinkti duomenys, ne mūsų nosiai.

Daugeliui, kas pamiršo diktatūros aromatą, per saugų 6500 kilometrų atstumą nuo Pekino atrodo visai normalu, jog į grumtynes su virusu kinų komunistai pasitelkė brutalią jėgą ir ėmė pančioti kiekvieną gyventojų žingsnį. Kiekvieną žingsnį – tiesiogine prasme.

Kinijos valdžios veiksmų gerbėjai vakariečiai aikčioja iš pasigėrėjimo: esą žiūrėkite kaip KLR pažabojo COVID-19 siausmą.

Tik niekam šioje pasaulio pusėje neįdomu, kad toje Rytų milžinėje mirštamumo nuo koronaviruso rodikliai palyginti su atsilupusia Europa maži, o situacija stabilizavosi visai ne todėl, kad žmonėms buvo draudžiama net išeiti į lauką prasivėdinti kada panorėjus, ir ne todėl, kad visi kaip zombiai privalo maskuotis, o todėl, kad ten sveikatos apsaugos sistema – itin aukšto lygio.

Ir Rusija, ir kone visas Vakarų pasaulis, ne tik Lietuva, domisi Kinijos kova su nauja infekcija, tačiau patį svarbiausią aspektą – tradicinę kinų mediciną, kuri ten plačiai naudojama stiprinant imunitetą ir gydant koronaviruso simptomus – dėl kažkokių stebuklingų priežasčių praleidžia.

Matyt, vakarietiškam mentalitetui tai visiškas kosmosas, kur kas artimesnė ir suprantamesnė diktatūros tema.

Dabar Lietuvoje oficialiai turime jau kelis užsikrėtusiųjų atvejus. Tačiau iš Italijos ką tik grįžę puskvaišiai giriasi nepraleidę eitynių per valstybės šventes, o ir toliau neatsisakysią savaitgalio klumpakojų. Jie medicinos ekspertų tonu garuoja, kad jei nekosti, tai, vadinasi, neserga, taip pat paisto, kad masinio susibūrimo vietose kitiems nuo jų užsikrėsti – „tokia pati tikimybė kaip plytai ant galvos užkristi“.

Iš Italijos ką tik grįžę puskvaišiai giriasi nepraleidę beždžionių eitynių per valstybės šventes, o ir toliau neatsisakysią savaitgalio klumpakojų. Jie medicinos ekspertų tonu garuoja, kad jei nekosti, tai, vadinasi, neserga, taip pat paisto, kad masinio susibūrimo vietose kitiems nuo jų užsikrėsti – „tokia pati tikimybė kaip plytai ant galvos užkristi“.
Goda Juocevičiūtė


Progresyviausi parazitai, dar neišvykę, bet neplanuojantys atidėti linksmybių Pietų Europoje, jau rezga planus, kaip, atšaukus tiesioginius skrydžius iš Lietuvos ar kaimyninės Lenkijos, įsigis bilietus su persėdimu arba tiesiai į koronaviruso peklą važiuos automobiliu ir mėgausis ištuštėjusiomis Alpėmis ar Viduržemio jūros pakrantėmis bei su didelėmis nuolaidomis pirksis „Valentino“ aprėdus ir grįžę namo truputį pasirgs pasiėmę biuletenį, o tai juk – papildomos atostogos.

Atsakomybė už kitų sveikatą jiems išvis neegzistuoja. Vienoje feisbuko grupėje aptikau tokį didelio palaikymo susilaukusį pasvarstymą, kad susižeisti ar mirti galima ir paslydus vonioje, tai kuo jau tas korona blogesnis. Jei urviniams drąsuoliams net staigiai plintantis užkratas prilygsta itin retam nelaimingam atsitikimui, tai lieka tik įsivaizduoti, nuo kokių ligų puokščių kenčia jų lovos partneriai.

Puiku, kad yra atsakingų žmonių. Antai dainininkas Egidijus Sipavičius, atskridęs iš Lombardijos, išvažiavo į namą užmiesty ir atšaukė koncertą, nenorėdamas rizikuoti apkrėsti muzikantų ir gerbėjų. Boksininkas Daugirdas Šemiotas irgi iš oro uosto patraukė tiesiai į laikiną atsiskyrimą pajūryje.

Tačiau tokių, kurie atkakę iš smarkiai apkrėstų kraštų, porai savaičių atsiriboja nuo išorinio pasaulio arba bent jau nesiveržia į masuotes viešosiose vietose, yra vienetai. Dauguma – krikščioniškam Viduramžių tamsumui atsidavę balvonai, kurie į šiaurės Italiją sugebėjo išskristi, jau žinodami, kad ten įvyko protrūkis, o grįžę kaip patrakę skubėjo į barus apkabinti alaus bokalų ir spjaudytis, paklaikusiems aplinkiniams aiškinant, kad tas virusas išgalvotas.

