Prisiminkime istoriją – nors Pirmoji Lietuvos Respublika buvo viena iš pirmųjų rinkimų teisę visiems šalies piliečiams, nepriklausomai nuo jų lyties, užtikrinusių valstybių, visgi per 22 metus į keturis tarpukario Seimus buvo išrinkta tik 11 moterų (iš viso tarpukario Seimų nariais buvo 319 tautos atstovų). Šių dienų situacija atrodo kiek geriau, bet ne tiek, kad galėtume džiaugtis. Štai 2016-aisias tik 29 proc. kandidatų į Seimą buvo moterys. Išrinkta dar mažiau – 21 proc. arba 30 moterų, ir toks rodiklis Lietuvą Europos Sąjungos mastu įtvirtina septintoje vietoje nuo galo, kas tikrai neprisideda tiek prie šiuolaikiškos Lietuvos įvaizdžio, tiek ir politinių diskusijų kokybės.
Padėtis ne itin skiriasi ir „mažuosiuose parlamentuose“ – vietos savivaldoje. Iš 2019 m. savivaldybių tarybų rinkimuose išrinktų tarybų narių net 70,6 proc. sudarė vyrai. Tiesa, padėtis vėliau kiek pagerėjo ir šiandien 30,36 proc. savivaldybių tarybų narių yra moterys.
Į gilesnes analizes leistis neverta, nes pradėjus tirti, kaip keičiasi moterų ir vyrų skaičiaus santykis kylant administracine hierarchija (nuo specialistų iki padalinių vadovų), vaizdas taptų dar liūdnesnis. Reikia pripažinti, jog per šią kadenciją LVŽS suformuota koalicija padarė tikrai nemažą pažangą smurto užkardymo, diskriminacijos prieš moteris mažinimo ir lyčių lygybės stiprinimo srityje, o dabar atėjo metas iš šios perspektyvos įvertinti ir politinio atstovavimo klausimus.
Grįžtant prie šio straipsnio temos, akademinių atsakymų į pirmąją antraštės klausimo dalį spektras varijuoja nuo sociologinių pastebėjimų, kad moterys statistiškai labiau linksta balsuoti už „gražius vyrus“, politikos antropologijos įžvalgų apie vyrų dominavimą politinėse partijose iki lyčių studijų akcentuojamų socialinių vaidmenų pasidalijimo stereotipų – nuo aiškinimų, kad dėl psichologinių ypatybių moterys dažniau aukojasi dėl šeimos, o politika labiau tinka vyriškam savirealizavimui, iki feminizmo, teigiančio, neva vyrų dominuojama politinė erdvė nustato „stiklines lubas“, kurias „pramušti“ gali tik retos moterys.
Visgi šis tekstas nepretenduoja į sociologinę ir antropologinę analizę, todėl toliau dėmesį norime skirti galimybėms pakeisti susiklosčiusią situaciją labiau subalansuotos pusiausvyros link.
Atmetę virkavimus, neva moterys kažkodėl mažiau nori dalyvauti politikoje, paklauskime savęs – kokiomis teisinėmis priemonėmis dar šis Seimas gali sudaryti geresnes galimybes moterų dalyvavimui politikoje?
Priešingai nei mėgsta skalambyti politikos komentatoriais prisistatantys profesionalūs viešosios erdvės cinikai, tiek aš, tiek ir visa LVŽS nemanome, kad prievarta ką nors galima padaryti laimingą – vietoj to efektyviausia visuomenės nuostatų keitimo priemone laikome teigiamų pokyčių skatinimą.
Valstybėse, kuriose taikomas valstybinio politinių partijų finansavimo modelis (kaip ir Lietuvoje), paprastai nustatoma „premija“, kurią partija gauna už tai, kad rinkiminiame sąraše yra atitinkamas procentas mažiau atstovaujamos lyties atstovų. Kai kur (pvz., Čilėje ar Saliamono salose) partijos gauna papildomą finansavimą už kiekvieną į parlamentą patekusią moterį. Pietų Korėjoje subsidijos politinėms partijos priklauso nuo „kandidatuojančių moterų“ skaičiaus, o štai Kroatija taiko neutralesnę formuluotę – partijoms papildomai skiriama didesnė parama už kiekvieną išrinktą „prasčiau atstovaujamos lyties“ atstovą.
Kitos šalys – tiek turtingos, tiek ir itin skurdžios – dotacijas partijoms reguliuoja, jei šios nepasiekia nustatytų lyčių lygybės standartų. Štai Airijoje ir Albanijoje 30 proc., o Italijoje – 40 proc. iškeltų kandidatų privalo būti moterys. To nepasiekusios Airijos partijos gali netekti pusės, Italijos – 10 proc. valstybės finansavimo. Prancūzija taiko sudėtingą formulę, numatančią finansavimo mažėjimą priklausomai nuo nelygybės tarp kandidatuojančių vyrų ir moterų skaičiaus. O štai Portugalijoje vertinama, ar partijos užtikrino, kad rinkimų sąraše nebūtų daugiau nei dviejų tos pačios lyties kandidatų iš eilės.
