Nobelio premijos laureatas R. J. Shilleris istorijos ir kartu su ja einančios emocijos plitimą visuomenėje prilygina viruso plitimui. Kas šiuo metu yra tiesiog nuostabiausias galimas pavyzdys. Nes kaip COVID-19 plinta po pasaulį, taip plinta ir su virusu susijusi panika. Kuri verčia žmones imtis labai keistų sprendimų.

Šiandien jau nebėra itin sunku susidaryti statistika ir kompetentingų profesionalų atlikta analize paremtą supratimą dėl plintančio viruso. Yra daugiau ar mažiau aiškus mirtingumas. Yra pakankamai akivaizdu, kokios visuomenės grupės pažeidžiamos labiausiai. Aiškiai matosi, kad virusas yra pagydomas, o didžioji dalis pacientų perserga pakankamai lengvai.

Nors tai nėra įprastas gripas, tačiau nemaža dalis užsikrėtusiųjų ligos neišgyvena sunkiau nei sezoninio gripo.

Visa tai yra objektyvūs faktai. Kurie yra viešai prieinami visiems.

Bet, nepaisant tų faktų, vis dar labai garsiai reiškiasi iracionalioji žmonių dalis, kuri rėkia – tačiau daugeliui nereiškia visiems! Trijų taškas keturių procento mirtingumas po savęs paliks milijonus lavonų! O kiekviena gyvybė yra neįkainojamai brangi!

Taip, beveik taip ir ne. Nors daugelis tikrai nėra tolygu visiems ir nemažai žmonių daro grubias klaidas vertindami 100 proc. artimas tikimybes, jei jums dar nėra 60 metų ir turite daugiau ar mažiau normalų imunitetą, bijoti mirti nuo COVID-19 yra tiesiog kvaila. Kito apibūdinimo tokia baimė neturi. Tai yra objektyvus empirinis faktas – tokia baimė kvaila.

Šiuo metu skaičiuojamas ligos mirtingumas nėra teisingas. Nes miršta tie, kuriems virusas nustatytas. Bet nustatytas tikrai ne visiems.

Tad egzistuoja dalis žmonių, kurie yra užsikrėtę, tačiau kurie nei jaučia, nei kada jaus simptomų arba tiesiog pakosės ir su arbatos puodeliu virusą išgyvens. Jie nebus priskaičiuoti prie užsikrėtusių skaičiaus. Dėl ko mirusiųjų procentas skaičiuojamas ne nuo visų realiai užkrėstų, o tik nuo tos dalies, kuriems liga buvo patvirtina. Realus mirtingumo procentas yra mažesnis, o lengvų persirgimų kiekis didesnis.

Galiausiai, visos gyvybės yra įkainojamos. Apie tai parašytas ne vienas mokslinis darbas, sukurtos įvairios metodikos. Ir kainojamos gyvybės būtent tokiems atvejams kaip šis. Idant kilus iracionaliai panikai nebūtų pridaryta beprotiškų sprendimų bei būtų galima palyginti įvairius sprendimus ir tų sprendimų kainą.

Emocijomis gyvenantys labai mėgsta dalintis apokaliptiniais scenarijais ir pasakoti apie užsikrėtusiųjų skaičiaus progresinį augimą.

Jie savo skaičiavimuose dažniausiai yra teisūs. Kaip nutiko kiaulių maro atveju, taip ir COVID-19 labai realiai gali užkrėsti keliasdešimt milijonų gyventojų. Šimtai tūkstančių, kurie, deja, mirs.

Tokia yra faktinė objektyvi realybė. Ji nereikalauja kelti panikos. Panika niekuo nepadės ir juo labiau nieko neišgelbės. Nepaisant ligos plitimo, to plitimo šiandien sustabdyti jau beveik neįmanoma. Liga jau išplito ir toliau plis. Taip tiesiog yra, su tuo reikia susitaikyti.

COVID-19 labai realiai gali užkrėsti keliasdešimt milijonų gyventojų. Šimtai tūkstančių, kurie, deja, mirs. Tokia yra faktinė objektyvi realybė. Ji nereikalauja kelti panikos. Panika niekuo nepadės ir juo labiau nieko neišgelbės. Nepaisant ligos plitimo, to plitimo šiandien sustabdyti jau beveik neįmanoma. Liga jau išplito ir toliau plis. Taip tiesiog yra, su tuo reikia susitaikyti.
Tautvydas Marčiulaitis


Ant tektoninių plokščių susidūrimo vietų, netoli aktyvių ugnikalnių, cunamio ar didelių potvynių zonose gyvenantys žmonės nepanikuoja kiekvieną dieną. Nors mirti jie tikrai gali bet kada. Net su aukštesne tikimybe nei vidutinis viruso per daug išsigandęs jaunuolis šiandien.

Tačiau, gyvenant tose pavojingose zonose, mirties galimybė yra priimama kaip normali realybė. Kaip ir tūkstančiai mirčių dėl elementarių higienos priemonių trūkumo besivystančiame pasaulyje yra priimami kaip įprasti, normalūs įvykiai. Dėl tų gyvybių niekas pasaulyje nepanikuoja, jas lengvai įvertina pinigais.