Šiems slidininkams drąsuoliams viskas – Dievo rankose. Savo neišprusimą bei aplaidumą jie vadina optimizmu, todėl gatavi net kryžius bažnyčiose bučiuoti ir dalyvauti ilgiausių bučinių su nepažįstamais senukais konkurse, kad tik įrodytų, kaip jie nepasiduoda panikai.

Tačiau piktybiniai užkrato platintojai visai nesuvokia, jog baisiausias pavojus yra ne pats virusas, bet jo paplitimo pasekmės: įteisinta raganų medžioklė, paralyžiuotas kasdienis gyvenimas, suvaržyta žmonių judėjimo laisvė ir prisidauginę draudimai, nuo kurių kentės visi be išimties.

Akivaizdu, kad rekomendacija grįžusiems iš koronos viešpatijų savanoriškai izoliuotis neveikė. Tik dabar pradėti atšaukinėti skrydžiai kai kuriomis kryptimis, renginiai, stabdomas ugdymo procesas. Visa tai geriau nei nieko, bet iš esmės pavėluota reakcija.

Nepalo – vienos chaotiškiausių ir skurdžiausių Azijos valstybių, kuri, maža to, ribojasi su Tibetu, taigi, su KLR, – vyriausybė, ir ta sugebėjo imtis išankstinės prevencijos nuo koronos: nedelsdama paskelbė sąrašą šalių, kurių piliečiams laikinai nebus išduodamos vizos. Šiandien jų – aštuonios: tai didžioji draugė Kinija, Iranas, Italija, Pietų Korėja, Japonija, Prancūzija, Vokietija ir Ispanija.

Izraelis, kurio žmonės atlaikė tūkstantmečių persekiojimus, Europos Viduramžių marus, genocidus, pogromus, išgyveno po konclagerių, jau nuo Egipto vergovės laikų žino, kaip elgtis epidemijų metu, todėl pirma, ką padarė, tai užsidarė nuo atvykėlių.

Ukrainoje gyvena 42 mln. žmonių, kurių ketvirtadalis uždarbiauja užsienyje. Šioje milžiniškoje šalyje iki kovo 12 d. buvo užfiksuotas tik vienas koronaviruso atvejis. Valstybės, kuri alsuoja laukine 1990-ųjų dvasia ir tik vos brenda iš korupcijos, prezidentas Volodymyras Zelenskis, buvęs aktorius, ir tas turėjo daugiau sveikos nuovokos ir greitesnę reakciją nei visi intelektualieji Europos Parlamento bezdaliai kartu sudėjus.

Piktybiniai užkrato platintojai visai nesuvokia, jog baisiausias pavojus yra ne pats virusas, bet jo paplitimo pasekmės: įteisinta raganų medžioklė, paralyžiuotas kasdienis gyvenimas, suvaržyta žmonių judėjimo laisvė ir prisidauginę draudimai, nuo kurių kentės visi be išimties.
Goda Juocevičiūtė


Jo iniciatyva Kijevas, nelaukdamas, kol sirgs tūkstančiai, uždarė visas mokymo įstaigas. Be to, pasitelkęs aktoriaus talentą, šalies vadovas kreipėsi į gyventojus ir visų primygtinai prašė niekur nevykti.

Panašiai ėmė tvarkytis ir Lenkija, ir Čekija, kol hedonizme ir genderizmo projektuose paskendusi Šiaurės bei Vakarų Europa išsižiojusi tik kasė pakaušį ir bejėgiškai vebleno, kad užsikrėsti turėtų 70 proc. gyventojų.

Lietuva dar prieš porą savaičių turėjo realių šansų užkratui parodyti špygą. Jau tada reikėjo kitų šalių piliečius, atvykusius iš viruso židinių, siųsti namo, o saviškius, grįžusius iš didžiausios rizikos regionų, iš oro uostų ar pasienio punktų vežti tiesiai į karantino celes be jokių anketų pildymų ir žaidimų su termometrais.

Laikinų nepatogumų patirtų tik saujelė keliautojų, o kiti zuikiai drąsuoliai būtų atbaidyti nuo nebūtinų kelionių į COVID-19 labiausiai pažeistas šalis.

Bet iš to valdžiai – jokios naudos, jokio biznio, vien išlaidos. Tikras biznis – tai skubos tvarka, be viešo konkurso įsigyjamos guminės pirštinės, skafandrai, chalatai, dezinfekciniai skysčiai, respiratoriai, tualetinis popierius, sintetiniai medikamentai.

