Kartu su kitais lietuviais, kurių didžiąją dalį sudarė inteligentai, St. Yla tapo nacių vykdomos politikos Lietuvoje įkaitu. Tikrame pragare patirtais išgyvenimais jis pasidalino gyvendamas emigracijoje. Pirmą kartą knyga „Žmonės ir žvėrys“ pasirodė 1951 m. Jungtinėse Valstijose, o Lietuvoje perleista tik ištrūkus iš kitos totalitarinės imperijos – SSRS gniaužtų.

Lietuvių inteligentų kalinimas Štuthofe – be galo dramatiškas XX a. mūsų istorijos epizodas. 1943 m. pradžioje, padėčiai frontuose vis labiau krypstant vokiečių nenaudai, Trečiojo reicho vadovybė nusprendė tirpstančius gyvosios jėgos išteklius papildyti okupuotose teritorijose naujai suformuotomis SS divizijomis. Latvijoje ir Estijoje tokius legionus pavyko suburti, o štai Lietuvoje visos mobilizacinės pastangos nuėjo perniek.

Dėl įtakingo pogrindžio jaunimui įteigta, kad naciai, vengdami mūsų kraštui suteikti tvirtas būsimos nepriklausomybės garantijas, siekia pasinaudoti lietuviais kaip patrankų mėsa.

1943 m. kovo 13 d. Rygoje surengtame pasitarime, kuriame dalyvavo Lietuvos generalinis komisaras A. von Rentelnas ir SS reichsfiureris H. Himmleris, už legiono steigimo sabotavimą nuspręsta atkeršyti. Vos po kelių dienų Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir Šiauliuose prasidėjo tikrų ir tariamų „sabotuotojų“ suėmimai, uždaryti Vilniaus ir Kauno universitetai.

Iš viso suimti 46 asmenys, tarp kurių buvo šios knygos autorius kunigas St. Yla, literatas B. Sruoga, parašęs garsųjį „Dievų mišką“, lietuviško lito tėvu vadinamas profesorius Vladas Jurgutis, karininkas Jonas Noreika – būsimasis pogrindinės Lietuvos Tautinės Tarybos steigėjas, žinomas Generolo Vėtros slapyvardžiu, kalbininkas, vokiečių okupuotos Lietuvos tarėjas švietimo reikalams Pranas Germantas, mokslininkai, gimnazijų direktoriai, dvasininkai, meno pasaulio ir spaudos atstovai. Daugelis jų trumpai kalinti gestapo požemiuose, o paskui traukiniais ir sunkvežimiais išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Suėmimas ir įkalinimas rėmėsi specialiu nacių teisės paragrafu, vadinamuoju apsauginiu areštu, leidžiančiu suimti bet kurį asmenį be kaltinimo, tyrimo ir nuosprendžio neapibrėžtam laikui, ir tik vėliau visiems paskelbtas Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje SS štandartenfiurerio K. Jägerio pasirašytas kaltinimas, kad suimtieji vadovavo pasipriešinimo judėjimui ir veikė prieš vokiečių paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją.

Trumpai apie Štuthofą. Ši vokiečių koncentracijos stovykla buvo įkurta 1939 m., keliasdešimt kilometrų į rytus nuo Dancigo (dab. Gdansko, Lenkija), Vyslos deltoje prie pat Baltijos jūros pakrantės. Nors Štuthofas ir nepatenka į vadinamųjų didžiųjų nacių „mirties stovyklų“ sąrašą, lageryje galiojo tokia pati žmogėdriška tvarka, besiremianti kriminalinių sadistų iškėlimu virš kitų kalinių ir visiška SS sargybinių savivale. Čia atskiro žmogaus gyvybė nieko nereiškė, siautėjo badas, baisiausios ligos ir kankinimai. Iš viso šioje stovykloje kalėjo apie 110 tūkst. kalinių. Apie 65 tūkst., daugiau nei pusė, žuvo.

Kunigas St. Yla pasakojimą pradeda nuo tos akimirkos, kai 1943 m. kovo 26 d. sunkvežimiai su lietuvių kaliniais sustoja prie Štuthofo... Kai kuriems lietuviams ši kelionė bus paskutinė.

Šiame knygos leidime išsaugota originali autoriaus kalba, pavardžių ir vietovardžių rašyba. Ji iliustruota originaliais R. Vaitkaus piešiniais.

