Paulius Gritėnas. Koronavirusas sugrąžins mums gyvenimo lėtumą ir prasmę

Įžvalgūs buvo ne tie, kurie sukaupė savaitės kruopų ar konservų atsargas. Tikrąjį įžvalgumą pademonstravo tie, kurie visą šį laiką kaupė knygas, kurias atėjo laikas pagaliau perskaityti ir permąstyti. Sugrįžti prie didžiųjų pasakojimų.

Šią savaitę „Amazon“ internetinės parduotuvės bestseleriu tapo Alberto Camus „Maras“. Mano mylimas žurnalas „Foreign Affairs“ atsiuntė naują prenumeratos pasiūlymą, šelmiškai pridurdamas: „Turbūt nebus geresnio laiko skaityti.“

Pasaulį kaustanti koronaviruso baimė verčia vyriausybes imtis griežtų socialinės distancijos kūrimo priemonių. Uždaromos masinio susibūrimo vietos, atšaukiami renginiai. Izoliacija ištinka ne tik užsikrėtusius virusu, bet ir tuos, kurie vienaip ar kitaip susiduria su stojančiais darbais, galimybėmis keliauti ir pramogauti.

Greitos informacijos sklaidos, finansinių transakcijų, masinio turizmo ir vartojimo pasaulį staiga ištinka nenumatyta būtinybė sulėtėti ir sugrįžti į namus. Į namus, kuriuose kaupiame ne tik maistą ar buities reikmenis, bet ir kada nors savo laiko sulauksiančias knygas.

Leonidas Donskis yra ne kartą pastebėjęs, kad sunkiausiais laikais Europa ir europiečiai visada atsisuka į didžiuosius naratyvus, į pasakojimus, savotiškus praėjusių kartų išminties aruodus, kuriuose galima atrasti paguodą naujų iššūkių, baimių ar naujos nevilties akivaizdoje.

Ne veltui savotiškas Europos literatūros lūžis įvyksta su Giovanni Boccaccio „Dekameronu“. Po 1348 metais tuometinę Italiją ištikusio maro pradėtas rašyti genialus kūrinys aprašo nuo Juodosios mirties bėgančių dešimties jaunų florensiečių vienas kitam pasakojamas istorijas.

Jei jau minėtas A. Camus „Maras“ aprašo epidemijos ištikto miesto-bendruomenės situaciją, atskleidžia palaipsnį gyvenimo perėjimą iš normalaus režimo į kasdienių mirčių ir abejingumo, baimės bei nevilties atmosferą, tai G. Boccaccio perkelia mus į žymiai artimesnę saviizoliacijos ir vilties saugojimo absurde naratyvą.

„Dekameronas“ puikiai parodo tai, kad kasdienio gyvenimo patogumo ir užtikrintumo netekę žmonės gali remtis į vaizduotę ir pasakojimo galią. Atmetus visas gėrybes ir užtikrintais laikomus dalykus, lieka mūsų patirtys – juokingos, tragiškos, vulgarios ar moralizuojančios istorijos, kurios užtikrina slystantį gyvenimo tęstinumo jausmą.

Dar labiau aktuali knyga šioms baimės ir nerimo dienoms – Danielio Defoe „Maro metų dienoraštis“. Būdamas penkerių, legendinio „Robinzono Kruzo“ autorius tėvų buvo išgabentas iš Londono į provinciją, kad išvengtų tuo metu gyvybes šienavusio maro.

1721 metais, Europai baiminantis naujos epidemijos, D. Defoe pasinaudojo to meto žmonių prisiminimais ir įvairiais užrašais, kad atkurtų epidemijos ištiktos ir panikai bei nevilčiai pasidavusios visuomenės vaizdinį.

„Maro metų dienoraštyje“ pasakojimas prasideda nuo kelių maro atvejų fiksavimo, kintančios statistikos ir tuometinių valdžios institucijų bandymo užkirsti kelią ligos plitimui ir panikai. Vėliau jis tampa istorija apie epidemijos akivaizdoje sutrūkinėjusias visuomenės grandis.

