Viena šieno kupeta jiems rodosi esanti per toli į dešinę, kita – per toli į kairę.
Kas laimi?
Užtat tokie politikai, kaip Donaldas Trumpas, Lechas Kaczynskis, Marine Le Pen (gink, Dieve, jos neidealizuoju), renkasi iškart abi stirtas – ir kairėje, ir dešinėje. Ir kol kas jaučiasi ganėtinai neblogai.
Britanijos premjeras Borisas Johnsonas, ne kartą žiniasklaidos aprašytas kaip „both left wing and right wing“ politikas, triuškinamai laimėjo parlamento rinkimus JK.
O kažin kur per vidurį, rupšnodamos nupjautos žolės likučius, puoselėja savo išblėsusią pusiau dešinę tapatybę vidurio kelio partijos, kadaise buvusios stiprios ir net laikytos – bent jau savų šalių kontekste – konservatyviomis.
Antai Vokietijos krikdemams lipa ant kulnų AfD. Suomijoje centro link nuslinkusi „konservatyvi“ Nacionalinė koalicija gavo į kaulus nuo Suomių partijos.
Švedijos pusiau centristiniams moderatams – irgi sunkūs laikai. Centristinis vadinamosios „konservatyvios“ dešinės nuosaikumas verčia raškyti karčius vaisius.
Sėkmingesnieji šiandien renkasi abi šieno stirtas, o ne kurią nors vieną. Taip, kaip lenkų Prawo i Sprawiedliwość ar vengrų Fidesz. Ir tai nėra tas pats, kas catch all.
Catch all – tai tarsi neišrankus grybautojas, pasiryžęs rinkti ir baravykus, ir voveraites, ir sukirmijusias ūmėdes, kad tik kibiras būtų pilnas. Jis gali net nežinoti grybingų vietų ir pavėluoti ten, kur jau viskas bus švariai nurinkta iki jam atkėblinant.
Šiandien pergales skina tie, kurie nestovi kaip Buridano asilas, bet drąsiai rupšnoja ir iš „kraštutinių“ kairiųjų, ir dešinių šieno stirtų vienu metu.
Ar tai – populizmas? Vadinkit, kaip jūsų širdelė geidžia. Buridano asilai irgi juk yra populistai – tik dar jie ir asilai.
Jie įsivaizduoja ir tikisi, kad dauguma rinkėjų yra nuoseklūs, racionalūs ir išmintingi. Todėl už juos nubalsuos. Jų problema ir nelaimė ta, kad šis jų įsivaizdavimas ir tikėjimas jau gerą dešimtmetį nebėra abipusis. Meilė liko be atsako.
Už Buridano asilus balsuojama ne dėl racionalumo ir išminties, o iš gailesčio, baimės ir įpročio lipti ant to paties grėblio aštuntą kartą su besikartojančia viltimi, kad šįkart didelio guzo ant kaktos per stebuklą pavyks išvengti.
Tiesa, už juos dar balsuojama ir iš konjunktūrinių sumetimų. Bet konjunktūra – tai toks, žinote, nors ir amžinas, bet trapus dalykas. Ja galima pasikliauti tol, kol jos politinė fauna yra soti ir gausi vidurinės klasės rinkėjų sluoksnyje.
Už vidurio kelią dar galima balsuoti dėl artimųjų aplinkos poveikio arba žiovulio, apimančio prieš miegą žiūrint LRT programas arba renkantis per balsavimą iš kelių nuobodžių blogybių.
Vidurio kelias, centrizmas, Buridano asilo dilema ir kiti panašūs mūsų dienų politikos depresantai atbaido vis didesnę rinkėjų dalį nuo status quo, stumdami juos arba toliau į dešinę, arba kairę, arba jau minėtą šių krypčių sintezę.
Rinkėjai būtent „stumiami“, nes šis procesas veikiau priverstinis nei savanoriškas. Žmonės ieško išeičių, bet retai jas randa. Gal ir jaučiasi kartais išvydę šviesą tunelio gale, bet manipuliacijų persunkta demokratija verčia jų pastangas klaidžiojimu neišbrendamais labirintais.
Dvi didžiausios grėsmės
Šio reiškinio vieną iš priežasčių savo knygoje (W. Streeck, How Will Capitalism End? Essays on a Failing System, 2016) taikliai aprašė vokiečių ekonomikos sociologas Wolfgangas Streeckas.