Knygos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ viršelis
Foto: Leidykla "Briedis"


KRIMINALISTŲ AR GESTAPO RANKA

Šią dieną vienas kapas lėmė tolesnį keletos mūsų draugų likimą. Bet ar jis buvo vienas? „Krikštas“ jau buvo įvykęs praėjusį sekmadienį. Kodėl dabar antras ir būtent teisininkams, profesoriams ir kunigams? Ar tai specialus kriminalistų kerštas teisininkams ir išvis inteligentams? O gal dar kuri nauja ranka įsiterpė į mūsų reikalą?

Kurgi dingo šis kapas: kodėl mes jo daugiau niekur ir niekada nematėme? Tuos, kurie mus yra mušę, mes įsidėmėjome, – ne dėl to, kad ant jų pyktume ar kerštautume. Ne! Sunku neįsidėmėti tų, kurie į save atkreipia dėmesį lazda. Šis gi dingo iš mūsų akių. Kažkur toliau miške buvo esesininkų kareivinės – ar iš ten, persirengęs kalinio rūbais, specialiai jis buvo atėjęs pro miškelį? Gal Vilniaus ar Kauno gestapo parėdymu jis turėjo užmušti kai kuriuos nepageidaujamus mūsų grupės žmones?

Ši mintis man atrodė verta dėmesio. Išėjęs į laisvę papasakojau tą įvykį Balio Sruogos žmonai. Maždaug apie tą metą ji sakė vaikščiojusi dažnai į Vilniaus gestapą ir teiravusis apie savo vyrą. Kartą jai labai įstrigęs pasakymas, kad jos vyro, o ypač profesoriaus Jurgučio, likimas būsiąs greit išspręstas. Iš tono ir ironijos, su kuria tai buvę pasakyta, ji gavusi įspūdį, kad jie bus užmušti. Sruogienę persekiojusi klaiki baimė, kad tuose gestapo viršininkų žodžiuose slypi grasinimas. Tomis dienomis ji laukusi pranešimo apie savo vyro ir Jurgučio mirtį.

Parengtas kerštas prof. Jurgučiui būtų buvęs suprantamas. Lietuvoje jis buvo ūkio reikalų tarėjas pirmąjį vokiečių okupacijos pusmetį. Jis be atodairos rašė raštus generaliniam komisarui Rentelnui, kritikuodamas ne tik jo ūkio politką, bet ir visą jų okupacinį administracijos aparatą. Protesto ženklan parašęs vieną piktą raštą, jis pasitraukė iš tarėjo pareigų. Visas kraštas žinojo, kad Jurgutis labai užgavęs vokiečių ambicijas ir kad jam grasinta pritaikyti sankcijas. Todėl jo areštas buvo suprantamas, o dabar atrodo, lad buvo apskaičiuotas ir jo ypatingas mušimas. Tas vokiečių priešas, kaip jį gestapas vadino, turėjo pats „nusibaigti“.

Po šios egzekucijos to reikėjo laukti. Jurgučio nugara, kai jis grįžęs nusiėmė marškinius, buvo kaip akėčiomis išakėta. Krauju pritvinkę randai dengė visą nugarą – sveikos vietos nebuvo niekur likę. Po pietų jis tuoj atgulė į lovą. Vakarienės jau nebevalgė. Duoną iškeitęs į naują kavos dubenėlį, dvigubai gėrė. Vadinasi, jis jau karščiavo.

Iš ryto jis nesikreipė ligoninėn: nenorėjo ar nebuvo vilčių su tokiu karščiu ten patekti. Taip jis išėjo į darbus, nors vos laikėsi ant kojų. Tris dienas dirbo ir nieko nevalgė, tik gėrė ir gėrė. Savo duoną ir sriubą keitė į kavą ar vandenį, kartais gazuotą iš kantinos; tai jam parūpindavo iš seniau kacete esą lietuviai darbininkai.

Po trijų dienų jis pradėjo jaustis kiek geriau. Ilgainiui nebesiskundė, nors ir nesijautė sveikas. Tai buvo ženklas, kad „žemaitiškoji meška“, kaip mes profesorių Jurgutį kartais vadinom dėl jo kilmės ir stambaus sudėjimo, atlaikė šią negirdėtą kankynę. Tuo tarpu kiti, rodos, ir mažiau gavę, pastebimai pradėjo lūžti.

