Valdžios atstovai iš tiesų yra kaip virusai: jų nesimato, bet žinai, kad jie yra, gyvena dėl savęs ir nepastebimai dauginasi. Antibiotikų nebijo. Virusai protingo nieko pasakyti ar padaryti negali, ir turi vienintelį tikslą – išgyventi, parazituodami žmonių ir gyvūnų organizmuose.

Kaip ir koronaviruso atveju, yra žinomi užkrato židiniai: virusui – šiaurės Italija ir Kinija, valdžiai – Vilniaus miesto centrinė dalis. Valdžia plinta greitai, nes važinėja su žiburėliais. Virusas, nepaisant to, kad nemoka kalbėti, skaityti ir rašyti, yra pavojingas. Valdžia irgi nesugeba reikšti minčių (dažniausiai todėl, kad jų neturi), bet nuo to malonesnė nepasidaro.

Tai, kad Skirmantas Malinauskas šiandien Lietuvos Respublikoje vadovauja viskam, jis ir medikas, ir epidemiologas, ir Vyriausybės veidas, ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, yra simptomatiška. Nenustebsiu, jei savaitgalį jis laikys mišias Vilniaus Arkikatedroje bazilikoje.

Kadangi visi kiti kalbėti negali, nemoka, yra išvykę arba neturi ką pasakyti, tai kažkas turi arti už visus, kaip Antanas Guoga anuomet. Skirmantas Malinauskas nors moka rišliai kalbėti, pradėti ir užbaigti sakinį ir žino daugiau žodžių, negu „darbo grupė“ ir „tarsimės su atsakingų institucijų atstovais“.

Kadangi visi kiti kalbėti negali, nemoka, yra išvykę arba neturi ką pasakyti, tai kažkas turi arti už visus. Skirmantas Malinauskas nors moka rišliai kalbėti, pradėti ir užbaigti sakinį ir žino daugiau žodžių, negu „darbo grupė“ ir „tarsimės su atsakingų institucijų atstovais“.
Andrius Užkalnis


Aš turiu pripažinti, kad būtent Malinauskas moka geriau išaiškinti, ką daryti užkrato rizikos situacijoje, negu visi atsakingi medicinos darbuotojai, kurie kalba apie algoritmus. Jūs matėte kada laidą „TV pagalba“? Kaip jums atrodo, ar ten yra nors vienas žmogus, įskaitant ir filmavimo grupę, kurie žino žodžio „algoritmas“ reikšmę? Algalapį girdėję, kai kurie net gal turi bioritmus, bet algoritmo – baikit, nemanau.

Vyriausybė negali laiku patiekti dezinfekcinio skysčio, kurio turi būti visur, kur reikia, visur, kur yra žmonių, ir todėl Aurelijus Veryga aiškina, kad skysčio net nereikia, užtenka rankas plautis su muilu. Oho. Gal galima tada paaiškinti, kodėl Europos, Amerikos ir net Lietuvos ligoninėse tas skystis yra visur, nors chirurgai irgi plaunasi rankas su muilu, kaip ir kiti gydytojai?

Ar ministras yra lankęsis Lietuvos miestų prekybos centruose, parduotuvėse ir kitose masinėse žmonių susibūrimo vietose ir ar žino, koks yra šilto vandens ir muilo realus prieinamumas – kiek reikia durų varstyti ir visko čiupinėti, kol ateini į tualetą rankų nusiplauti?

Švelniai tariant, galima įtarti, kad aiškinimas yra toks, kad jeigu neturim, nesugebėjom organizuoti, tai ir nereikia. Muilas bus gerai. Dar geriau būtų tarybinis ūkinis, tas dideliais rudais gabalais. Arba pastatyt kibirus su chlorkalkių skiediniu ir visiems ten kaišiot rankas. Kaip per pirmąjį pasaulinį karą.

Vienas sveikatos ministras, Juozas Olekas, prieš trisdešimt metų, kai Lietuvoje buvo didelių sunkumų su šildymu, per spaudos konferenciją man sakė, kad šiaip nėra koreliacijos tarp žemos temperatūros ir visokių užkrečiamų susirgimų, ir patarė gyventojams grūdintis.

