Tačiau, jei atmesime ciniškus juokelius, sakomus su viltimi „ o mūsų dievulis tikrai pasigailės ir ištrauksim laimingesnį bilietą nei kinai ar italai“, pakalbėti turime apie ką. Kaip tik dabar mūsų akyse vyksta dar vienas iš pasaulio perdalijimo scenarijų. Tik šį kartą dalinamasi ne tiek teritorijomis, kiek kapitalais ir ekonominėmis zonomis.
Ši nuomonė nepretenduoja į galutinį ir tikslų pasaulio vaizdą. Iš kitos pusės, tokios nuomonės niekada viešai neišsakys oficialūs analitikai. Mes, kaip valstybė, turime puikią galimybę šoktelti laipteliu aukščiau.
Taigi, dedam į vieną puodą visus permainų ingridientus: koronavirusas, karas Turkijoje, abiejų šių reiškinių sukelta griūtis akcijų rinkoje ir trūkinėjančios tiekimo iš Kinijos grandinės. Kaip prieskonį įberiame Rusijos tylius prisipažinimus, kad jau skaičiuojama, kaip reikės išgyventi, jei nafta pigs iki 30 dolerių už barelį.
Pas mus kol kas sąlyginai ramu. Renginiai pilni žmonių, NT vystytojai netgi šokiruoti nuo to, kaip piliečiai šluoja jų būstus. Moka pinigus netgi ne už brėžinius, kaip buvo 2008 m., bet už pažadą ką nors pastatyti, nes leidimų būsimiems pastatams vystytojai neturi ir dar niekas tiksliai nežino, ar turės.
Iš kitos pusės jau girdisi ir tylių bei atsargių atodūsių, kad šie metai investuotojams, žaidžiantiems akcijomis ir kitais vertybiniais popieriais, bus „tušti“. Praeita savaitė buvo „blogiausia nuo 2008 m.” ir riedame žemyn nepaisant Jungtinių Amerikos Valstijų pastangų sulaikyti šį procesą.
2008 m. finansų krizę išpranašavęs ekonomistas Nourielis Roubin teigia, kad kritimas gali tęstis ir pasiekti 30-40 proc. bei sukelti ilgalaikę recesiją.
Ką gi. Pasigąsdinome panašiai kaip prie tuščios grikių lentynos. O dabar pamėginkime padėlioti, kas realiai vyksta.
Pirmas ir didžiausias klausimas – kas bus su Kinija. Šalis per pastarąjį dešimtmetį labai stipriai pakėlė galvą. Nors, skirtingai nuo Rusijos ar JAV, jie nekariauja ir tarptautinėje politikoje žaidžia atsargiai, tačiau vien „Šilko kelio“ projektas sparčiai pažengė į priekį.
Jei kalbėti ūkiškai, kinai supirko daugybę infrastruktūrinių objektų, skolose paskandino nemažai Azijos ir Afrikos valstybių ir pradėjo keisti pasaulio geopolitinį žemėlapį. Tyliai. Be bombų, bet su dideliais pinigais. Beje, Lietuva taip pat yra šiame projekte. Ne veltui Valstybės saugumo departamentas apie tai kalba.
Tačiau Vokietija ir JAV ir Lietuvos Valstybės saugumo departamentas šią šalį jau buvo įvardinusi kaip vieną iš didžiausių grėsmių dėl intelektinės nuosavybės vagysčių ir nesąžiningos konkurencijos bei planetos teršimo. Kol kas tai buvo žodžiai. Dabar ideali proga atsikovoti ir ekonomines teritorijas.
Nors nelaimė palietė sąlyginai nedidelį regioną (vietos mastais, žinoma), tačiau smūgis pramonei buvo pakankamai didelis.
Netgi pradėjo stoti automobilių gamyklos Vokietijoje ir kitose šalyse, nes trūksta komplektuojančių detalių. Kaip jau minėjau, trūkineja ir logistikos grandinės. Mums tai šansas ieškoti naujų partnerių.
Esame netoli, kvalifikuoti ir galime gauti pakankamai rimtų partnerių, kuriems ši bėda bus tiesiog proga pakeisti tiekėjus, nes dabar jau veikia ne tik ekonominis faktorius, bet ir politinė valia. Ar taip nutiks priklausys tik nuo mūsų. Norinčių sudalyvauti pokyčiuose ir uždirbti pakanka. Tai priklauso ne tik įmonių, bet ir mūsų valdžios. Praktiškai visi „Investuok Lietuvoje“ ir komercijos atašė dabar turi raitotis rankoves. Mums tai proga.