Knygos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ iliustracija
Foto: Leidykla "Briedis"


• • •

Taip praėjo pirmoji darbų savaitė. Praėjo ji su sunkiais įspūdžiais, dideliu pavargimu, pirmosiomis žaizdomis, įvairių rūšių smūgiais, o labiausiai su sunkiai pakeliamu bado jausmu.

Nebeskyrėme savaitės dienų, nesinorėjo iš viso jų skaičiuoti. Iš dalies jos bėgo labai greit, nes nebuvo kada galvoti – laukdavai tik vakaro ir, kritęs į lovą, greitai užmigdavai. Bet, antra vertus, tos dienos virsdavo tarsi amžinybe, ypač lietingosios ir šaltosios. Laukdavai pastogės, kad kiek apšiltum, laukdavai ir tos skurdžios duonos riekelės, kad alkį bent kiek apramintum.

Apie darbo palaimą negalėjo būti nė kalbos. Juo labiau apie suartėjimą su žmonėmis. Žmonių iš viso čia nebuvo – tik užguiti padarai arba plėšrūs vilkai, kurie kandžiojo mus ir kitus silpnuosius. Blogiausia, kad mes patys per šią savaitę pradėjom nebetekti žmogaus sąmonės.

MIRTIES SIAUBAS

Vokiečių gestapas apkaltino mus rezistencija; apkaltino už akių, be tardymo, be teismo. Parinko formulę visiems tą pačią: „War taetig in Widerstandsbewegung“ (buvo aktyvus rezistentas). Tai reiškė, kad mus prilygino lenkų pogrindininkams ir rusų partizanams, kuriuos be atodairos šaudė.

Mus turėjo sušaudyti Kaune. Apie tai sužinojęs generolas Justas kreipėsi į vokiečių Rytų fronto vadą, esantį arčiausiai Lietuvos, prašydamas mūsų mirties sprendimą sulaikyti. Justo pastangos, atrodo, padėjo. Mes nebuvome sušaudyti Lietuvoje.

Vokietijoje mūsų likimas atsidūrė Himmlerio rankose. Be jo parašo čia mirtis nevykdyta. (1944 m. pabaigoj šią teisę gavo ir gauleiteriai.) Mūsų kaltinimas liko tas pats, ir jį vežėmės per kalėjimus iki Stutthofo. Prižiūrėtojai, užmetę akį į kaltinimo raštą, suprato geriau už mus, kurie nieko nežinojome, kas mūsų laukia. Taip Tilžės kalėjimo viršininkas, pagyvenęs žmogus, vilniškių grupės atstovui prof. Vladui Jurgučiui pasakė:

– Tamsta esi seniausias iš visų, todėl mažiau jaudinsies. Jus veža į Stutthofą sušaudyti.

Šią žinią Jurgutis pranešė kun. Lipniūnui ir paprašė ruošti visus mirčiai. Lipniūnas pradėjo: kas vakaras sakė pamokslėlius, klausė išpažinčių. Kalėjimo koplyčia, kurioj dėl vietos stokos jie buvo apgyvendinti, tam labai tiko.

Nieko nesuprasdami draugai išsiaiškino, jog Lipniūnas nori jų nuotaikas priderinti šiai aplinkai.

Knygos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ iliustracija
Foto: Leidykla "Briedis"


Atvykus į Stutthofą reikėjo laukti, kad mirties sprendimas bus tuoj vykdomas. Pirmosios dienos praėjo ramiai. Mus tik išskyrė – kitaip aprengė, lyg atskirą koloną sudarė. Lenkai, dirbusieji politiniame skyriuje, tai išsiaiškino kaip parengimą greitai mirčiai. Jie žinojo, kad jų rezistentai, atgabenti su tuo pačiu kaltinimu, buvo šaudomi arba kariami. Po 2, 3, 4, kitąsyk – 12 ir 14, o balandžio 20 dieną, Hitlerio gimtadienio proga, 18 lenkų taip buvo sunaikinti. Prie jų pavardžių mirties sąrašuose buvo pridėtas prierašas: „Auf Befehl wegen Widerstandsbewegung erschossen oder erhaengt“ (pagal įsakymą už rezistencinį veikimą sušaudytas arba pakartas). Kito sprendimo lenkai nelaukė ir mums.