Jo žodžiais, jau dešimtajame dešimtmetyje „globalizacija“ virto pagrindine neoliberalųjį kapitalizmą legitimuojančia politine ir ekonomine formule, kurios esmę nusako vokiškas žodis Sachzwang, reiškiantis jokio pasirinkimo nepaliekančią faktinę prievartą.
Net politinė kairė integravo į savo pažiūras globalizacijos idėją kaip politinėmis priemonėmis nestabdomą, neišvengiamą evoliucinį procesą, ir ėmė vaduoti šią idėją iš socialdemokratinių dogmų „kalėjimo“.
Net kairiosios vyriausybės persiorientavo „konkurencingumo“ linkme: darbas vėl buvo suprekintas, o išlaisvintas ir daug mobilesnis kapitalas ėmė reikalauti mažesnių mokesčių, mažesnio reguliavimo ir didesnio vadinamojo lankstumo.
Globalizacijos diskursas per du dešimtmečius įtvirtino naują – paklusnumo tarptautinių rinkų reikalavimams – politinės ekonomijos logiką. Streecko knygoje tai vadinama NJA – „Nėra jokios alternatyvos“.
Tai sakytina apie šių laikų liberaliąją demokratiją. Ji pasistatė rūmus, užsirakino ir pametė raktą. O „Barbora“ maisto neatveža.
Tam tikrais aspektais situaciją panašiai mato ir lenkų politikos filosofas (kitaip nei kairiųjų socioekonominių pažiūrų Streeckas, jis – konservatyvus mąstytojas) Ryszardas Legutko. Tik jis žvelgia ne iš socialinės ekonominės, o politinės ideologinės perspektyvos.
Tačiau jos – valstybinės libdemiškos ideologijos, pasak Legutko, Vakaruose vis daugiau ir daugiau – politikoje, įstatymuose, švietime, žiniasklaidoje, kalboje.
Komunistinėse valstybėse ideologija buvo grindžiama mokymu apie klasių kovą, besitęsiančia per visą žmonijos istoriją.
„Šiandienėse liberaliosiose demokratijose pagrindinė triada yra klasė, rasė ir lytis <…> Turime seksualinę, edukacinę, ekologinę, klimato, žodyno ideologijas ir tuziną kitų.
Mokyklos ir universitetai susiurbia vis daugiau ir daugiau ideologijos, politika į ją pasinėrusi, žiniasklaida ją pavertė savo religija“ (R. Legutko. The Demon in Democracy. Totalitarian Temptations in Free Societies, 2016).
„Europos Sąjungoje ideologija skleidžiama taip intensyviai, kad po kiekvieno ilgesnio kontakto su jos institucijomis, – ironizuoja Legutko, – reikia visavertės detoksikacijos – ir smegenų, ir kalbos.“
Kraštutinių libdemų rojus
Autoriaus teigimu, liberaldemokratinis protas, kaip ir tikro komunisto protas, jaučia vidinį poreikį demonstruoti savo nuolankumą, lojalumą doktrinai. Viešasis gyvenimas persmelktas privalomų ritualų, kuriuose politikai, menininkai, rašytojai, garsenybės, mokytojai, vieši asmenys geidžia sudalyvauti tam, kad įrodytų, jog jo liberaldemokratinis tikėjimas spontaniškai trykšta iš pačių jo širdies gelmių.
Komunistinėje sistemoje iš piliečių buvo reikalaujama, kad jie vis paminėtų ką nors pompastiškai – kad ir probėgšmais – apie socializmo pranašumą ar broliškus santykius su Sovietų Sąjunga, dirbančiųjų masių baisų išnaudojimą kapitalistinėse šalyse.
Šiandien iš panašiai keliaklupščiaujančio žmogaus laukiama, kad jis kone pamaldžiai išreikš tvirtą nuomonę apie homoseksualų ir moterų teises, pasmerks rasizmą, ksenofobiją, diskriminaciją bei ras kitų būdų žemai nusilenkti libdemijos ideologiniams dievams.
Jei ideologija pagal apibrėžimą yra tam tikrų grupių specifinių interesų išraiška, tai pasaulyje, kuriame mes gyvename, turėtų būti daugybė konfliktų ar bent jau debatų, kuriuose girdėtume ideologinių reikalavimų iš vyriškosios gyventojų dalies, europocentristų, heteroseksualų ir pan.