Vidmantas Janulevičius, Lietuvos pramoninkų konfedracijos viceprezidentas, „Delfi“ sakė, kad Baltijos šalys dabar turi puikią progą tapti „mini Kinija“. Tuo labiau, kad kalbama apie papildomus mokesčius Kinijai ir kitoms šalims, kurie bus skaičiuojami pagal Co2 emisiją, panaudotą atvežti ir pagaminti produktą. Projektą stumia vokiečiai. Tai būtų ribojantys muitai, suteikiantys šansą mūsų pramoninkams.
„Ką matome ir iš Kinijos pavyzdžio, gali 90 proc. smukti automobilių, išmaniųjų telefonų, bet ne maisto produktų pardavimai. Čia gali būti trumpalaikė įtaka, gausi mažiau užsakymų išsiųsti fermentinių sūrių ar mocarelos, bet tai turbūt yra kelių šimtų tūkstančių eurų klausimas“, – sakė Tadas Poviliauskas, SEB banko ekonomistas.
Mūsų maisto pramonei didesnių grėsmių kol kas nesimato. Žmonėms valgyti reikės, logistikos ir gamybos pajėgumai pakankami, kad apsirūpintume patys ir dar užtektų kaimynams. Žinoma, kalbame apie versiją, kai virusas bus suvaldytas ir neteks masiškai stabdyti gamybos ir karantinuoti atskirų regionų. Keletas mūsų įmonių jau turi sunkumų, nes trūksta dalių ir joms bus reikalinga parama. Tačiau turime žiūrėti ir į ilgalaikę perspektyvą.
Bombos. Nors jos sprogsta toli – Sirijoje – aidas atsiris ir iki mūsų. Turkai, šioje šalyje susikibę su rusais, jau pagrasino į ES paleisti daugiau nei tris milijonus pabėgėlių. Prasidėjo susirėmimai prie sienų. Tikimybė, kad šie žmonės realiai plūstels pas mus ir sukels dar vieną migrantų krizę vargu ar labai didelė. Greičiausiai, tai signalas Europai, kad Stambulo sąskaitas reikia papildyti parama, taip reikalinga karui. Nieko nepadarysi, teks susimokėti ir mums.
Kalbant apie kitą konflikto pusę – Rusiją, panašu, kad mėginama ją spausti ekonomiškai. Jei naftos kaina tikrai kris dar žemiau 30 JAV dolerių už barelį, ilgai šiuolaikinio karo, kurį kariauja Turkija, ši šalis nepatemps. Ten milijardai dega taip pat greitai, kaip sausas miškas. Iš kitos pusės, niekas nenori ilgo ir brangaus karo netgi dėl strategiškai svarbaus regiono.
Greičiausiai, viskas baigsis tyliomis derybomis ir „įšaldytu konfliktu“, Mums, jei Rusija nusilps, taip bus į naudą. Ji nebėra prioritetinė rinka. Jei šalis praras dalį ekonominės galios, galbūt bus mažiau resursų ir kištis į kaimyninių valstybių gyvenimą, nes reikės galvoti, kaip išlaikyti savo ekonomiką. Tai taip pat nėra blogai.
„Dėl ko pasaulio akcijų rinkos ir visa ekonomika kol kas laikosi, tai – Jungtinės Valstijos, ten atvejų labai nedaug. Jei virusas ten neišplis, manau, kad pasaulis turi šansų nenugarmėti į recesiją. Jei Jungtinėse Valstijose bus toks protrūkis, panašus kaip Kinijoje, o Jungtinės Valstijos grubiai sudaro trečdalį viso pasaulio vartojimo, tai tada pasaulio ekonomika gali patirti tikrai labai didelį smūgį. Visos akys pirmiausia į Jungtines Valstijas, kažkiek Europą, Kiniją, aišku, reikia žiūrėti, ar tęsiasi tendencija viruso atvejų sumažėjimo“, – DELFI 11 laidoje sakė banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Kalbant paprasčiau – šiandien ideali proga planuoti darbus ir ateitį bent keleriems metams į priekį. Dabar įsisiūbuoja procesai, kurie gali pakeisti pasaulio ekonominį žemėlapį. Tačiau tą žino ir mato ir mūsų kaimynai. Tik nuo mūsų pastangų, jei jų bus, priklausys, kiek pyrago atsirieksime ir ar išvis dalyvausime pyrago dalybose.