Tačiau laikas slinko ir nebuvo matyti ženklų, kad mus sušaudys. Ilgainiui įsitikinta, kad mums sunaikinti pasirinktas kitas kelias. Pagal bendrą mirimų dėsningumą kacete, turėjome savaime išmirti 3–4 mėnesių bėgyje. Po pastarojo „krikšto“ iliuzijų nieks nebeturėjo. Puodžius, Tumėnai, Masaitis jau buvo palaužti. Jurgutis dar laikėsi, bet reikėjo naujo stipresnio smūgio ir jo likimas „savaime“ būtų buvęs išspręstas. Pečeliūnas, Sruoga, Mackevičius, Budrys, Narakas jau buvo ligoninėje.

Reikėjo ruoštis lėtai mirčiai.

EGO TE ABSOLVO...

Kartą, po kokių keturiolikos pirmųjų dienų, mes grįžome nuo Vyslos prieupio asfaltuotu keliu. Pamažu lynojo. Kelio buvo koks pora kilometrų. Kastuvus ant pečių užsimetę, galvas panarinę ėjom ir galvojom, kad ilgiau nebeištversime šio vargo.

Tada kun. Alfonsas Lipniūnas prisigretino prie manęs, patempė už rankovės, kad kiek atsiliktume, ir paprašė išklausyti jį išpažinties.

Be kryžiaus ženklo, kad sargybiniai nepastebėtų, jis pradėjo.

Man virpėjo rankos, suspaudė širdį. Kaip du valkatos, kaip labiausiai paniekinti padarai susitinkame dabar du kunigai šitame iškilmingame išpažinties akte.

Davęs jam išrišimą paprašiau, kad čia pat ir manęs išklausytų.

Tai buvo pirmas kunigiškas veiksmas, kurį mudu atlikome. Komunijos nesitikėjom priimti, nes kas gi mums ją galėjo duoti, nebent angelas iš dangaus.

Grįžę į barakus buvome bent tiek laimingi, kad galėjome atsigulti į lovas. Manoji buvo trečiame aukšte, pačioj palubėj, todėl tvanka troškino. Turbūt turėjau ir karščio, nes vidunaktį išbudęs jutau nežmonišką troškulį. Nusiritęs nuo trečio aukšto ėjau ieškoti vandens. Žinojau, kad prausykloje ir visame kacete jis buvo užterštas, dėl to jo gerti nebuvo galima. Norėjau bent pavilgyti lūpas ir smilkinius sudrėkinti. Įšliaužiau į prausyklą. Žiūriu, kažkas sukritęs guli ant akmens grindinio. Vos girdimai vaitoja. Paaiškėjo, iš miegamosios palatos buvo išmestas bemirštąs žmogus, kad greičiau nusibaigtų.

Nors daug jau buvau matęs mirštančių ir užmušamų, šį kartą manyje pirmąkart pabudo kunigiška pareiga jam padėti. Priėjau, įsižiūrėjau. Jis alsavo paskutinius atodūsius. Akys jau styro ir silpnoj mėlynoj lempos šviesoje atrodė dar labiau klaikios.

– Kas tu, lenkas? – paklausiau.

Vos girdimu balsu gargaliuodamas jis patvirtino mano klausimą.

– Esu kunigas, – pasakiau. – Supranti? – spaudžiau jam ranką. – Gailėkis, duosiu išrišimą.

Uždėjau rankas ant šalstančios jo kaktos ir ištariau išrišimo žodžius.

Savotiškai šiltas jausmas palietė mano krūtinę. Grįžau į lovą ir keletą minučių galvojau apie laimę to žmogaus, kuriam nelauktai atsirado kunigas. Gal jis visą gyvenimą meldėsi, prašydamas Dievą atsiųsti jį mirties valandoj. Ir iš tūkstančių čia ligi šiol mirusių ir mirštančių jis vieninintelis šitos malonės sulaukė.

Vidurių liga pirmasis iš mūsų susirgo ekonomistas Vytautas Meilus. Jis gulėjo kitoje lovoje su vienu lietuviu. Rytojaus dieną ruošėsi eiti į ligoninę. Vakare pasiuntė jis savo draugą į mano lovą, kur gulėjome su Pilypu Naručiu, o mane pakvietė nakvoti pas save.

Mudu su Meilumi buvom iš vieno krašto ir mokėmės toj pačioj Ukmergės gimnazijoj. Galvojau, kad jis nori su artimesniu žmogum ką nors pakalbėti, savo vargu pasiskųsti. O jis man sako:

– Kunige Stasy, išklausyk išpažinties. Gal mano dienos suskaitytos.

