Paradoksaliausia, kad sovietmečiu buvo vienas ir labai aiškus vyravusios ideologijos šaltinis, o dabar lyg ir niekas neliepia, nenurodinėja, negrasina Sibiru, o visuomenė kaip klusnių avių banda, ganoma nematomo piemens, kapituliuoja prieš kitą ideologiją. Ir vėl mąstymo diktatūra, vėl vienintelė teisinga ideologija ir vėl jokių alternatyvų.
Valstybės tarnautojai yra įsidiegę savisaugos programėlės, o jos siunčia labai tikslius signalus, kad vienalytėms santuokoms, pseudomoksliniams genderizmo ideologijos teiginiams, klimato kaitos isterijai, masinei migracijai ir kitiems spalvingiems liberaliosios demokratijos aspektams galima tik pritarti arba patylėti.
Žvelgiant statistiškai, maždaug 30 proc. Lietuvos žmonių dirba viešajame sektoriuje, taigi, jei jau nebėra laisvi, nes tai yra piliečiai savo šalyje nebegalintys laisvai ir atvirai reikšti savo minčių bei įsitikinimų. Kitaip tariant, naudotis savo esminėmis žmogaus teisėmis bei laisvėmis. Déjà vu.
Dar pridėkim didelę armiją dirbančių privačiame sektoriuje, pavyzdžiui, užsienio kompanijose, kurios importavo labai aiškias liberaliosios demokratijos vertybes, o jas niekieno neverčiamos uoliai kopijuoja ir Lietuvos įmonės, taip pat ir kelios didelės žiniasklaidos priemonės. Sunku tiksliai pasakyti kiek, bet didžioji dalis Lietuvos žmonių jau gyvena mąstymo tironijos sąlygomis.
Kiti sako, kad „skaudu skaityti, bet taikliai tu ten surašei“. Treti teigia, kad samprotaudamas apie mūsų valstybės nuopuolį, aš nuolat perlenkiu lazdą, o mano nuomonė – radikali. Dar pridėkime armiją tų, kurie apskritai nesupranta, apie ką mes čia kalbame.
Kaip jau buvo skelbta, „Delfi“ išsiaiškino, kad Seimo valdybos priimtas sprendimas, kuriuo Lietuvoje ne tik atšauktas iškilmingas Kovo 11-osios trisdešimtmečiui skirtas iškilmingas Seimo posėdis, bet ir uždrausti bet kokie Seime organizuojami viešieji renginiai, yra suklastotas, nes priimtas posėdyje, kuris net nevyko. Seime, aukščiausioje tautos rinkimuose išrinktoje valdžios institucijoje, buvo suklastoti oficialūs valstybės dokumentai, ir tai vyko paties Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio iniciatyva. Mano nuomone, tai yra rimčiausia Seimo krizė.
Kas toliau? Gal suklastotas Seimo valdybos sprendimas dėl V. Putino saulės? Baikit, nemanau... O jūs gerai pagalvokit dar kartą. Kas būtų tuojau pat įvykę normalioje valstybėje? Kilus tokiam įtarimui, įstatymų numatyta tvarka Seimo pirmininkas turėjo būti iškart suspenduotas, nušalintas nuo pareigų ir su apsauga išvestas iš Seimo rūmų. Turėjo iškart būti pradėtas rimčiausias tyrimas, atidžiai analizuojami visi jo pasirašyti dokumentai.
Kas įvyko pas mus? Svarbiausia politikos lauko žinia tą dieną buvo ta, kad Ingrida Šimonytė apsisprendė Seimo rinkimuose vesti konservatorių sąrašą, o visa kita – įprasta rutina. Realiai nieko neįvyko. Baisiausia šioje situacijoje yra tai, kad nei tie, kurie iš inercijos vis dar vadinami politikais, nei nuo skandalų bei valdžios kvailysčių atbukusi visuomenė jau nebesuvokia, kas yra svarbu ir rimta, o kas – tik Feisbuko verti juokeliai.
Šis precedento neturintis reikalas įvyko vienos iš didžiųjų švenčių išvakarėse. Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – tikro ir tariamo patriotizmo protrūkiai, tikros ir parodomosios meilės Tėvynei bei valstybei karnavalas. Nors tos iki kaulų smegenų pažįstamos ceremonijos vis dar traukia žmones ir jaudina, bet sustabarėję scenarijai, metų metais girdimas tas pats lietuviško J. Levitano balsas bei tos pačios frazės liudija visišką stagnaciją bei valdišką požiūrį į tai, kas yra svarbu ir brangu.
Kartais situacija panaši į klasikinį amerikietišką vesterną, kai salūne susimuša du smarkuoliai, o po to domino principu į muštynes įsivelia visi ten buvę. Pabaigoje niekas dorai nebesupranta, kas ir kodėl pradėjo. Tačiau feisbuko gyventojai turi veiklos, turi progą pareikšti savo nuomonę, išsirėkti, o tikroji proga tampa nebesvarbi.