Bet kai žymiai lengvesnė tos baisios realybės, kurioje kiekvieną dieną gyvena šimtai milijonų žmonių, versija ateina iki mūsų, pradedame daryti nesąmones. Uždarome miestus, stabdome darbus, viską atšaukiame ir tūnome kampe.

Kad tik corona nepastebėtų. Nors ji jau senokai mus pastebėjo ir ant mūsų nusėdo. Langus bei duris reikėjo uždarinėti prieš savaites.

Vieni, pavyzdžiui, Izraelis, į pasaulį žiūri racionaliai. Jau kuris laikas tiesiog karantinuoja visus atvykstančius į šalį. Kas yra absoliučiai racionalu ir logiška. Tokiu būdu bandyti stabdyti plitimą tikrai galima.

Tačiau kiti, pavyzdžiui, Italija, užsiima absoliučiomis nesąmonėmis. Uždarinėja miestus ir šalį ne tuomet, kai virusas gali tik pradėti plisti, o tuomet, kai inkubacinis periodas jau pasibaigęs ir virusio nešiotojai išplitę po visą pasaulį. Kuomet reikia miestus ne uždarinėti, o kaip tik juos atidaryti.

Kaip rašė tiek „The Economist“, tiek R. Kuodis, tiek aibė kitų ekonomistų ir leidinių, prie lavonų veda ne tik virusas. Uždarinėjami miestai, stabdoma įmonių veikla, priverstinis nedarbas bei dėl viso to sumažėjusi gamyba, vartojimas taip pat už savęs paliks lavonus. Neaišku, kiek jų bus. Tačiau tikrai bus.

Ypač jei dėl tų uždarinėjimu sutriks produktų tiekimas. Jei dėl įvairių užkardų, policijos postų ir kitų kliūčių taps sunkiau pasiekti tuos, kuriems reikia pagalbos. Jei uždarymo prigąsdinti žmonės slėps savo sveikatos būklę ir stengsis nelegaliai pabėgti iš šalies.

Kai žymiai lengvesnė tos baisios realybės, kurioje kiekvieną dieną gyvena šimtai milijonų žmonių, versija ateina iki mūsų, pradedame daryti nesąmones. Uždarome miestus, stabdome darbus, viską atšaukiame ir tūnome kampe. Kad tik corona nepastebėtų. Nors ji jau senokai mus pastebėjo ir ant mūsų nusėdo. Langus bei duris reikėjo uždarinėti prieš savaites.
Tautvydas Marčiulaitis


Kvailiausia, ką galima padaryti, tai leisti virusui išplisti po pasaulį (kas de facto jau įvyko), o tuomet pradėti panikuoti bei stabdyti įmonių, institucijų veiklą, uždarinėti miestus, karantinuoti visus šalies gyventojus (kas po truputį vyksta). Nes tokiu atveju žmones žudys tiek virusas, tiek stojanti ekonomika, tiek nieko jau keisti negalinčios užkardos.

Taip, galima sakyti, jog Wuhane karantinas padėjo nustoti ligai plisti. Tačiau jokiu būdu negalima atsakyti, ar per vėlai priimti sprendimai nepadarė daugiau žalos, nei būtų jos sukėlusios švelnesnės priemonės, leidusios nestabdyti miesto ekonomikos. Taip pat niekas negali pasakyti, ar Kinijos valdžia pateikia realius skaičius.

Baimė neleidžia tiesiog nustoti kovoti su tuo, kuo reikėjo kovoti prieš mėnesį. Priešingai, panika verčia neteisingus sprendimus priimti labai netinkamu laiku. Todėl labai realu, kad gausime tiek virusą, tiek recesiją.

Dar kurį laiką baimė ir panika dėl viruso augs. Nes, besibaigiant pirmajai bangai inkubacinio periodo pasaulyje, vis greičiau didės fiksuotas užsikrėtusiųjų asmenų skaičius.

Tačiau po kurio laiko, kai fiksuojamų atvejų skaičius kiekvieną dieną augs dešimtimis tūkstančių, visi COVID-19 priims kaip vieną iš mūsų realybę sudarančių aplinkybių.

Visi supras, kad tai nėra pasaulio pabaiga, o tiesiog dar vienas virusas. Nors ir baisesnis, nei įprasta, tačiau ne toks ir baisus.

Tuomet teks pradėti kovoti su ekonominėmis panikos pasekmėmis.

Kurios turbūt bus skaudžios. Dėl ko valstybės stos į rimtą kovą. Visai realu pamatyti tokią sunkiąją artileriją kaip A. Greenspan kažkada pasiūlyta malūnsparnio pinigų idėja. Kuomet tiesiog pradedami vykdyti piniginiai pervedimai kiekvienam valstybės gyventojui (taip jau daro Hong Kongas).

Realu pamatyti ir didelio masto finansinės pagalbos paketus nukentėjusioms įmonėms, ar net visiems sektoriams. Įvairias monetarines bei fiskalines ekonomikos skatinimo programas. Pažadus palūkanas ties nuliu laikyti amžinai.

Šiandien keliame paniką. Jos vedami priimame iracionalius sprendimus. O už malonumą elgtis vaikiškai mokėsime kiek vėliau.