Tada Nausėda aiškino, kad prezidento moralinį autoritetą mažne automatiškai suteikia rinkėjų valia, pareikšta visuotiniu balsavimu. Kitaip sakant tarp moralinio autoriteto ir stipraus mandato yra lygybės ženklas. Jis žadėjo naudoti moralinį autoritetą užbaigti neva tuščias partines rietenas, sutaikyti visas – neišskiriant nė vienos – politines jėgas, susodinti jas prie stalo ir suvadovauti gražiems susitarimams dėl šviesios Lietuvos ir jos žmonių ateities.

Kaip praktiškai atrodo prezidento moralinis autoritetas Nausėdos prezidentavimui įžengus į antra pusmetį? Žadėtos visuotinės santarvės ir naujosios taikos nesulaukėme. Nausėda – ne pirmas ir ne paskutinis politikas, ėjęs į rinkimus su populiaria tarybinio animacinio katino Leopoldo programa „vaikučiai, gyvenkime draugiškai“.

Šis bandymas baigėsi kaip ir kiti – niekuo. Galintys – valdantieji – dabar jau atvirai ignoruoja prezidentą, negalintys – opozicija – mandagesni, bet jie negali. Partinių rietenų temoje pokyčių viso labo tiek, kad Nausėda nejučia pats tapo jų dalyviu, kai kalbama apie stiprėjantį Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio konfliktą su prezidentūra.

Pirmoji išvada būtų, kad automatinė aukšto rinkimų pergalės procento konversija į moralinį autoritetą neįvyko. Nelabai aišku, kuo buvo grindžiamas Nausėdos priešrinkiminė automatinio moralinio autoriteto teorija, kai palyginti trumpa šiuolaikinių Lietuvos prezidentų istorija tai neigia. Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė daugmaž buvo pripažinti moraliniai autoritetai, o Rolandas Paksas ir Algirdas Brazauskas – nelabai (Paksas baigė apkalta, o Brazauskas buvo bene pasyviausias prezidentas), nors dramatiškų skirtumų tarp visų procentinių pasiekimų rinkimuose praktiškai nebuvo.
Nausėda – ne pirmas ir ne paskutinis politikas, ėjęs į rinkimus su populiaria tarybinio animacinio katino Leopoldo programa „vaikučiai, gyvenkime draugiškai“. Šis bandymas baigėsi kaip ir kiti – niekuo.
Virgis Valentinavičius

Moralinis autoritetas matyt labiau yra ne rinkimų procento, bet prezidento asmenybės išraiška. Paprastai autoritetas laimimas konkrečia laikysena ir vertinimais, iš kurių susiklosto asmeninė prezidento pozicija, labiausiai išryškėjanti – ir labiausiai reikalinga – konfliktinėse situacijose.

Adamkus savo moralinį kapitalą pradėjo krauti Gedimino Vagnoriaus atstatydinimu, principinga laikysena dėl generalinio prokuroro paskyrimo (ir tą kapitalą barstė delsdamas įvertinti Artūrą Zuoką, Viktorą Uspaskichą). Grybauskaitė, dar būdama eurokomisare, tikslingai atvykdavo į Lietuvą išrašyti velnių tuometiniam premjerui Gediminui Kirkilui, vėliau nevyniojo į vatą nuomonės apie politikus, verslininkus, verslo grupes (ir patyrė moralinius nuostolius FNTT vadovų nuėmimo skandale).

Adamkaus ir Grybauskaitės atveju žmonės galėjo tikėtis sulaukti palyginti nuoseklių vertinimų svarbiausiais klausimais. Ar žinome, ko tikėtis iš Nausėdos?

Per pusę metų turime šiaip ne taip išvargtą nepasitikėjimą Jaroslavu Narkievičiumi, į kurį Skvernelis ir Karbauskis nekreipia dėmesio. Pačio Skvernelio kelio asfalto ir žmonos įdarbinimo „Orlen“ klausimu Nausėda moralinį vertinimą deleguoja VTEK’ui, nors premjero pažeidimai akivaizdžiai kur kas rimtesni nei Narkievičiaus.

Susisiekimo ministro neatleidusį Skvernelį prezidentas-taikytojas dabar „baudžia“ kūno kalba: per televizorių parodyta kaip pabrėžtinai atšiauriai ir šaltai priimamas premjeras. Skverneliui nuo tokių bausmių surauktais prezidentiniais antakiais – nei šilta, nei šalta. Suprask: kol neliečiat asfalto ir žmonos darbo, raukykitės į valias.

