LTSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimai įvyko 1990 m. vasario 24 d., tai buvo pirmieji laisvi ir demokratiški jos rinkimai per visą sovietinės okupacijos laikotarpį. Kodėl išrinkta LTSR Aukščiausioji Taryba iš karto nepaskelbė nepriklausomybės, kodėl buvo laukiama iki kovo 11 d.?

Prisiminkime, kad Aukščiausioji Taryba susidėjo iš 141 deputato, o 1990 m. vasario 24 d. jų buvo išrinkta tik 90. Aukščiausioji Taryba negalėjo susirinkti į posėdį, nes, kad posėdis būtų laikomas teisėtu, jame turėjo dalyvauti ne mažiau kaip 2/3 visų deputatų t. y 94 deputatai. Prireikė kelių pakartotinių balsavimų. Iki kovo 10 d. vakaro, kai buvo sukviesta Aukščiausiosios Tarybos sesija, buvo išrinkti 133 deputatai.

Kad nepriklausomybė bus atkurta būtent kovo 11 d., buvo apsispręsta tik kovo 9 d. vėlai vakare vykusiame Sąjūdžio deputatų susirinkime. Prieš kelias dienas, tiksliau – kovo 7 d., V. Landsbergis, R. Ozolas, V. Antanaitis ir E. Bičkauskas buvo susitikę su JAV ambasadoriumi Maskvoje Jacku Matlocku. Šis užsiminė, kad Lietuva galėtų pagalvoti, ar sprendimo dėl nepriklausomybės paskelbimo nereikėtų priimti po to, kai Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavime, turinčiame prasidėti kovo 12 d. Maskvoje, M. Gorbačiovas bus išrinktas Sovietų Sąjungos prezidentu.

J. Matlockas baiminosi, kad, jeigu Lietuva paskelbs nepriklausomybę prieš išrenkant M. Gorbačiovą Sovietų Sąjungos prezidentu, M. Gorbačiovas tai palaikys provokaciniu veiksmu, galinčiu baigtis savivale. Tuo tarpu V. Landsbergis matė kitą pavojų: nepriklausomybę reikia paskelbti iki išrenkant M. Gorbačiovą Sovietų Sąjungos prezidentu, nes tapęs prezidentu jis įgis dideles galias, kurias panaudos nepriklausomybės judėjimui slopinti.

Panašiai buvo diskutuojama ir minėtame Sąjūdžio deputatų kovo 9 d. susirinkime. Įtakingi Sąjūdžio žmonės pradėjo abejoti, ar tikrai nepriklausomybę reikia skelbti kovo 11 d., gal tą dieną pakaktų tik pradėti nepriklausomybės skelbimo procesą, priimti kelis dokumentus, palaukti, kol M. Gorbačiovas bus išrinktas prezidentu, pasižiūrėti, kaip reaguos Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimas, ir tik po to skelbti nepriklausomybę.

Matydamas, kaip gali pakrypti reikalai, K. Motieka paprašė savo padėjėjos paskambinti S. Lozoraičiui, kuris tuo metu buvo Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas JAV, ir sujungti jį su V. Landsbergiu. Maždaug po 15 minučių V. Landsbergis buvo pakviestas prie telefono – skambino S. Lozoraitis.
Įtakingi Sąjūdžio žmonės pradėjo abejoti, ar tikrai nepriklausomybę reikia skelbti kovo 11 d., gal tą dieną pakaktų tik pradėti nepriklausomybės skelbimo procesą, priimti kelis dokumentus, palaukti, kol M. Gorbačiovas bus išrinktas prezidentu, pasižiūrėti, kaip reaguos Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimas, ir tik po to skelbti nepriklausomybę.
Vytautas Sinkevičius

Grįžęs V. Landsbergis perdavė S. Lozuraičio nuomonę: neatidėliokite, iš karto skelbkite nepriklausomybę. Beje, nepriklausomybės atkūrimo dokumentų projektai buvo siunčiami S. Lozoraičiui, jis pateikė vertingų pasiūlymų, kurie atspindėti ir Kovo 11-osios Akte. Taigi, nepriklausomybės atkūrimą būtent kovo 11 d. pirmiausia lėmė būtinumas užbėgti Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimui už akių, pastatyti jį prieš įvykusi nepriklausomybės atkūrimo faktą, taip pat ir minėtas S. Lozoraičio skambutis.

