Nors valdžios vyrai ir moterys dalijo daug pažadų, kilo į daugybę atakų, tačiau šis bastionas taip ir liko nepaimtas. Atvirkščiai, po kiekvienos atakos tik stiprėjo: tai – nepakeičiamoji ir nepamainomoji mūsų valdininkija bei biurokratija, kuriai gerovės ir įtakos gali pavydėti bet kuris politikas.

Netgi ši valdžia, kuri ėmėsi pakankamai radikalių priemonių, turėjo tyliai pripažinti pralaimėjimą. Valdininkai valdo valstybę ir įgyvendina politikų sprendimus ir vizijas. Jei nori. Nors formaliai vyko valstybės reforma ir įstaigų pertvarka, tačiau šis sluoksnis ir jo įtaka tik sustiprėjo.

Reikia pavyzdžių? Imkime, kad ir Žemės ūkio ministerijos perkėlimą. Nesigilinsiu, šis sprendimas geras ar blogas. Tiesiog, jei žiūrėsime iš vadybinės pusės, tai – kelių mėnesių ar pusmečio reikalas: radai patalpas, sutvarkei pagal poreikius, suformavai IT struktūrą, informavai ministerijoje sėdinčius klerkus, kada atvažiuos sunkvežimis, kuris iš sostinės į laikinąją sostinę perveš asmeninius daiktus ir darbo priemones, bei kada atvažiuos autobusas, kuris nuveš į naują darbo vietą. Nenorintiems sėsti į autobusą išmokėjai kompensacijas.

Planuota, kad taip į Kauną iš sostinės iškeliaus apie tūkstantis ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų tarnautojų.

Rezultatas? Klerkai nepanoro kraustytis ir projektas, kuriam politikai išleido kelis šimtus tūkstančių eurų mokesčių mokėtojų eurų praktiškai žlugo. Dabar Kaune „veidrodinėje ministerijoje“ dirba kelios dešimtys valdininkų, kurie net nelabai aišku ką ten veikia.

Rezultatas? Klerkai nepanoro kraustytis ir projektas, kuriam politikai išleido kelis šimtus tūkstančių mokesčių mokėtojų eurų, praktiškai žlugo. Dabar Kaune, „veidrodinėje ministerijoje“, dirba kelios dešimtys valdininkų, kurie net nelabai aišku, ką ten veikia.

„Mėginome padaryti valstybės reformą ir pradėjome pertvarką. Tikėjomės, kad sumažinsime valdininkų skaičių, o likusiems žymiai padidinsime atlyginimus. Tai buvo klaida. Paaiškėjo, kad, kol vyko reforma, geriausi žmonės tiesiog išbėgiojo į verslą, likusiems algos pakilo, bet darbo kokybė niekuo nepasikeitė“, – atvirai sako aukštas pareigūnas, nenorėjęs skelbti savo pavardės.

Tokių pokyčių pasekmių matome visur. Nuo žlungančių valstybės projektų iki keistų sprendimų, kurie „teisėti“, bet visuomenės interesų visiškai neatspindi. Tačiau puikiai atspindi atskirai paimtų verslo grupių norus ir pageidavimus.

Pagal dabar galiojančius įstatymus valstybės tarnautojo praktiškai neįmanoma atleisti. Nebent jis turi padaryti ypatingai daug ir grubių pažeidimų. Tingumas ir nenoras dirbti ar tylus kažkieno interesų protegavimas į pažeidimų sąrašą neįtraukiamas.

Tas pats pašnekovas įvardija ir tai, kur užstrigo visos reformos – įstatyminė bazė. Pagal dabar galiojančius įstatymus, valstybės tarnautojo praktiškai neįmanoma atleisti. Nebent jis turi padaryti ypač daug ir grubių pažeidimų.

Tingumas ir nenoras dirbti ar tylus kažkieno interesų protegavimas į pažeidimų sąrašą neįtraukiamas.

Vienas iš paskutinių tokių pavyzdžių, galintis tapti klasika, tai po serijos „vamzdžių“ skandalų mėginimas pašalinti iš pareigų Aplinkos apsaugos departamento vadovą Vaidą Laukį.

Nors Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika deklaravo, kad šis vadovas prarado jo pasitikėjimą, tačiau pirminis pasiūlymas buvo ne eiti šėko pjauti, o tapti vyr. specialistu savo departamente. Aplinkosaugininkas atsisakė.

Tik po kurio laiko K. Mažeika pranešė, kad direktorius netenka savo pareigų. Tačiau tai tik skambėjo grėsmingai. V. Laukiui siūlomos Aplinkos kokybės departamento Kauno aplinkos kokybės kontrolės skyriaus vedėjo pareigos. Jam nesutikus eiti šių pareigų, ministras turės siūlyti kitas arba departamento vadovą atleisti – netrukus bus skelbiamas naujas vadovo konkursas. Kokios sąlygos pasiūlytos tarnautojui, ar jo atlyginimas bent kiek sumažės, nepranešama.