Dar viena bausmė – be ypatingų paaiškinimų nepraleistas kandidatas į ūkio ministrus Lukas Savickas. Nors galima buvo paskelbti, kad jis netinka todėl, kad gali būti laikomas stambiojo verslo lobistu, vadinasi neatitinka Nausėdos gerovės valstybės šūkio. Praleista dar viena proga duoti moralinį-politinį vertinimą. Skvernelis vėl patenkintas: diskusijos apie premjero silpnybę stambiam verslui nebuvo.

Moralinių vertinimų selektyvumas ir dvigubi standartai ypač rėžia akį, kai viešojoje nuomonėje stiprėja įsitikinimas, jog valdžia prarado padorumą. Bene pirmoji apie tai prabilo profesorė Jūratė Novagrockienė, pasakiusi, kad valdančioji dauguma stačiai mindo bet kokias moralines nuostatas. Indre Makaraitytė antrina: „Cinizmas – lygu ši valdžia.“

Pagal naujienų portalą 15min.lt, nuo 2016 m. Karbauskis melavo 15 kartų iš 25-ių tikrintų, ir tik 2 kartus sakė tiesą, 4 kartus jo pasisakymuose buvo „krislas tiesos“. Žaliųjų valstiečių lyderis lig šiol atsisako pripažinti, kad buvęs Klaipėdos uosto vadovas Arvydas Vaitkus turėjo interesų konfliktą, kai priėmė pinigus rinkimų kampanijai iš verslininkų, uždirbančių iš sutarčių su uostu.

Interesų konflikto regimybės sukūrimas jau yra interesų konfliktas. Tai ne lietuviškas išradimas – tai civilizuoto pasaulio norma, kuri reiškia, kad buvimas valdžioje griežtai riboja asmeninius interesus visuomenės intereso labui – valdžios naudoti sau griežtai negalima. Karbauskio ir Skvernelio pastangomis pas mus labiau įsigalėjo Rytų kaimynų norma – jei esu valdžioje, valdžia turi dirbti man, o ne aš valdžiai: viskas galima. Iš tokio supratimo pareina rusų kalbos turtai, nusakantys valdžios naudą: chlebnoje mesto, atkat, navar.
Dažnas apžvalgininkas dabar apgailestauja, kad prezidento komanda nepatyrusi ir tai galį pakenkti prezidento autoritetui. Bet nuo ko labiau priklauso moralinis autoritetas: nuo komandos kokybės, ar nuo pačio prezidento: nuo jo moralinės regos ir drąsos ją principingai reikšti viešai?
Virgis Valentinavičius

Atitinkamai kelio į premjero namus asfaltavimas, žmonos įdarbinimas „Orlene“ atrodo kaip senas geras tarybinis „mokėjimas gyventi“. Kaip pasakė vienas tarybinius laikus menantis Skvernelio adoratorius: koks čia premjeras, jei kelio išsiasfaltuoti negali. Jeigu lyderiai leidžia suprasti, kad tai – normalu, žmonės taip galvoti ilgai nesiragins. Daug kam patogiau mokėti gyventi, o ne teisingai gyventi.

Dažnas apžvalgininkas dabar apgailestauja, kad prezidento komanda nepatyrusi ir tai galį pakenkti prezidento autoritetui. Bet nuo ko labiau priklauso moralinis autoritetas: nuo komandos kokybės, ar nuo pačio prezidento: nuo jo moralinės regos ir drąsos ją principingai reikšti viešai? Kol kas siuntimų pas VTEKą daugiau negu noro išsakyti principingą vertinimą ir taip palaikyti bei stiprinti prezidentūros moralinį autoritetą. Lig šiol Nausėdos moralinis kompasas, užuot tvirtai laikęs kryptį, buvo panašesnis į vėtrungę, blaškomą permainingo vėjo.

Kokią padorumo kartelę prezidentas iškels, tokia ir bus sudarant vyriausybę po kitų rinkimų. Ta kartelė gali turėti ilgalaikį strateginį, formuojantį poveikį, kaip būdavo prie Grybauskaitės ir Adamkaus. Kol kas labai jau lengva prezidento laikyseną interpretuoti kaip pažadą, kad ir po rinkimų viskas bus galima. Jei Nausėda taip klos pamatus būsimam bendradarbiavimui su nauju seimu ir vyriausybe, tai panašiau į statybą raiste, kuriame jokios tvirtos atramos nėra.