Kokių veiksmų buvo imtasi pirmiausia, su kokiomis teisinėmis problemomis buvo susidurta?

Pirmiausia reikėjo atsakyti į klausimą, iš kur atsiranda nepriklausoma Lietuvos valstybė. Prisiminkime, kad 1990 m. vasario 24 d. buvo išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Jeigu nepriklausomybę atkuria Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, tai su kokia valstybe ji yra susijusi? Gal su Lietuvos TSR? Bet Lietuvos TSR nebuvo valstybė, nebuvo jokia Lietuvos valstybingumo forma.

Valstybę kuria tauta, o Lietuvos TSR atsirado ne tautos valia, kurios sovietinės okupacijos sąlygomis nebuvo jokių galimybių išreikšti, o iš okupacinės valdžios sudaryto ir tautos valios neatspindinčio vadinamojo liaudies seimo 1940 m. liepos 21 d. sprendimo, kuris teisiniu požiūriu visada buvo niekinis. 1990 m. vasario 24 d. išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba buvo visiškai kitokia negu ankstesnės Tarybos, tai buvo tikras tautos parlamentas, todėl ją reikėjo atriboti nuo sovietinių Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų, kurių rinkimai nuo pat 1940 m. buvo fikcijos, nes jos faktiškai buvo komunistų partijos paskiriamos.

Taip pat reikėjo atsiriboti nuo vadinamosios Lietuvos TSR, kuri, kaip minėjau, nebuvo jokia valstybė, nebuvo jokia Lietuvos valstybingumo forma. Nepriklausoma Lietuva galėjo atsirasti tik kaip tarpukario Lietuvos Respublikos tąsa, o ne iš Lietuvos TSR.

Buvo būtina rasti sprendimą, kaip nepriklausomybės atkūrimą pagrįsti tarpukario Lietuvos Respublikos tęstinumo principu.

Kas galėtų atsitikti, jeigu nebūtų atsiribota nuo „Lietuvos TSR“? Kaip tai buvo padaryta?

Jeigu nepriklausomą Lietuvos valstybę būtų atkūrusi Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, jeigu nepriklausoma Lietuvos valstybė būtų kildinta iš vadinamosios Lietuvos TSR, būtų atsiradusi galimybė spekuliacijoms, esą naujai išrinkta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba pripažįsta, kad „Lietuvos TSR“ buvo valstybė. Vadinasi, pačiai „Lietuvos TSR“ tektų atsakomybė už šimtus tūkstančių Lietuvos gyventojų tremtis į Sibirą, ginkluoto partizaninio pasipriešinimo okupacijai numalšinimą, kai žuvo apie 25 tūkstančiai partizanų, dešimčių tūkstančių jų rėmėjų įkalinimą, priverstinę kolektyvizaciją, gamtos ir kultūros paminklų niokojimą ir kt.

Būtent taip Lietuvos istorija yra aiškinama ir dabartinės Rusijos istoriografijoje, kai mėginama paneigti sovietinę okupaciją ir Sovietų Sąjungos atsakomybę už sovietinio režimo nusikaltimus, kitas piktadarybes okupuotoje Lietuvoje. Nebuvo galima duoti net menkiausio preteksto atsirasti tokioms klaidingoms interpretacijoms. Todėl buvo būtina šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri buvo tikroji tautos atstovybė, atriboti nuo ankstesnių „Lietuvos TSR Aukščiausiųjų Tarybų“, kurias skyrė komunistų partija, taip pat atsiriboti nuo „Lietuvos TSR“ kaip netikros popierinės valstybės.