Brangiausias lobis – plaučių vėdinimo aparatai. Faktas, kad tokiu sunkiu momentu jie būtini, ir skubiai. Todėl galima permokėti kad ir dešimteriopai. Tik kad galima būtų pradėti jų užsipirkinėti, reikia didesnių dramų ir įspūdingesnio aukų skaičiaus.

Kam korona, o kam – motina tikroji. Pasaulinėse biržose dabar krenta visų kompanijų akcijų kursai, išskyrus farmacijos įmonių. Dabar farmacijos galiūnams bei medicininės įrangos tiekėjams ir su jais bendradarbiaujantiems sveikatos biurokratams – aukso amžius, šimtmečio puota maro metu.

Tad gali būti, kad mūsų valstybės vyrai apgalvotai sėmėsi Italijos bei Ispanijos „gerosios“ patirties, kaip reikia problemos sprendimą atidėti rytojui, ir tyčia delsė viruso sulaikymą, netgi skatino jo sklaidą. Štai per patį koronos įkarštį šiaurės Italijoje Lietuva įsileido Milano „AX Armani“ komandą varžyboms su „Žalgiriu“. Pasiteisinimas turbūt šis: užkrato plitimą padės sustabdyti jei ne Marijos Mergelės kultas, tai atnašavimai antrosios Lietuvos religijos – krepšinio – dievukams.

Vilniaus savivaldybė nematė reikalo nei uždaryti Kaziuko mugės, nei atšaukti Kovo 11-osios minėjimo gatvėse. Jei valdžia sąmoningai tikslingai, o ne iš durnumo ir trumparegiškumo, siekė, kad masiniai renginiai toliau vyktų ir juose zyliotų infekuoti ekstremalai, kurie dar neįtaria, kad serga, tuomet mes labai greitai pajusime, ką reiškia prieš 30 metų iškovotos laisvės numarinimas.

Į šalies vidų įsmukęs virusas jau tik plis, ir jokie rankų mazgojimai ar vaikų žaidimams prilygstantys kaukių maskaradai nebepadės.

Ko gero, tyčia pražiopsoję momentą suvaldyti situaciją, staiga atsibudę valstybės klerkai iš pietietiškos „manjanos“ mikliai persiorientuos į kinišką totalitarinį režimą.

Tuomet Marijos žemė virs diktatūros eksperimento lauku, kai be valdžios leidimo negalėsime patys nė kvėpuoti, karantinas bus privalomas visiems, o nepaklusnieji bus baudžiami pagal 277 straipsnį „Kovos su epidemijomis ar užkrečiamomis ligomis taisyklių pažeidimas“.

Per tą laiką valdžia turės visas galias greitai įtvirtinti tokius draudimus ir prievoles gyventojams, kurių nepavyko įdiegti įprastomis demokratinio gyvenimo sąlygomis. Juk chunta, atviras žmonių sekimas, beribis skverbimasis į asmeninį piliečių gyvenimą, priverstinis gydymas ir kiti diktatorių triukai – slapta, bet greičiausiai labai didelė mano pamėgtų herojų Sauliaus Skvernelio, Dovilės Šakalienės, Petro Čimbaro ir kitų kraštutinumus dievinančių politikų svajonė.

Kai policija ir kareiviai varinės pasimetusius gyventojus, įstatymų leidėjai ir ministrų kabinetas galės nekliudomi įgyvendinti milijonų vertas aferas, riebinti sau privilegijas, toliau kirsti sengires, didinti medžioklės plotus, galų gale – atidėti Seimo rinkimus.

Nenustebčiau, jei bus net prastumtas esantis žemiau intelektinio plintuso P. Čimbaro šunų lojimo ir kačių kniaukimo įstatymo projektas ar panašios nesąmonės.

Tuo metu visuotinis stresas pasieks tokį pavojingą lygį, kad nuo parduotuvių lentynų bus šluojami ne svaigiųjų gėrimų buteliai, o vien konservai ir kruopos. Ištuštės baimės psichozės pančiojamų miestų barai ir restoranai. Tada sveikuoliai Aurelijus Veryga ir Dainius Kepenis galės mums kaišioti nuogas statistikas, rodančias alkoholio pardavimų smukimą, ir girsis atpratinę tautą nuo žalingų įpročių.

Jei mūsų ministrai ir seimūnai vis dėlto nėra tokie pavojingi klastūnai, galime pasiguosti, kad jie viso labo – naivūs infantilai, nepajėgūs susigaudyti sudėtingesnėse situacijose ir numatyti kelių žingsnių į priekį.

Ir vienu, ir kitu atveju tai bus paskutinis jų pasispardymas, kartu – koroninė vinis į Zombilendą kuriančių „valstiečių“ žalią karstą.