H. F. inicialais įvardinamas stebėtojas lieka dalies žmonių apleistame mieste, kuriame užsikrėtusieji paliekami likimo valiai ir garsiai šaukiasi mirties, ciniškieji bando pasipelnyti ir mėgaujasi visais visuomenės normaliomis sąlygomis uždraustais malonumais, atkaklieji išlaiko ir kabinasi savo tikėjimo. Žmogaus brutalumas ir gyvuliškas išgyvenimo instinktas skleidžiasi šalia tokios pačios žmogiškos atjautos ir pasiaukojimo dėl kitų, rizikuojant net savo gyvybe ar paskutiniu maisto kąsniu.

Tai, kad epidemijos ar masinės mirtys buvo nuolatinio nerimo šaltinis, grasinęs visoms visuomenėms, nepriklausomai nuo jų kultūrinio ar civilizacinio lygmens, parodo ir utopinis mąstymas. Ideali visuomenė turėtų nusikratyti epidemijų pančių, o gyvybė turėtų prarasti prigimtinį trapumą.

Štai anglų filosofo Thomo More‘o 1516 metais pasirodžiusioje „Utopijoje“ jūreivių atrasta sala, kurioje žmonės gyvena idealiomis sąlygomis, turi ne tik lygią ir demokratiškai visuomenę, bet jos neištinka ir masinės epidemijos.

Panašiai utopines žmonijos sąlygas savo „Naujojoje Atlantidoje“ 1627 metais aprašė ir kitas legendinis anglų filosofas Francisas Baconas. Bensalemo saloje vietos gyventojai sukūrę technologiškai itin progresyvią visuomenę, kuri jau turi povandeninius laivus, vėjo jėgaines, pasiklausymo įrangą.

Kartu Bensalemo gyventojai jau supranta masinių epidemijų pavojų. Iš kitų šalių atvykę jūrininkai uždaromi į karantiną, kad neužkrėstų salos gyventojų sunkiai suvaldomomis ligomis.

Tai tik dalis pasaulio literatūros ir filosofijos klasikos pavyzdžių, rodančių žmonijos santykį su epidemijomis, masinėmis mirtimis, prasmės ir paguodos paieškomis pasakojimuose, humanistinės idėjos puoselėjime.

Koronavirusas neabejotinai išmuš mus iš kasdienio gyvenimo, sujauks pasaulio ekonomikos takumą ir nuolatinio augimo vaikymosi tendenciją. Atšaukti renginiai ir jau įprastos, ramybę suteikiančios pramogos. Grėsmė atskiriems verslo sektoriams. Būtinybė prisitaikyti ir išsaugoti savo darbo vietą, nuolatinį pajamų šaltinį.

Šalia šių negatyvių pasekmių slypi ir gyvenimo sulėtėjimo, nuovargio ir skubos sumažinimo galimybė.

Galimybė paimti į rankas knygą, įsijausti į ilgesnį, sudėtingesnio siužeto ar loginio minties vystymo pasakojimą. Galimybė pabūti namuose ir naujomis akimis peržvelgti aplinką.

Ar ne mes žiniasklaidoje nuolat skaitome apie greitus būdus įveikti nuovargį, apie nemigą, apie gyvenimo greitį ir išsekimą, apie neskirtą laiką sau ir savo gyvenimo prasmės apmąstymams?

Štai ir atsirado proga dar kartą atsiremti į milžinišką Europos kultūros pagrindą. Atsiversti „Dekameroną“ ar „Maro metų dienoraštį“, pačiam pabandyti papasakoti kitiems tai, ką esi patyręs ir permąstyti, ar iki šiol gyvenai prasmingai. Sulėtėti ir sulėtinti savo patirtis.

Epidemijos iššaukia ne tik fizinį imunitetą, bet ir leidžia sustiprėti visuomenei, kuri buvo nuklydusi nuo refleksijos, nuo savęs apmąstymo. Dabar puikus metas ne tik virti kruopas ar lukštenti iš skardinių konservus, bet ir pasitikrinti, ar kasdienybė, kurioje jautėmės įsipatoginę, išties teikė mums džiaugsmą ir kokie mes sugrįšime, kai viskas pasibaigs.