Tai buvo padaryta priėmus Deklaraciją „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“. Tai pirmas su nepriklausomybės atkūrimu tiesiogiai susijęs dokumentas. Deklaracijoje konstatuota, kad 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rinkėjai suteikė išrinktiems Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams tautos atstovų mandatą ir prievolę atstatyti Lietuvos valstybę, reikšti tautos suverenią galią per šią Aukščiausiąją Tarybą, kuri nuo 1990 m. kovo 11 d. 18 valandos bus vadinama Lietuvos Aukščiausiąja Taryba.
Reikėjo atsiriboti nuo vadinamosios Lietuvos TSR, kuri nebuvo jokia valstybė, nebuvo jokia Lietuvos valstybingumo forma. Nepriklausoma Lietuva galėjo atsirasti tik kaip tarpukario Lietuvos Respublikos tąsa, o ne iš Lietuvos TSR.
Vytautas Sinkevičius

Po to buvo priimtas įstatymas „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, pagal kurį vienintelis valstybės pavadinimas yra „Lietuvos Respublika“. Taigi, priėmus nurodytus teisės aktus, buvo nutrauktos bet kokios sąsajos su vadinamąja Lietuvos TSR. Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą galėjo priimti tik Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba.

Kaip vyko Kovo 11-osios Akto projekto rengimas? Kodėl jo turinys yra būtent toks, ar buvo svarstomi ir kiti variantai?

Pradžia buvo labai sunki. Turiu užsirašęs R. Ozolo 1990 m. kovo 5 d. darbo grupės posėdyje pasakytą frazę: kol kas aišku tik tai, kad turime atkurti nepriklausomybę, bet kaip tai padaryti – nežinome. Darbo grupei buvo pateikti keli variantai. Vienas iš jų – A. Gurecko (JAV lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojo), kuriame buvo labai svarbus teiginys, kad atstatomas suverenių galių vykdymas ir Lietuvos valdžios veikimas, bet buvo nepriimtina tai, kad atkūrus nepriklausomybę turi būti rengiamas referendumas, ar Lietuva tikrai turi likti nepriklausoma valstybė.

Svarstytas ir Kauno Sąjūdžio deputatų Č. Stankevičiaus ir V. Katkaus pateiktas variantas, kuriame buvo numatyti Aukščiausiosios Tarybos atliktini veiksmai. Tai buvo detalus veiksmų planas, kuris vėliau labai pravertė, bet ne Akto tekstas. Darbo grupei buvo žinoma ir Lietuvos komunistų partijos pozicija: žingsnis po žingsnio, derybos su Sovietų Sąjunga dėl kuo didesnio Lietuvos suvereniteto lygio, tai įforminant sutartimi su Sovietų Sąjunga.

Kitaip tariant, suvereniteto turėsime tiek, kiek dėl to susitarsime su Maskva. Kovo 6 d. posėdyje V. Landsbergis pasiūlė tokį dokumentų eiliškumą: Aukščiausioji Taryba padaro pareiškimą apie save, po to priimama deklaracija apie valstybės tęstinumą, deklaracija apie 1938 m.
Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo aktas

Konstitucijos tolesnį galiojimą, priimamas įstatymas dėl 1938 m. Konstitucijos galiojimo sustabdymo, įstatymas dėl Laikinojo Pagrindinio Įstatymo, taip pat priimami kreipimaisi į Lietuvių tautą, į Lietuvos tautines bendrijas, į Sovietų Sąjungą, į pasaulio valstybes. Šiems pasiūlymams buvo pritarta, bet reikėjo gerokai pasukti galvą, kaip šias idėjas paversti teisiniais ir politiniais tekstais.

Esu išsaugojęs įvairius projektų variantus. Iš jų matyti, kad visų 1990 m. kovo 11 d. priimtų dokumentų pagrindiniai teiginiai buvo suformuluoti kovo 8 d. darbo grupės posėdyje, vėliau jie buvo tikslinami ir redaguojami. Svarbiausias iš jų – Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktas.

Nors Kovo 11-osios Akto turinys gerai žinomas, minėdami Akto trisdešimtmetį turime gerą progą priminti pagrindinius jo teiginius.

Visi jie yra labai svarbūs. Ir iškilmingi. Aktas grindžiamas tarpukario nepriklausomos valstybės tęstinumo principu, todėl Akte rašoma ne apie naujos Lietuvos valstybės susikūrimą, o apie tai, kad atstatomas suverenių galių vykdymas ir Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.

