Kaip pastebi A. Beattie, ES politikai ir biurokratai remiasi teisingomis idėjomis, bet prieina prie neteisingos išvados. Pirma teisinga idėja: europietiškas prekybos reguliavimo modelis daugelyje sričių perimamas greičiau negu amerikietiškas ir dėl to yra labiau globalus. Antra teisinga idėja: prekybos reguliavimo instrumentais galima pasinaudoti plečiant strateginę įtaką užsienio politikoje.

Tačiau, pasak A. Beattie, iš to savaime neplaukia išvada, kad ES prekybos reguliavimo modelio pranašumas leidžia pačiai sąjungai vystyti įtaką pasaulyje. A. Beattie nuomone, ES politikai ir biurokratai klysta manydami, kad prekybos reguliavimas gali kompensuoti kitų užsienio politikos instrumentų trūkumą.

Jo teigimu, be kariuomenės, karinės ir politinės paramos užsienio valstybėms instrumentų ir centralizuotos žvalgybos tarnybos, Europos galios neįmanoma koncentruoti.

Nepaisant europietiško reguliavimo modelio sklaidos, net ir prekyboje ES negali padaryti tokio tikslingo poveikio kaip JAV. JAV prekybos sankcijos būna skaudesnės nei ES prekybos sankcijos.

Kitaip tariant, europietiško prekybos reguliavimo modelio sklaida tėra gerosios praktikos sklaida. Tos praktikos kūrėjas negauna jokios apčiuopiamos naudos, bent iš pirmo žvilgsnio.

Europietiški automobilių, chemijos pramonės ir kitų produktų saugumo reikalavimai yra labiau paplitę pasaulyje, nes tai geresni standartai. Bet be politinės gynybos standartas gali būti lengvai nusavintas ar nupirktas.

Šios A. Beattie išvados nejučia veda prie esminio klausimo apie tikrąją galią. Europiečiai visada buvo įsitikinę, kad protas ir geroji praktika žmonių santykiuose yra galios šaltiniai. Iš šių šaltinių kyla galia, kuri galbūt yra dar didesnė negu fizinė galia ar gudrumu bei apgaule įgyjamas politinis pranašumas. Nuo Platono iki Tolkieno ši idėja nuolat iškyla europiečių kūryboje.

Jau nekalbant apie tai, kokia svarbi proto ir dvasios pergalė yra krikščionybėje.

Europiečiai visada buvo įsitikinę, kad protas ir geroji praktika žmonių santykiuose yra galios šaltiniai. Iš šių šaltinių kyla galia, kuri galbūt yra dar didesnė negu fizinė galia ar gudrumu bei apgaule įgyjamas politinis pranašumas.
Bernardas Gailius


Proto galia, žinoma, paradoksali. Kaip savo eilėraštyje „Pasienio aritmetika“ labai tiksliai parašė Rudyardas Kiplingas, tam tikrais momentais du tūkstančiai svarų sukišti į karininko mokslus yra verti mažiau negu dešimt rupijų kainuojantis šovinys partizano ginkle.

Tačiau nėra taip, kad proto ir dvasios galios visiškai neįmanoma apčiuopti. Labai gera šios galios išraiška yra tipiškas Europos kūrinys – universitetas. Viduramžių universitetuose buvo daugiau laisvės negu juos supusioje visuomenėje. Universitetai turėjo geresnes taisykles ir teismus, jų bendruomenės skleidė aplink gerąją praktiką mokydamos kitus.

Net ir savo visuomenėje viduramžių universitetai turėjo šiokią tokią galią ir autoritetą. Akademikai buvo gerbiami dėl to, kad buvo protingesni ir sugebėjo taikiau elgtis.

Tačiau universitetų galia ypač išryškėjo istorijos eigoje. Būtent universitetų išvados ir geroji praktika palengva užvaldė Europos valstybių visuomenes. Universitetai pagimdė visą mūsų laikų europietišką pasaulėžiūrą, pradedant pasitikėjimu mokslo atradimais ir baigiant žmogaus teisių apsauga. Galiausi universitetai laimėjo, nes visą savo aplinką pakeitė pagal savo modelį.

Galbūt šiandien Europa yra savotiškas pasaulio universitetas. Galbūt iš europiečių kolonijų išaugęs Vakarų pasaulis egzistuoja tam, kad tą universitetą apgintų, kad europiečiai niekada nenustotų skleisti savo gerųjų praktikų.

Galbūt ta praktikų sklaida vieną dieną atneš mums tikrąją pergalę – pati globali aplinka bus pasikeitusi, tapusi panašesnė į mus ir mums palankesnė. Turbūt panašia idėja remiasi, net ir nemokėdami jos suformuluoti, A. Beattie sukritikuoti ES politikai ir biurokratai.

Manau, reikia ta idėja tikėti. Kas dar lieka europiečiui šiais laikais?