Sugulėme drauge, kad niekas nepastebėtų ir pradėjom keliauti per visą jo gyvenimą.

Knygos „Žmonės ir žvėrys Dievų miške“ iliustracija
Foto: Leidykla "Briedis"


Ilga buvo ta išpažintis ir nuoširdi. Skubėti neturėjom kur, tik į mirtį, tad kodėl visu rūpestingumu neatlikti apyskaitos, kuri gal jam paskutinė. Nejutom šį kartą nė utėlių graužimo, kuris mus kankino, ypač lovon atsigulus.

Į ligoninę, deja, jis nepateko, buvo paskirtas į kripelių – nusibaigiančiųjų baraką. Nieko jis beveik negalėjo valgyti ir atrodė sudžiūvęs kaip šakalys. Vėliau nežinau, kokiu būdu jis vis dėlto įsiprašė į kaceto ligoninę ir pamažu atsigavo. Malonė, atėjusi per išpažintį, turėjo sustiprinti jo paskutines jėgas ir suteikti dvasiai gaivumo.

PIRMOJI MIRTIS

Ketvirtą gavėnios sekmadienį suruoštas mums antrasis „krikštas“ pirmiausia palaužė teis. majorą Stasį Puodžių. Jis greitai susirgo plaučių uždegimu, bet keletą dienų dar buvo varomas į darbus. Parvesdavome ji už rankų ir vėl išsivesdavome. Stengėmės, kad jis patektų prie vandentiekio statybos darbų, o čia jį užkišdavome tarp sukrautų plytų, įsaulyje, kad prasėdėtų ligi vėl grįšime iš darbo. Po keleto dienų jis buvo visai bejėgis, ir vieną rytą gavo kortelę eiti į ligoninę. Palydėjau jį kiemu iš 6-ojo bloko, kur tada mes gyvenome. Vedžiau už parankės ir mačiau, kaip jis beviltiškai atrodo.

– Stasy, – sakau jam. – Aš noriu atlikti tau pareigą kaip kunigas. Tavo kova bus sunki, pats supranti. Ar nori?

Jis pažiūrėjo į mane, lyg netikėdamas žodžiais.

Laiko išpažinčiai atlikti nebuvo. Jutau, kad jo dienos suskaitytos, ir aš jam tuojau daviau išrišimą. Mačiau, kad jo akys buvo pilnos ašarų. Jis sutelkė visas jėgas ir jo veidas lyg pragiedrėjo. Jis paspaudė man ranką. Jo žvilgsnyje mačiau dėkingumą.

Po kelių dienų, balandžio 14 d., trečiadienį, prieš palmių sekmadienį, 7 val. ryto jis mirė – pirmasis iš mūsų 46. Kai balandžio 17 d. (palmių išvakarėse) pats patekau į ligoninę, kiti mūsiškiai ligonys pasakojo, kad Puodžius prieš mirtį klejojęs ir garsiai šaukęs. Net kelintoje palatoje girdėjo jo vokiškai kartojamus žodžius: „Aš prašau teisingumo... Prašau pašaukti kun. Ylą.“

Kodėl jis šaukėsi kunigo? Matyt, išrišimo įspūdis veikė jį; gal norėjo atlikti dar pilną išpažintį. Šita mintis turėjo būt labai gili, kad net kliedėdamas jos nepametė.

Nelaimingas Puodžius! Turėjo jautrią širdį, kaip ir daugelis Zarasų krašto žmonių. Mažas būdamas tarnaudavo mišioms ir buvo katalikiškai auklėjamas. Bet gyvenimas vėliau sulaužė gražią jo jaunystę. Jo šeiminė žaizda buvo gili – šitai aš žinojau. Berlyne, kai mes pirmą kartą buvome pabėgę, mačiau jo sugyventinę; žmona su dviem sūneliais tada liko Lietuvoje. Aš nesikišau į šį jo reikalą, buvau jam bičiuliškas, kaip ir kitiems tautiečiams. Kartais užeidavau į viešbutį, kur gyveno jis ir dar keletas lietuvių, pasikalbėdavau. Man rūpėjo ši jo žaizda, bet galvojau, kad reikia ją pakęsti – laukti, kol pats ieškos progos ją pagydyti. Gal kada mano bičiulystė jam pravers, gal šauksis kokios pagalbos... Dabar jis šaukėsi – paskutinę valandą. Matyt, norėjo tą žaizdą užgydyti, bet aš buvau nebeprisišaukiamas. Dirbau laukuose, ir nieks iš ligoninės nebūtų galėjęs manęs atvesti pas mirštantį Puodžių.