Ar ministras yra lankęsis Lietuvos miestų prekybos centruose, parduotuvėse ir kitose masinėse žmonių susibūrimo vietose ir ar žino, koks yra šilto vandens ir muilo realus prieinamumas – kiek reikia durų varstyti ir visko čiupinėti, kol ateini į tualetą rankų nusiplauti?
Andrius Užkalnis


Nuostabu yra, kad valdžios atstovai mums liepia nekelti panikos, nors panika kyla kaip tik iš blogo informavimo, nusišnekėjimo ir nemokėjimo nieko paaiškinti žmonių kalba, o ne užkeikimais apie algoritmus. Man asmeniškai kyla panika, kai vėl pamatau Skirmantą Malinauską, nes aš suprantu, kad jeigu būtų Vyriausybėje kas nors iš vyresnių, kas galėtų kažką pasakyti suprantamo, tai jie ir pasakytų, bet aš įtariu, kad visi kiti to pastato gyventojai sėdi savo kabinetuose ir spalvina kreidutėmis. Nes jų prie mikrofonų baisu leisti – kai tik nueina, tai tuojau ką nors sumala tokio, nuo ko paskui tenka atsižegnoti ir sakyti, kad juos ne taip suprato, ir kalta žiniasklaida.

Ir todėl Skirmantą Malinauską išstumia į priekį ir liepia ką nors ten pasisakyti, kad visi šiek tiek apramintų.

Tai labai baisu – o jeigu, neduok Dieve, šalyje būtų kokia didelė nelaimė, ar grėstų agresija? Ar ir tada turėtų Skirmantas Malinauskas lipti ant šarvuočio ir kalbėti, kaip ginsimės? Nes premjeras būtų atostogose, prezidentas susitikinėtų su rinkėjais, o visi kiti būtų Havajuose, konferencijoje apie klimato kaitos poveikį flamingams.

Yra tikra priežastis, kodėl mes matome tik Skirmantą Malinauską. Visi kiti absoliučiai nieko nesugeba pasakyti (išskyrus gal Ramūną Karbauskį, kuris tuoj paskelbs, kad virusą nešioja konservatoriai ir jie slaptai jį ir išvedė Andriaus Kubiliaus laboratorijoje, bet kol kas Karbauskis tyli, ir tai yra vienintelis geras koronaviruso poveikis).

Mes turime valdžioje draugiją žmonių, kurie nesugeba komunikuoti, nemoka kalbėti, neturi ką pasakyti ir neturi jokių lyderystės požymių, ir jų visa viltis yra vienas buvęs žurnalistas. Jeigu jis būtų dar ir su chalatu (kaip aš nuotraukoje), galėtų dar ir įvairiose klinikose instruktažus vesti.

Mes turime valdžioje draugiją žmonių, kurie nesugeba komunikuoti, nemoka kalbėti, neturi ką pasakyti ir neturi jokių lyderystės požymių, ir jų visa viltis yra vienas buvęs žurnalistas.
Andrius Užkalnis


Mes visi pažįstame asmenų, kurie sako: aš viską suprantu, tik nemoku paaiškinti. Kažkaip čia norėjau pasakyti, buvo ant liežuvio galo, dabar užkrito. Kaip čia tas, nu tas kur tas, nu žinai. Jie kartais net pripažįsta, kad nemoka aiškiai ir sklandžiai kalbėti, bet problema yra giliau: painiojasi žodžiai ir nusišnekama yra tada, kai galvoje yra arba tuščia, arba nėra ką pasakyti. Ir šie žmonės valdo mus.

Iškalba ir gebėjimas aiškiai kalbėti yra sisteminio išsilavinimo dalis, tuos įgūdžius žmonės turėtų įgyti dar mokykloje, bet dabar mes turime valdžioje žmones, kurie nesugeba kalbėti be paruoštukų, ir net su paruoštukais patys nesupranta, ką sako. Valdyti dėmesį, raminti, paaiškinti jiems neduota – kai jie prasižioja, iškart supranti, kad prie autobuso vairo yra vairuotojas, kuris beveik aklas, neprigirdi, neskiria stabdžio pedalo nuo gazo, neįžlibina šviesoforo spalvų ir neturi supratimo, kur jis važiuoja. Keleiviams natūraliai neramu. Kai kurie šaukia, kad stabdykit, aš noriu išlipti.

Todėl kai tokio vairuotojo vietą užima vaikinukas, kuris bent jau moka pasakyti stotelių pavadinimus ir pastebi sankryžą priekyje, visi šiek tiek apsiramina. Bet vis tiek lieka jausmas, kad šiame autobuse ir visoje autotransporto įmonėje kažkas smarkiai netvarkoj.