Situacija beveik tokia pat siurrealistiška, kaip sovietmečiu. Ideologija, kuri turėtų parodyti tikrąsias idėjų šaknis – ekonomines, grupines, biologines – virto prievartos įrankiu, reikalaujančiu iš žmonių sakyti ir daryti tai, ko daryti jie neturėtų.
Vyrai išsižada savojo vyriškumo ir tampa feministais. Heteroseksualai, tariamai slegiami savo lyties jungo, masiškai garbsto homoseksualumą.
Europiečiai, iškoneveikti kaip savojo provincialumo vergai, iš visų jėgų kritikuoja europocentrizmą. Filosofai, per amžius buvę Logoso sargyboje, šiandien iš jo tiesiog tyčiojasi. Monistai netikėtai pasidavė pliuralizmui ir multikultūrizmui.
Kultūrininkai ir menininkai priversti reikšti beveik tokią pačia ištikimybę liberaldemokratijai, kaip kadaise reikėjo ją reikšti komunistinei sistemai.
Ir šitie, ir anie kariauja kultūrinius karus su sistemos priešais. Ir tie, ir anie įsisavino tokias sąvokas, kaip „pasenęs“ ir „atgyvenęs“, kai kalba apie sistemos oponentus.
Savo knygos puslapiuose praskleisdamas gilios filosofinės įžvalgos klodus ir kartu leisdamas sau ne kartą iššauti „politiškai nekorektiška“ mintimi į politkorektiškumo sergėtojų stovyklos pusę, Legutko tuo pat metu nestokoja nei praskaidrinančio niūrokas charakteristikas vaizdingumo, nei saikingai aštrios ironijos:
„Tiesą sakant, tarp tų dviejų sistemų veikėjų esama skirtumų, tačiau jie atlieka panašius vaidmenis: tiesiog proletarą pakeitė homoseksualas, kapitalistą – fundamentalistas, eksploatacija užleido vietą diskriminacijai, komunizmo revoliucionerius – feministei, raudona vėliava – vaginai“.
Kaip Legutko aprašomiems komunistams, taip ir jo aprašytiems libdemams ideologiniu atžvilgiu puikiai tinka „kraštutinumo“ sąvoka.
Kraštutinių libdemų demonas
Legutko knygos pavadinime yra žodžiai „laisvų visuomenių totalitarinės pagundos“. Streecko pavadinime – „silpstanti sistema“. Abi antraštės, regis, neįkvepia optimizmo.
Tačiau tikėtis iš kritinės būklės analizės rožinio optimizmo – kvaila. Idiotizmas ir optimizmas politikos filosofijoje yra antros eilės pusbroliai.
Norintiems optimizmo galima arba rekomenduoti kitokią veiklą, arba įsigyti kalbančią papūgėlę, arba bent jau skaityti visai kitokią lektūrą.
Ir Streeckas, ir Legutko kalba apie dvi panašias Vakarų visuomenių (Europos Sąjungos) problemas, kurias vienija Streecko minima sąvoka – NJA („Nėra jokios alternatyvos“).
Streeckas nagrinėja ekonominės sistemos ydas. Savo ruožtu Legutko NJA yra politinio ir ideologinio pobūdžio. Tai ne mažesnė blogybė už ekonomines problemas, žvelgiant ir į jo minimas „laisvų visuomenių totalitarines pagundas“, ir knygos antraštės pirmą dalį – „demonas demokratijoje“.
Yra žmonių, kurie mėgsta pasišaipyti iš optimizmo nepersunktų įžvalgų. Neradę pakankamai optimizmo, jie neretai numoja ranka ir sako: „Čia viskas per daug sutirštinta, viskas juodomis spalvomis, o juk iš tikro liberaliosios demokratijos reikalai juda gera linkme, nėra ko taip jaudintis ir be reikalo mūsų gąsdinti.“
Šie žmonės turbūt galvoja, kad Legutko „demonas demokratijoje“ yra kažkas panašaus į filmą apie pasaulio pabaigą, kurį gal verta pasižiūrėti, padirginti savo nervus, tuštinant skrudintų spragėsių indelį, ir greit užmiršti.
Jie klysta. Tas demonas – jau juose.