Dar išvakarėse kai kurie valstybės veikėjai ir veikėjos socialiniuose tinkluose maišomi su žemėmis ir apdalijami nenorminės leksikos epitetais, o štai šventė ir iškilmingose ceremonijose bei minėjimuose jie oriai stovi arba sėdi pirmose eilėse. Baudžiauninko, kuris save laiko tikru europiečiu, nors nelabai suvokia, kas tai yra, mentalitetas tyliai kužda, kad tą iškilmingą dieną turime būti vieningi, būtų nepatogu, pavyzdžiui, juos nušvilpti, nes jie tarsi simbolizuoja valstybę ir tai būtų labai nepatriotiška.
„Nereikia gadinti šventės, dabar ne laikas ir ne vieta“, – kužda vidinis balsas. Vėliau...
Toje margoje minioje, dideliame trispalvių kaukių baliuje vėl visi stovės kartu – prezidentas ir disidentas, valdžioje netyčia atsidūręs mutavęs homo sovieticus mužikas ir dar vakar jį paskutiniais žodžiais keikęs pensininkas. Pastarojo gyvenime stabiliausias yra vienas dalykas – naivus, tvirtas ir begalinis tikėjimas, kad po kitų rinkimų bus geriau.
Tuo tarpu feisbuko aktyvisto galvoje besisukanti baudžiauninko programėlė turi du režimus, kurie ir lemia jo elgseną. Tas pilietis yra labai drąsus socialiniame tinkle arba užstalėje, ir jo drąsa visiškai išgaruoja, kai „valdžią“ pamato iš arti. Tuomet pasąmonė pradeda kuždėti, kad reikėtų kažkaip prisišlieti, patekti į kadrą, o asmenukė būtų visiška sėkmė. Kaip jums atrodo, kiek žmonių dėl savo principų ir įsitikinimų atsisakytų gero posto taip keikiamoje Vyriausybėje arba žemiau plintuso smukusiame Seime?
„Valstybė savaime nėra joks idealas. Ji yra tik priemonė tautos gerovei kelti ir jos tautinei kultūrai vystyti“, – rašė Kazys Škirpa. Todėl nekankliuokime aukštomis romantiškomis natomis, o pasižiūrėkime visiškai pragmatiškai – į valstybę, kaip organizaciją ir priemonę. Suprantama, valdžia yra bloga. Kita aksioma – visas blogis ateina iš valdžios. Taigi, valdžia bloga, o visuomenė gera?
Gerai, tuomet nuo Seimo ir Vyriausybės „aukštumų“ pamažu leiskimės žemyn. Štai Lietuvą sukrėtė „Grigeo Klaipėda“ skandalas. Tai nenaudėlis Gintautas Pangonis, kuris teršė mūsų brangiąsias Kuršių marias! Ir staiga prokuratūros atstovai ir aplinkosaugininkai tarsi įgelti imasi didvyriškų veiksmų ir demaskuoja blogiukus. Kas jie – direktorius ir Petras bei Jonas, kurie atidarinėjo sklendes?
Negalėjo to nežinoti ir aplinkosaugininkai bei centralizuotą nuotekų tvarkymo sistemą tvarkanti įmonė. O jei pastarieji „nežinojo“, vadinasi, arba jie yra korumpuoti, arba nesugeba tinkamai atlikti savo darbo. Ir vienu, ir kitu atveju visa ta šutvė turi būti išvaikyta. Tačiau juk žinome, kad taip nebus ir Kovo 11-ąją nemažai aukščiau minėtųjų piliečių rišis trispalves juosteles ir visaip kitaip patriotiškai elgsis.
Tai gal pavyzdį gali parodyti mūsų elitas? Žmonės „su padėtimi“, gyvenimą susitvarkę, jiems nereikia drebėti nei prieš viršininkus, nei dėl savo darbo vietos. Ir štai garsiojoje medžioklėje „valstietis“ Jonas Slapšinskas nušauna stumbrę. Tokiais atvejais rimti vyrai elgiasi labai paprastai: „Jei esi durnas ir šauni į ką papuola, tai tavo problema. Susimovei – atsakyk, mes tavo subinės nedangstysim.“
Bet kur tau, mūsų taikliosios rankos pradeda elgtis ir kalbėti niekus kaip mažvaikiai, kuriuos pagavo svetimame sode vagiant obuolius. Ir šitas medžiotojų būrelis ant savo namų tikrai kels vėliavas, dalyvaus šventiniuose renginiuose, gal net džiaugsmo ašarą nubrauks, ne vieną jų tikrai matysime ir žiniasklaidos reportažuose.
Taigi, valdžia bloga, verslo elitas – sukčiai ir melagiai, bet mes, eiliniai piliečiai, juk geri! Ir štai Lietuvos keliuose pasirodo policijos pareigūnai su itin moderniais mobiliais greičio matuokliais „trikojais“.
