Turkijos kariuomenė stovėjo prie savo pietinių sienų ir trumpais negausių pajėgų išpuoliais stengėsi užkirsti kelią į jų valstybę ginkluotoms kurdų grupuotėms, kurias Turkija laiko teroristais, grasinančiais nacionaliniam saugumui. Iš pietų priartėjo Bašaro Asado kariuomenė, siekianti kontroliuoti šiaurinę Sirijos sieną. Tarp jų kaip sviestas sumuštinyje stovėjo JAV kontingentas. Negausus, bet lemiantis. Nė viena pusė jo peržengti negalėjo.

Tada D. Trumpas 2019 m. spalį įsakė savo kariams pasitraukti, taip sumušdamas kaktomis du priešininkus, kuriems jokios simpatijos nejautė. JAV dar Baracko Obamos laikais sakė, kad B. Asadas negali likti Sirijos prezidentu, o Turkijos prezidentas užsitraukė Baltųjų rūmų nemalonę leidęsis į flirtą su Vladimiru Putinu.

Be to, pats Recepas Tayyipas Erdoganas, kažkada draugavęs su B. Asadu šeimomis, per pilietinį karą atvirai stojo prieš jį, nuolat reikalaudamas pasitraukti iš Sirijos prezidento posto ir ginklais remdamas sukilėlius.

V. Putinas pasirinkimo spąstuose

Buvo tik laiko klausimas, kada siras ir turkas kibs vienas kitam į atlapus ir kada Rusija atsidurs labai nepatogioje padėtyje. Taip ir įvyko.

Rusų instruktoriai padėjo B. Asado karinei vadovybei 2020 m. sausį - vasarį parengti operaciją „Idlibo aušra“. Rusai padarė didelę klaidą nesugebėję teisingai įvertinti, kaip į puolimą reaguos Turkija. Dabar vieni prieš kitus tiesiogiai kariauja du Rusijos sąjungininkai regione.

Nusigręžęs nuo B. Asado V. Putinas prarastų visus balus, kuriuos užsidirbo Vidurio Rytuose, įsivėlęs į karą Sirijoje. B. Asado pralaimėjimas kartu būtų V. Putino pralaimėjimas, sugriaunantis jo kaip režimo išgelbėtojo autoritetą. Į dienos šviesą iškiltų ir taip namų pastalėje krebždantis klausimas, kam Rusijai apskritai reikėjo viso to brangiai kainavusio ir rusų aukų pareikalavusio kišimosi. Šis tolimas ir nepopuliarus Rusijoje karas taptų akmeniu ant V. Putino kaklo, tempiančiu žemyn jo paties populiarumą.

Ne ką geriau su Turkija: anksčiau rusai tik pasapnuoti galėjo, kad sugebės į savo pusę patraukti vieną galingiausių NATO valstybių. Tuo asmeniškai užsiiminėjo pats V. Putinas. Tam išleisti milijardai. Dėl to net lėktuvo numušimą teko nuryti. Tarsi pavyko, o dabar R.T. Erdoganas varo savo vagą ir tiesiai V. Putinui telefonu liepia jam netrukdyti. Ir vėl nemalonus klausimas V. Putinui apie tuščiai išmestus milijardus turkams prisivilioti.

Turkija vėl gręžiasi atgal į Vakarus

Negana griežtų žodžių V. Putinui, Turkijos prezidentas paprašė D. Trumpo parduoti jam raketų „Patriot“. Skirtų ne kam kitam, o Rusijos aviacijai pažaboti. Gavo atsakymą: iš pradžių užkonservuokite rusiškas S400. Šios dar nėra parengtos veikti, tik atvežtos.

Pagalbos pagal 5 NATO straipsnį Turkija, kariaujanti svetimoje teritorijoje, tikėtis negali. Tačiau NATO pažadėjo suteikti savo narei oro žvalgybos informaciją. Žvalgyba yra kariuomenės akys, o kosminiai palydovai mato plačiau nei turkų naudojami dronai.