Nors okupacijos sąlygomis tarpukario Lietuvos Respublika buvo fiziškai nuslopinta, teisiškai (kaip tarptautinės teisės subjektas) ji egzistavo, suverenitetas visada priklausė tautai, tik ji neturėjo galimybės jo įgyvendinti. Dabar jo vykdymas atstatytas.

Toliau nurodomi Lietuvos valstybės konstituciniai pamatai: 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės respublikos. Pabrėžiama, kad šie dokumentai niekada nebuvo nustoję teisinės galios. Vadinasi, visi sovietinės valdžios institucijų priimti sprendimai, priešingi šiems konstituciniams pamatams, yra neteisėti. Įtvirtinama nuostata, kad Lietuvos teritorija yra vientisa ir nedaloma, kad joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

Dar vienas teiginys: Lietuvos valstybė pabrėžia savo ištikimybę visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises. Be kita ko, tai reiškia, kad Sovietų Sąjunga negali reikalauti iš Lietuvos grąžinti Vilniaus kraštą, Klaipėdos kraštą, kitas teritorijas. O tokių norų būta. Antai Sovietų Sąjunga svarstė, kad jeigu Lietuva paskelbs nepriklausomybę, ją reikia grąžinti į 1939 m. buvusias sienas, t. y. atimti maždaug 1/7 teritorijos su maždaug 200 tūkstančių gyventojų.

Ir paskutinis Akto teiginys: Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo Aktu pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą. Tai reiškia, kad vienintelė teisėta valdžia Lietuvos Respublikoje yra jos Aukščiausioji Taryba, kad tik ji turi įgaliojimus reikšti tautos ir valstybės suverenią valią, kad jokia kita struktūra ar organizacija neturi teisės ir negali įgyvendinti tautai ir valstybei priklausančio suvereniteto.

Nepriklausomybė buvo atkurta Aktu „Dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo“. Kodėl buvo pasirinkta akto, o ne kokia nors kita dokumento forma, kodėl Akte vartojamas žodis „atstatymo“, o ne, pavyzdžiui, „atkūrimo“?

Darbo grupėje buvo įvairių svarstymų. Galvota apie akto, deklaracijos ir nutarimo formas. Prie klausimo, kokia turėtų būti svarbiausio dokumento forma, buvo grįžtama nuo pat pirmo darbo grupės posėdžio kovo 3 d. Tik kovo 11 d. buvo galutinai apsispręsta, kad tai bus aktas.

Viena iš priežasčių, kodėl ilgai buvo dvejota dėl žodžio „aktas“, buvo ta, kad 1918 m. vasario 16 d. valstybės nepriklausomybė buvo atkurta Lietuvos Tarybos nutarimu.

Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. norėta kiek įmanoma daugiau susieti su nepriklausomybės atkūrimu 1918 m., todėl buvo linkstama tai padaryti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu.

Vėliau pradėta svarstyti, kad nutarimo forma yra nepakankamai iškilminga, kad geriau tiktų akto forma. Apie tai diskutuota ir Aukščiausiosios Tarybos kovo 11 d. posėdyje, jame buvo pasirinkta akto forma. Taigi, buvo sugrįžta prie pirminio darbo grupėje svarstyto varianto.

Žodis „atstatymo“ taip pat atsirado tik dėl to, kad buvo norėta kiek įmanoma stipriau prisirišti prie 1918 m. vasario 16 d. nutarimo terminijos. Jame rašoma, kad Lietuvos Taryba skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę. Vėliau kalbininkai šiek tiek priekaištaus, kad vietoj žodžio „atstatymo“ būtų geriau rašyti „atkūrimo“, bet tai nebuvo klaida, žodis „atstatymo“ pavartotas sąmoningai, nes, projekto rengėjų nuomone, jis geriau sujungė 1990 m. kovo 11-osios Aktą su 1918 m. vasario 16 d. Nutarimu.
Vėliau kalbininkai šiek tiek priekaištaus, kad vietoj žodžio „atstatymo“ būtų geriau rašyti „atkūrimo“, bet tai nebuvo klaida, žodis „atstatymo“ pavartotas sąmoningai, nes, projekto rengėjų nuomone, jis geriau sujungė 1990 m. kovo 11-osios Aktą su 1918 m. vasario 16 d. Nutarimu.
Vytautas Sinkevičius

Kaip atsirado idėja atkurti ne demokratinės 1922 m. Konstitucijos, o autoritarinės 1938 m. Konstitucijos galiojimą?