Sveika visuomenė lengviau atsidustų ir kalbėtų, kad dabar keliuose bus saugiau. Užuot svarstę, kodėl vairuojam kaip laukiniai ir kodėl reikia tokių brangių priemonių, kurios, beje, perkamos už visų mokesčių mokėtojų pinigus, kyla didžiulis triukšmas ir pasipiktinimas, kad apie tokias priemones nėra perspėjama, inicijuojama daugybė bandymų priversti pareigūnus ženklais pažymėti vietas, kuriose stebimas greitis.
O kiek socialiniuose tinkluose yra visokiausių nežymėtų policijos automobilių numerių sąrašų su raginimais „platinam“! Visiškai neabejoju, kad ir šitie „socialiai aktyvūs“ piliečiai aktyviai dalyvaus trispalvių kaukių baliuje.
Tris dešimtmečius gyvuojanti mūsų valstybė – tai, regis, niekada neįvyksiančios švietimo, aukštojo mokslo ir sveikatos apsaugos reformos, mokytojų streikai ir nusižudęs jaunas medikas. Aukštojo mokslo fabrikėlis, besivadovaudamas visuotinės bakalaurizacijos planu, štampuoja armijas mokytų durnių, kurių diplomų tyliai nebepripažįsta darbdaviai. Net priešingai – jei toks aplikuotojas pasisako, kad baigė X universitetą, tai reiškia, kad jam mandagiai bus parodytos durys.
Maža to, kopijuojamas nepavykęs kai kurių Seimo veikėjų triukas ir šiais metais stojančiųjų į aukštąsias mokyklas laukia pokyčiai – valstybė žemins stojimo kartelę.
Mūsų valstybė – tai ir išsigimęs teisingumas, kai už nušautą stumbrę skiriama 36,6 tūkst. eurų bauda, o nepilnametę merginą žiauriai sudaužęs ir seksualiai prievartavęs jurbarkietis išvengia realios laisvės atėmimo bausmės ir jis turės atlyginti 12 tūkst. eurų neturtinę žalą. Taigi, mūsų valstybėje elitinis gyvulys triskart vertingesnis už žmogų?
Kur bedi pirštu, iš ten pasipila grigeo. Mes nebeturime politikų, kurie garsiai ir aiškiai savęs bei visuomenės paklaustų esminių klausimų. Tiesiog nebėra žmonių, mokančių kalbėti kitiems žmonėms. Per tris dešimtmečius nesugebėjome susikurti jokios politinės tradicijos, nerašytų taisyklių rinkinio be kurio normaliai funkcionuoti negali jokia demokratija.
Prieš tris dešimtmečius buvome vieningi ir naivūs, alkani ir kupini entuziazmo, o svarbiausia – laisvi. Visomis prasmėmis. Dabar dauguma iš mūsų yra sotūs ir arogantiški, pataikūnai ir konjunktūriniai prisitaikėliai, savanaudžiai karjeristai sau ir kitiems neriantys naujos tironijos kilpą. Gerus ir laiko patikrintus dalykus bei vertybes lengva sugriauti, bet labai sunku ką nors sukurti. Nebėra jokio „mes“, kai visuomenė, nepaisant skirtingų nuomonių, įsitikinimų ar lūkesčių sugeba susivienyti bendram kilniam tikslui, o be šito „gerovės“ valstybė yra tik tušti plepalai ir miražas.
Mūsų visuomenės brandą ir solidarumą, kuris dabar, siaučiant koronavirusui, taip akcentuojamas Vakarų Europos šalyse, simbolizuoja su laukiniu azartu šluojamos parduotuvių lentynos ir masinės medicininių kaukių, muilo bei dezinfekcinių priemonių vagystės.
Mes nebemokame priimti ir nebandome suprasti kitos nuomonės. Užuot konstruktyviai diskutavę idėjų lygmeniu, kritikavę arba pripažindami, kad kažko nesuprantame, nesame įsigilinę, iškart ieškome priešų ir jų nesunkiai randame. Taip yra dėl to, kad iš viešosios erdvės buvo išmesti intelektualai ir tikrasis elitas. Viešojoje erdvėje nebeliko proto, išminties ir tikrų valstybininkų – žmonių, kuriems realiai rūpi ši valstybė.
Didelė visuomenės dalis jau priprato savo pasaulio suvokimą formuoti tik iš antraščių. Jie nori labai trumpų ir paprastų atsakymų į labai sudėtingus klausimus.
Todėl šiandien pats laikas paklausti tos daugumos: „Tie, kurie žinojot, bet tylėjot, kurie žinot, bet tylit, kurie už 30 eurų pasirengę išversti kailį, kuriems pažiūros – jokia vertybė ir iš frakcijos į frakciją lakstot kaip su dagiu kelnėse, kurie nemokat mokesčių, bet gyvenate triaukščiuose mūruose ir garsiai rėkiat „vagys!“, kurie kovojat prieš „trikojus“ ir savo panaudotas padangas išmetat miškeliuose, kurie tyliai didžiuojatės, kad savo buitinių nuotekų vamzdį tyliai iškišot į greta esantį upelį, kurie negalite miegoti, jei statydami tvorą nenugvelbiat metro valstybinės žemės, o kokios valstybės jūs norit?“