Toks kompromisinis sprendimas priimtas, manau, todėl, kad iki šiol valstybei tenka bylinėtis su daugybe pasitikėjimą praradusių ir atleistų valdininkų. Labai dažnai teismai baigiasi milžiniškomis kompensacijomis iš mokesčių mokėtojų kišenių nepelnytai praradusiems savo pareigas.

Valdininkai atskira ir nepajudinama kasta, kuo toliau, tuo labiau įtvirtinanti savo išskirtinę padėtį. Paradoksalu, tačiau šis klanas stiprėja praktiškai po kiekvienos reformos, kuri turėtų aplaužyti ragus.

Valdininkai – atskira ir nepajudinama kasta, kuo toliau, tuo labiau įtvirtinanti savo išskirtinę padėtį. Paradoksalu, tačiau šis klanas stiprėja praktiškai po kiekvienos reformos, kuri turėtų aplaužyti ragus. Norint atleisti eilinį darbuotoją versle užtenka jį įspėti prieš porą savaičių ir sumokėti nuo kelių savaičių iki poros mėnesių atlyginimo dydžio kompensaciją, o štai valdininko pajudinti praktiškai neįmanoma. Arba reikia sugalvoti itin sudėtingą schemą – jungti skyrius, departamentus ar net ištisas įstaigas, keisti pavadinimus.

Paradoksas ir tai, kad dar neseniai, kai algos valstybiniame sektoriuje buvo gana menkos, žmonės iš ten išeidavo gana lengvai. Tik bėda, kad paprastai išeidavo patys geriausi. Dabar, kai atlyginimai kaip reikiant šoktelėjo, norinčių išeiti mažėja. Atvirkščiai, plūstelėjo lengvo gyvenimo būdo mėgėjai, turintys tvirtą politinį užnugarį.

„Liko tie, kas liko. Dabar jų nebeiškrapštysi. Tačiau, nepaisant padidėjusių atlyginimų, darbo kokybė tik nukrito“, – sako tas pats politikas.

Logiška. Stebuklų nebūna. Bet kuris verslininkas gali pasakyti, kad beviltiškam darbuotojui dvigubai padidinus atlyginimą jis dirbti nepradės. Norint gauti naudą reikia kelti tikslus, reikalauti ir rasti kitų poveikio priemonių. Galų gale suformuoti tam tikrą įstaigos darbo kultūrą.

Kai algos šoktelėjo, politikams tapo patogu pritraukti patikimus žmones ir juos įdarbinti atitinkamose tarnybose.

Tiesa, mūsų pašnekovas nepaminėjo ir kito dalyko. Kai algos šoktelėjo, politikams tapo patogu pritraukti patikimus žmones ir juos įdarbinti tam tikrose tarnybose.

Negalime teigti, kad taip nutiko Aplinkos ministerijoje, tačiau čia įdomu stebėti, kaip per metus nuo 2018 iki 2019 m. keitėsi pareigybės ir atlyginimai. Pavyzdžiui, atsirado 17 vyresniųjų patarėjų etatų, kurių atlyginimai – po 2958 eurus. Iš nebūties išniro ir 5 vyriausieji patarėjai, gaunantys po 3715 eurų.

Departamento direktoriaus alga kilo iki 4185 eurų, arba tik 15 eurų mažesnė nei ministro ir kartu didesnė už viceministro, kurio atlygis šoktelėjo nuo 2957 iki 3756 eurų. O skyriaus, esančio departamento struktūroje, vedėjų nuo 22 sumažėjo iki 14, tačiau atlyginimai šoktelėjo nuo 1694 iki 3417 eurų.

Visus lenkia 4 grupės vadovai, kurių algoms vakarais galėtų pavydėti ne tik ministras, bet ir departamento direktorius – 4306 eurai.

Visus lenkia 4 grupės vadovai (nauja pareigybė), kurių algų galėtų pavydėti ne tik ministras, bet ir departamento direktorius, – 4306 eurai.

Palyginkime: ministerijoje yra ir tiesiog specialistų, kurių per metus padaugėjo nuo 3 iki 4, o algos padidėjo nuo 905 iki 1548 eurų.

Aplinkos ministerija čia – tik pavyzdys. Panašūs dalykai vyksta daugybėje mažų ir nežinomų valstybinių įstaigų. Ten etatų sąrašuose – dešimtys darbuotojų, kurių funkcijų negalėtų išvardyti nė pats direktorius.

Klausimas, ar galima reali valstybės valdymo reforma, lieka retorinis. Kamuolys čia – ne vykdomosios valdžios pusėje. Kol galios įstatymai, kuriuos pasitelkus galima sustabdyti bet kokią reformą, tol didesnių pokyčių laukti neverta.

Atlyginimai Aplinkos ministerijoje