Kovo 11-osios Akte rašoma, kad Lietuvoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija. Akivaizdu, kad atkurta nepriklausoma valstybė turi turėti konstituciją. Kokią? Pirmiausia buvo svarstoma atkurti 1922 m. Konstituciją, kuri buvo demokratiškiausia tarpukario konstitucija. Bet valstybės tęstinumo aspektu buvo labai svarbu atkurti paskutinę iki sovietinės okupacijos galiojusią konstituciją, o tai buvo 1938 m. Konstitucija.

Mintis atkurti 1938 m. Konstituciją patiko ne visiems deputatams, pradžioje į ją žiūrėta su tam tikru atsargumu, ypač nerimavo kairiųjų pažiūrų deputatai, kurie baiminosi, kad, atkūrus 1938 m. Konstituciją, ji ir liks galioti. Ar atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė turi pradėti savo gyvenimą vadovaudamasi konstitucija, pagal kurią visa valdžia buvo sutelkta Respublikos Prezidento rankose, o Seimui – tautos atstovybei – teko trečiaeilis vaidmuo? Tik ilgai įtikinėjus, kad 1938 m. Konstituciją reikia atkurti norint pabrėžti tarpukario Lietuvos valstybės tęstinumą, kad ši konstitucija bus atkurta tik laikinai, kad dauguma elgsis garbingai, buvo sutarta būtent dėl jos atkūrimo.

Bet atkurta 1938 m. Konstitucija gyvavo labai trumpai, vos pusvalandį.

Todėl, kad pagal ją gyventi būtų buvę sunku ar net neįmanoma. Ekonominiai, socialiniai, politiniai ir kiti santykiai buvo iš esmės pasikeitę. Prisiminkime, kad, atkūrus 1938 m. Konstitucijos galiojimą, tame pačiame įstatyme buvo nustatyta, kad sustabdomas tų Konstitucijos skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir valstybės kontrolės statusą, nes tokių institucijų 1990 m. tiesiog nebuvo.

Nors, pavyzdžiui, Latvija atkūrė 1922 m. Konstitucijos galiojimą ir iki šiol gyvena pagal tą Konstituciją, tiesa, kelis kartus pataisytą. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirinko kitą kelią: labai trumpam atkūrė paskutinę iki sovietinės okupacijos galiojusią 1938 m. Konstituciją ir tą pačią dieną priėmė Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (Laikinąją Konstituciją), kuri galiojo tol, kol 1992 m. lapkričio 2 d. įsigaliojo nauja Konstitucija.
Atkurta 1938 m. Konstitucija gyvavo labai trumpai, vos pusvalandį. Todėl, kad pagal ją gyventi būtų buvę sunku ar net neįmanoma. Nors, pavyzdžiui, Latvija atkūrė 1922 m. Konstitucijos galiojimą ir iki šiol gyvena pagal tą Konstituciją, tiesa, kelis kartus pataisytą.
Vytautas Sinkevičius

Ko gero, jau esame primiršę, kad, praėjus keliems mėnesiams po Nepriklausomybės atkūrimo, Kovo 11-osios Aktui buvo paskelbtas moratoriumas. Kodėl jo reikėjo?

Moratoriumas buvo paskelbtas ne Kovo 11-osios Aktui, o iš kylantiems veiksmams. Pats Aktas niekada nebuvo nei kaip nors sustabdytas, nei atšauktas. Lietuva nepakluso daugkartiniams Sovietų Sąjungos reikalavimams panaikinti Kovo 11-osios Aktą. 1990 m. balandžio 18 d. Sovietų Sąjunga pradėjo Lietuvos ekonominę blokadą, smarkiai apribojo naftos, dujų, kitų žaliavų tiekimą.