V. Putinui ne vienerius metus užtruko apgadinti Turkijos santykius su sąjungininkais, o jie ėmė grįžinėti į senas vėžes per keletą dienų. Lietuva kaip NATO narė turėtų tiesiogiai patikinti Turkiją esanti už paramą jai ir NATO susitikimuose garsiai pasisakyti už solidarumą su Turkija.

Visos ES interesas, kad turkai apgintų Idlibą ir neplūstelėtų virš milijono pabėgėlių nuo B. Asado. Šalia to, mes turime interesą, kad Turkija ateityje neginčytų Baltijos šalių gynybos planų per NATO posėdžius.

Kitokia situacija yra Turkijos santykių su ES plotmėje. Šiuo metu Turkijoje yra susitelkę 3,7 mln. pabėgėlių. Į Idlibą yra subėgę keli milijonai iš visos Sirijos. Jame dabar yra 4 milijonai civilių. Mat ten, kur ateina B. Asado kareiviai, liejasi gyventojų kraujas.

Paskelbęs „susitaikymo“ politiką, B. Asadas naikina visus nepatikimus žmones perimtose iš sukilėlių teritorijose. Grėsmę jaučiantys gyventojai su šeimomis pasitraukė į paskutinį prieglobstį Idlibą. Jei ne Turkijos kariuomenė, Idlibas jau būtų paimtas su aktyviai veikiančios Rusijos aviacijos pagalba.

Kiek žmonių bėgtų nuo teroro, galime tik įsivaizduoti. Jau dabar prie Turkijos sienos susitelkė beveik milijonas iš Idlibo, kurie pabėgo nuo rusų ir B. Asado aviacijos bei artilerijos bombardavimų.

Užkaitus situacijai R. T. Erdoganas atidarė pabėgėliams sieną į ES, nors yra suderėta ir įgyvendinama 6 mlrd. eurų dydžio parama pabėgėliams Turkijoje. Ji vykdoma dviem etapais – iki 2021 m. vidurio ir iki 2025 m. vidurio.

Dabar jau panaudota 3,2 mlrd. eurų. Pinigai skiriami ne tiesiogiai Turkijai, o per sukurtas struktūras leidžiami tokiems pabėgėlių reikalams, kaip būstas, maistas, švietimas, sveikatos apsauga. Be to, veikia susitarimas, kad vienas nelegalus pabėgėlis, iš Graikijos grąžintas į Turkiją, yra keičiamas į vieną legalų imigrantą iš Turkijos stovyklų.

Milijonas pabėgėlių, kuriais ES grasina R.T. Erdoganas, bent kol kas tikrovėje yra kiek daugiau nei 10 000. Panašiau į kvietimą ES pradėti naujas derybas dėl papildomos pagalbos Turkijai. Bet jei turkai neapgins Idlibo, banga į ES gali išaugti iki 2015 m. dydžio. Faktas, kad net norėdama Turkija nepajėgs pas save priglobti dar vieno milijono prie jau turimų 3,7 mln.

Šitoje situacijoje Lietuva irgi galėtų veikti, o ne laukti, kuo viskas baigsis. Neužtenka, kad ES išorės sienų apsaugos tarnyba Frontex pastoviai laiko 70 pareigūnų Graikijoje, neužtenka, kad Bulgarija pastaraisiais metais gavo 300 mln. eurų sienos apsaugai stiprinti. Tai vis bendri ES darbai.

Lietuva galėtų parodyti savo solidarumą su Graikija ir Bulgarija, pasiūlydama jiems savo tiesioginę pagalbą. Juk turime pasienio pareigūnų su patirtimi saugoti išorinę ES sieną.

Mes vis dejuojame, kad ES pietų valstybės nesupranta mūsų rūpesčių ir prioritetų. Turime puikią progą parodyti, kad mes suprantame pietiniam flangui kylantį iššūkį ir realia fizine pagalba, ne vien žodžiais, solidarizuojamės su jais.

Sėkminga valstybės diplomatija yra gebėjimas laiku pasinaudoti susidarančiomis progomis.