Ištrauka iš žiniasklaidos aprašyto įvykio: „Paauglei buvo nustatytas dvigubas žandikaulio lūžis, nuo smūgių jai buvo pažeista trachėja, buvo išmuštas dantis, o kitus pažeistus dantis teko specialiai sutvirtinti. 17-metė rasta kraujo klane, jos kūnas buvo nusėtas žaizdomis ir mėlynėmis. Mergina du mėnesius beveik nepajėgė kalbėti, jai atlikta sudėtinga, 3 valandas trukusi žandikaulio operacija.“ Be viso šito, merginą bandyta išprievartauti.

Priteista neturtinė žala – 12 tūkst. eurų, iš kurių dalis yra patirtos gydymo išlaidos. Smurtautojas taip pat gavo 3 metų įkalinimo bausmę ją atidedant. Tai reiškia, kad po trejų metų teismas iš naujo svarstys – ar nusikaltęs asmuo vertas pasigailėjimo, ar vis tik turi keliauti už grotų.

Toks nuosprendis sukėlė nepasitenkinimo bangą socialiniuose tinkluose. Daugiausiai jauni žmonės lygino šį nuosprendį su kitais, pavyzdžiui, sankcija už pasidalijimą kanapių suktine. Tai yra sunkus nusikaltimas ir už jį laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėti negalima. Žmonės pradėjo reikalauti realios įkalinimo bausmės merginą sumušusiam jaunuoliui. Teismo nuosprendį taip pat ėmėsi skųsti prokuratūra.

Nesu nei teisėja, nei prokurorė ir neketinu kvestionuoti nei teismo, nei prokurorų sprendimų. Tačiau, kaip įstatymų leidėja norėčiau atkreipti dėmesį į tai, ką vis dėlto būtų galima padaryti kitaip – kad teisingumas vis dėlto būtų įgyvendintas adekvačiai. Feisbuke manęs klausė – „kalbi apie problemą, tai ką siūlai?“

Štai 5 punktai:

1. Akivaizdu, kad toks žiaurus elgesys nėra „lengvas kūno sužalojimas“, kuris šiuo atveju buvo kvalifikuotas. Bet kuriam sveiko proto žmogui tai yra aišku. Reikalinga peržiūrėti, kas yra sunkus, nesunkus ir nežymus sužalojimas ir tam reikia pakeisti „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisykles“.

2. Negali būti taip, kad už tokį nusikaltimą nukentėjusiai priteisiama viso labo 12 tūkst. eurų. Iš jų dalis buvo gydymo išlaidos. Mergina sveikatą gydysis dar ilgai ir jai reikės iš naujo atsistoti ant kojų. Ar už 12 tūkstančių eurų ji tai padarys, kai sveikata (ypač psichinė) yra neįkainojama? Išeina, kad žmogų žiauriai sumušti yra gana pigu. Man atrodo, kad piniginė bauda turėtų siekti šimtus tūkstančių eurų.

3. Būsiu nepopuliari – įkalinimas, kurio visi reikalauja, problemos neišspręs. Bausmė turi būti tokia, kad skatintų nusikaltėlį keistis. Didelė, netgi milžiniška piniginė bauda, apie kurią kalbėjau, yra viena to dalis. Tačiau nemanau, kad įkalinimas iš esmės skatintų nusikaltusįjį keisti savo elgesį.

Priešingai – tyrimai rodo, kad daugiau kaip pusė iš kalėjimo išėjusių kalinių vėl nusikalsta. Lietuva taip pat yra trečia po Rusijos ir Baltarusijos pagal įkalintųjų skaičių Europoje. Ar mes tikrai norime toliau eiti tuo keliu? Nusikaltėlis nusipelnė didelės bausmės, bet jis turi gauti šansą savo milžinišką klaidą ištaisyti.

Juk yra kitų laisvės apribojimo priemonių, tokių, kaip apykojės, pasižadėjimas neišvykti, judėjimo valandų apribojimas. Dar daugiau – dažniau būtų galima taikyti perauklėjimo priemonę – visuomenei naudingą darbą: penkerius metus padėk seneliams ar neįgaliesiems. Pagaliau lygtinė bausmė juk dar kartą yra peržiūrima praėjus nustatytam terminui ir dar kartą sprendžiama dėl įkalinimo.

4. Trečiame punkte pateikiau keletą pavyzdžių, tačiau kalbant apskritai mūsų teisingumo sistemai reikalingos individualizuotos elgesio keitimo programos. Turime išplėsti alternatyvių bausmių sąrašą ir jas taikyti atsižvelgiant į kiekvieną žmogų ir situaciją atskirai. Dažnai teisėjai juk nesigilina į asmenį, o prieš akis mato tik dar vieną statistinį nusikaltėlį. Yra daugybė įmanomų bausmių – nuo finansinių iki laisvės apribojimo. Bet nebūtina kiekvienu atveju „sodinti“ ir pagimdyti dar žiauresnį nusikaltėlį.

5. Visas Baudžiamasis kodeksas ir jo sankcijos turi būti peržiūrėtos. Negali būti taip, kad nuo narkotinių medžiagų priklausomas žmogus yra ne gydomas, o sodinamas į kalėjimą ir verčiamas dar didesniu nusikaltėliu. Negali būti taip, kad kasmet apie 1100 daugiausiai jaunų žmonių gauna ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso straipsnius už kanapių suktinę.

Negali būti taip, kad pasidalijimas suktine yra platinimas ir sunkus nusikaltimas, už kurį laisvės atėmimo bausmės vykdymo negalima atidėti. Jeigu tai tęsis ir toliau – žmonės nuolat lygins šias sankcijas su realiais smurtiniais nusikaltimais ir sankcijomis už juos. Ir teisingumo jausmo Lietuvoje mes dar ilgai neturėsime.

Švenčiame trisdešimt metų, kaip išsiveržėme iš geležinės uždangos. Tačiau mūsų bausmių ir baudžiamųjų įstatymų sistema vis dar gyvena už jos. Sugriaukime ją. Kaip 1992 metais dainavo Pet Shop Boys, „Go West!“