Sovietų Sąjunga vengė bet kokių derybų su Lietuva, kad būtų sureguliuoti visi santykiai, kylantys iš nepriklausomybės paskelbimo. Tuometinis JAV prezidentas G. Bushas per Prancūzijos prezidentą F. Mitterrand‘ą ir Vokietijos kanclerį H. Kohlį kreipėsi į V. Landsbergį, siūlydamas apsvarstyti, gal Lietuva sutiktų pristabdyti veiksmus, kylančius iš Kovo 11-osios Akto, neliečiant paties Akto. Tai leistų M. Gorbačiovui nutraukti ekonominę blokadą, galbūt sudarytų prielaidas deryboms.

F. Mitterrand‘o ir H. Kohlio laišką su tokiu pasiūlymu V. Landsbergis gavo 1990 m. balandžio 26 d. Aukščiausioji Taryba ilgai ir labai atsakingai svarstė šį pasiūlymą, nes buvo rimtų abejonių, ar taip nesustabdoma nepriklausomybė. Bet 1990 m. birželio 29 d. Aukščiausioji Taryba vis dėlto priėmė pareiškimą, kad nuo Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos oficialių tarpvalstybinių derybų pradžios skelbiamas 100 dienų moratoriumas Kovo 11-osios Aktui, t. y. sustabdomi iš jo kylantys teisiniai veiksmai.

Moratoriumas prasidėtų tik tuo atveju, jeigu tarpvalstybinių derybų pradžia būtų fiksuota šalių įgaliotų delegacijų specialiu protokolu. Lietuva bet kada galėjo nutraukti moratoriumą, moratoriumas savaime netektų galios nutrūkus deryboms. Praėjus kelioms dienoms, Sovietų Sąjunga nutraukė Lietuvos ekonominę blokadą, nes pareiškime pamatė žodį „moratoriumas“.

O kad nėra iki galo aišku, ką šis žodis reiškia, kad moratoriumas prasidės tik tada, kai bus įvykdytos pareiškime nurodytos sąlygos, Maskvai tuo metu mažai rūpėjo. Bet ji vengė bet kokių tarpvalstybinių derybų su Lietuva, jos neprasidėjo, todėl moratoriumo net nebuvo pradėta įgyvendinti.

Susitikimų su tuometinės Sovietų Sąjungos vadovais dalyviai prisimena, kad pokalbiai buvo labai įtempti ir sunkūs, kad M. Gorbačiovas niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, jog Lietuva gali būti nepriklausoma valstybė. Jis bijojo, kad Lietuvos pavyzdžiu paseks vadinamosios sąjunginės respublikos ir Sovietų Sąjunga sugrius. Po pusantrų metų taip ir atsitiko.
Susitikimų su tuometinės Sovietų Sąjungos vadovais dalyviai prisimena, kad pokalbiai buvo labai įtempti ir sunkūs, kad M. Gorbačiovas niekaip negalėjo susitaikyti su mintimi, jog Lietuva gali būti nepriklausoma valstybė. Jis bijojo, kad Lietuvos pavyzdžiu paseks vadinamosios sąjunginės respublikos ir Sovietų Sąjunga sugrius. Po pusantrų metų taip ir atsitiko.
Vytautas Sinkevičius

Lietuva, 1990 m. kovo 11 d. paskelbdama nepriklausomybę, prie to labai daug pridėjo. Tai ne Lietuva išėjo iš Sovietų Sąjungos, o Sovietų Sąjunga turėjo išeiti iš Lietuvos, kurioje neteisėtai buvo nuo 1940 m.

Kovo 11-osios Nepriklausomybės Aktą priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, dabar ji vadinama Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu.

Tai labai tinkamas 1990–1992 m. veikusios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pavadinimas, tiksliai atspindintis jos esmę ir nuveiktus darbus. Tai buvo tikroji tautos atstovybė, turėjusi tautos mandatą atkurti valstybės nepriklausomybę ir garbingai įvykdžiusi tautos duotą priesaką.

Būtent Aukščiausioji Taryba padėjo tvirtus nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės raidos pamatus, įtvirtino Lietuvos valstybingumą, parengė Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurią tauta priėmė 1992 m. spalio 25 d. referendumu. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos atlikti darbai – tai Atkuriamojo Seimo darbai, todėl ji 1996 m. lapkričio 26 d. Seimo priimta deklaracija visiškai pagrįstai pavadinta Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (55)