Kai kuriose šalyse lyčių lygybės principai rinkiminių sąrašų formavimo procese atsirado netgi teismo sprendimu – štai Olandijoje tik teisminio proceso metu buvo nuspręsta, jog partijos, kurios diskriminuoja moteris, neturi teisės gauti valstybės finansavimo. Žinoma, net ir mūsų kaimynystėje galime rasti ir priešingų atvejų – pavyzdžiui, Švedijoje ar Norvegijoje privalomos lyčių kvotos nėra. Visgi ten politinės partijos dar nuo aštunto dešimtmečio savanoriškai taiko atitinkamas kvotas. To išdavoje lyčių balansas politikoje svyruoja ties 40:60 abiejų lyčių naudai.
Ką iš šios tarptautinės patirties galime panaudoti Lietuvoje?
Idėja partijoms skirti papildomą finansavimą už kiekvieną į parlamentą patekusią moterį, sutikime, atrodo keistokai. Tuo labiau, lyčių lygybės padėtis Lietuvoje nėra tokia bloga, kad reiktų tokių drastiškų priemonių. O štai įvedus tokias nuostatas, labai nesunku nuspėti, kad netrukus atsirastų daug juokelių šia tema. Beje, ir tokį reikalavimą taikančiose šalyse jo sėkmė yra abejotina – pvz., į tokią taisyklę taikančių Saliamono salų parlamentą per visą istoriją tebuvo išrinktos tik keturios moterys.
Antra, tarptautinė praktika siūlo puikią idėją, kaip keisti politinių partijų finansavimo modelį. Šiuo metu politinėms partijoms skiriama valstybės dotacija priklauso tik nuo pastaruosiuose Seimo ar savivaldybių tarybų rinkimuose partijos surinktų balsų skaičiaus. Norėdami eiti koja į koją su laiku, turėtume keisti šią nuostatą ir numatyti, kad dalis finansavimo – tebūnie kad ir nedidelė, pvz., penktadalis – priklausytų nuo to, ar politinė partija į savo sąrašą sugebėjo pritraukti siektiną mažiau atstovaujamos lyties politikų kiekį. Kitaip tariant, jei politinės partijos rinkiminiame sąraše moterų (ar vyrų) yra mažiau negu vienas trečdalis, partija nebegali pretenduoti į 20 proc. iki šiol jai teikto finansavimo.
Trečia, natūraliai kyla klausimas – o kokio dydžio turėtų būti tas siekiamas lyčių lygybės politikoje rodiklis? Nesame mėgėjai išradinėti dviratį, todėl siūlome vadovautis Europos Tarybos praktika. O ji kelia tikslą pasiekti, kad mažiau atstovaujamos lyties būtų ne mažiau nei trečdalis. Sutikime, noras užtikrinti vienodą vyrų ir moterų kandidatų skaičių kvepia utopija.
Ketvirta, neturime teisės kvestionuoti rinkėjų valios. Todėl partijų finansavimo pakeitimai turėtų orientuotis ne į rinkimų rezultatus (kiek vyrų ar moterų buvo išrinkta), o į partijų požiūrį į lyčių lygybę rinkimuose (kiek moterų ir vyrų buvo rinkimų sąrašuose).
Penkta, svarbu išvengti ir vadinamosios „techninio atskiedimo“ galimybės, kai rinkimų sąrašus sukčiauti mėginančios partijos papildo reikalaujamais kandidatais, tačiau jiems yra skiriamos realių šansų būti išrinktiems nesuteikiančios vietos. Šią politinės kultūros problemą spręsti turėtų natūrali kartų kaita partijose ir naujų, sveikiau į lyčių lygybę žiūrinčių politikų atėjimas.
Na, o valstybė gali tam padėti skirdama daugiau paramos partijoms, ne mažiau kaip trečdalį vietų pirmajame rinkiminio sąrašo trečdalyje suteikusioms mažiau atstovaujamos lyties atstovams ar atstovėms.
Šešta, šiuo metu dotacijos politinėms partijoms yra skiriamos atsižvelgiant tik į pastarųjų Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimų rezultatus. Europos Parlamento rinkimai lieka nuošalyje. O juk pagal lyčių balansą Europos Parlamente Lietuva yra ketvirta nuo galo! Todėl tikslinga būtų į dotacijų politinėms partijoms skaičiavimą įtraukti ir dalyvavimo EP rinkimuose statistiką.
Na, ir kaip mėgstama sakyti nevalstybine, bet itin populiaria kalba – last, but not least – geros teisėkūros principai turi būti esminiu bet kokios teisėkūros pagrindu. Ir šioje vietoje labai svarbu deramai akcentuoti teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principus. Konkrečiu atveju svarbu užtikrinti, kad partijos nebūtų baudžiamos už tai, kad rinkiminius sąrašus formavo nežinodamos apie naują finansavimo tvarką. Todėl nuostatos dėl pasikeitusios partijų finansavimo tvarkos turėtų įsigalioti palaipsniui – po būsimų Seimo, savivaldybių tarybų ir Europos Parlamento rinkimų.
Esu įsitikinęs, jog toks politinių partijų finansavimo įstatymo pakeitimas būtų viena geresnių dovanų tiek politikoje norinčioms dalyvauti, tiek ir ja nesidominčioms Lietuvos moterims (ir vyrams taip pat) artėjančios Tarptautinės moterų solidarumo dienos – Kovo 8-osios proga. Sveikindamas visus, manančius, kad abi lytys yra vienodai svarbios ir abi – tiek šeimoje, tiek ir valstybėje – gali įnešti vienodai svarų indėlį į bendros gerovės kūrimą, užregistravome atitinkamus Politinių partijų įstatymo pakeitimus.