KELIAS Į LIGONINĘ

Buvau antrasis iš mūsų grupės, nurašytas į kripelių baraką nusibaigti. Iš bado pradėjau tinti. Organizmas gamino tik vandenį, o troškulys dar labiau jo reikalavo. Keičiau rytinę ir vakarinę riekelę duonos į kavą ir dvigubai gėriau. Dirbdamas prie statybų ėjau nešti cemento maišelių, kad prie jų sandėlio gaučiau švaraus lauko vandens atsigerti.

Vieną vakarą mane draugai parvedė iš darbo jau nebegalintį paeiti. Iš ryto bandžiau patekti į ligoninę, bet SS gydytojas Heidlis nurašė į mirtininkų bloką.

Atsisėdau ant akmeninių laiptų ir žiūrėjau, kaip paskutinius ligonius gydytojas skirsto – vienus į ligoninę, kitus į mano bloką. Nieko negalvojau ir nesijaudinau, nes anksčiau ar vėliau čia turi kiekvienas mirti. Staiga man švystelėjo čeko sanitaro Lodzios Smitalio atkreiptas į mane veidas. Mūsų akys susitiko, kaip dviejų draugų. Turbūt jis pamatė ant mano krūtinės prie numerio išspaustą raudoną trikampį su raide L – lietuvis. (Čekai, senesni kaliniai, lietuviams buvo labai geri nuo pirmų dienų.) Aš pakilau nuo laiptelių ir priėjau prie jo.

– Pristatykite mane dar kartą gydytojui.

– Kas tau yra? – paklausė Smitalis.

– Edema.

Čekas privedė mane prie Heidlio. Jis buvo šį kartą be balto gydytojo chalato su SS kapitono uniforma. Žinojau, kad jis kaliniams nėra toks žiaurus. Jis išsiskyrė iš visų kitų SS karininkų nekarišku laikymusi. Būdavo praeini pro jį, išsitempi, nusiimi kepurę, o jis nenugręžia akių nuo tavęs. Priešingai, į tavo pasveikinimą atsako bent žvilgsniu.

Tada nežinojau, kad jis sudetų vokietis, baigęs Prahos medicinos fakultetą. Šitai man pasakė viena kalinė žydė, jau išėjus į laisvę. Ji taip pat buvo gydytoja ir su Heidliu studijavo mediciną. Apie Heidlį ji labai gerai atsiliepė, kaip apie kultūringą vokietį. Stutthofe jis ją atpažinęs ir jai tylomis pasakęs:

– Nenoriu tavęs čia matyti, supranti? Pasistenk greičiau išnykti.

Po keleto dienų žydė buvusi pasiųsta į Stutthofo filialą – į žydžių stovyklą Prauste, tuoj už Vyslos. Nuo pirmos dienos kaceto vadovybės parėdymu ji buvusi paskirta šios vietos kalinių gydytoja. Tai buvęs Heidlio planas ją išgelbėti, ir ji įsitikinusi, kad tik tai jai ir padėjo išlikti gyvai.

Nepaisant gero įspūdžio, kurį apie Heidlį buvau susidaręs, vis dėlto nesitikėjau, kad jis dabar pakeistų savo sprendimą. Juk jis buvo nurašęs į kripelių bloką; jis pats tada skirstė tą ligonių masę, gal kokį šimtą žmonių. Jiems jis nebuvo nei kultūringas, nei gailestingas, tik šaltas esesmanas, kaip visi kiti.

Heidlis peržvelgė mane. Atrodžiau kaip vyras, sveriąs 120 kilogramų – toks storas, nors svėriau ne daugiau nei 50. Jis liepė parodyti kojas; jos buvo kaip stebulės be jokios kojų formos. Jis pakraipė galvą, nereikšdamas man daug paguodos. Tuo metu Lodzia Smitalis jam kažką tyliai pasakė; šitai aš gerai pastebėjau, nors tuo metu ir nesupratau, kad tarp jų galėtų būti kas nors artima. Heidlis užmetė akį ant mano numerio ir pasakė sanitarui:

– Na ja, Litauer – lietuvis! Tegu eina į ligoninę.