Štai, ne taip seniai pasirodė tas skandalingasis kalendorius, kuriame pažymėtos priešiško Lietuvai turinio Rusijos šventės. Pilietis, atspausdinęs ir aprūpinęs savivaldybes tais kalendoriais, lyg niekur nieko dar aiškino, kad taip pasielgęs iš pagarbos kaimyniniams rusams...
Akimirkai įsivaizduokime futbolininką, kuris kala į savus vartus ir po to dar bando aiškinti, kad daro tai iš pagarbos varžovams. Ką atsakytų komandos draugai ir sirgaliai tokiam futbolininkui? Kadangi sąmoningai vengiu necenzūrinės leksikos, palieku atsakymą į šį klausimą skaitytojo vaizduotei....
Valstybė, kaip piliečių bendruomenė, ir politikai, kuriems ta bendruomenė patiki bendruosius reikalus, kad ir kokių pažiūrų jie būtų, turėtų laikytis panašiai kaip futbolo komanda, siekianti laimėti. Gerovės valstybės idėja, nežiūrint kad ir gerokai jau sukarikatūrinta politikos marginalų, vis dėlto yra sulaukusi didelio visuomenės palaikymo per prezidento rinkimus, tad ją galima vadinti tuo bendru visos visuomenės siekiu. Tik nekarikatūriška gerovės valstybė labai jau nepanaši į tą primityvų įsivaizdavimą „Gerovė visiems, dabar ir už dyka“ ir ne „Atimti iš tų, kas turi, ir padalinti tiems, kas neturi“.
Gerovės valstybę kuriame savo darbu ir gebėjimu dalintis. Tai valstybė, kurioje joks žmogus nelieka gatvėje be duonos kąsnio, o tie, kurie gali uždirbti sau ir savęs išlaikyti negalintiems yra gerbiami ir nepančiojami visokių klaninių interesų.
Gerovės valstybė įmanoma tik jei mokesčius sąžiningai moka visi, kitaip tariant, ji laikosi solidarumo pagrindu. Gerovės valstybė įmanoma tik tuo atveju, jei visi piliečiai turi panašų supratimą apie tai, kas yra viešasis interesas ir jaučiasi atsakingi, kai reikia jį ginti, nelaukdami, kol tai padarys politikai, prokurorai ar policininkai.
Belieka apgailestauti, kad valdančioji dauguma šiandien veikiau elgiasi kaip kelių chuliganai, kuriems jokios taisyklės negalioja, jie be skrupulų pamina geros praktikos taisykles ir atmeta visas konstruktyvaus bendro darbo galimybes – tai pastebi beveik visi politologai. Tik kas tų politologų klauso? Gal per daug sudėtingai kalba?
O gal per daug atsargiai? Bet iš esmės akivaizdu, kad ši dauguma neturi jokios vizijos Lietuvai, užsiima tik savo reikaliukais (net ne reikalais), ir laikas nuo laiko pratrūksta pamazgų čiurkšlėmis į oponentų pusę. Kita vertus, tai tik atspindi už juos balsavusiųjų kasdienybę...
Dalis piliečių ir toliau kaip tas nevykęs futbolininkas kala į savus vartus ir net patys negalėtų paaiškinti, kodėl taip daro. Ir tai – ne vien kelių ereliai ar nesąmoningi individualių namų gyventojai, išleidžiantys buitines nuotekas tiesiai į artimiausią upelį.
Tai – ir ganėtinai pasiturintys žmonės, įsivaizduojantys, kad truputį mokesčių nuslėpti – nieko bloga, kad darbuotojams galima mokėti vokeliuose, o prireikus nesilaikyti susitarimų, kad, susitarus su įtakingais pareigūnais, galima su viešuoju interesu ir nesiskaityti. Įslaptinti valdiškai organizuojamų pigių medžioklių duomenys puikiai iliustruoja pasibaisėtiną pilietiškumo trūkumą tuose žmonėse, kurie pagal užimamas pareigas turėtų būti visiems pavyzdys.
Kodėl taip daug piliečių „kala į savus vartus“ per rinkimus ir vis neišrenka daugumos, kuri bent jau nebandytų stumdyt šachmatų figūrų pagal šaškių taisykles, perfrazuojant sparnuotą, berods, Mažvydo Jastramskio frazę ?
Socialinė atskirtis? Be abejo. Bet su tuo susijusi ir dramatiška informacinė atskirtis, kai didelė dalis visuomenės tiesiog negauna patikimos informacijos arba yra kartais tyčia, kartais netyčia klaidinama, kai informaciniame lauke svarbi informacija nuolat skandinama tarp „įdomybių“, o turšti, pikti ir melagingi plepalai pateikiami kaip nuomonė. Blogiausia, kad ne tik socialiniuose tinkluose.
Deja, mes, vadinantieji save ketvirtąja valdžia, tikrai ne visada atliekam savo pareigą tiksliai ir nešališkai informuoti visuomenę.
Reikia pavyzdžių? Štai kad ir kalbant apie pensijų indeksavimą, noriai transliuojam ir tiražuojam valdančiųjų pagyras patiems sau, bet vis pamirštam priminti piliečiams kad tai visiškai ne jų nuopelnas, kad ir dėl gruodį priimtos pataisos Seimas balsavo vienbalsiai, ir pozicija, ir opozicija, kad indeksavimo įstatymas – plataus spektro politinis susitarimas, kurio dėka pensijų indeksavimas nebepriklauso nuo esančių valdžioje politikų malonės.
Tai – gal ir nedidelis žingsnelis gerovės valstybės linkme, bet tikrai ne valstiečių nuopelnas. Priminti tai privalėtume dažniau, kad netgi tolimiausiuose užkampiuose gyvenančios senutės ant Karbauskio kabliuko nebeužkibtų.
Be to, turėtume nepavargti aiškinti toms pačioms senutėms, kad pensijas didina ne koks nors geras ponas iš Seimo ar vyriausybės, o tie, kurie dirba, uždirba ir neišsisukinėja nuo mokesčių. Ir visi nuolat besiskundžiantys pašalpų gavėjai turėtų pradėti suprasti, kad tas pašalpas gauna ne iš kepurės. Katerina Rojaka ne be pagrindo atkreipė dėmesį, kad jau dabar startuoliai mokesčių sumoka daugiau nei stambiosios įmonės.
Būtų gerai, kad sukuriančių didelę pridėtinę vertę ir pasinaudojančių globalios rinkos privalumais gausėtų. O bet kuri vyriausybė turėtų pirmiausia klausyti tų, kurie suneša didžiąją dalį biudžeto, tinkamai organizuoti ir finansuoti viešąsias paslaugas ir tik po to įvertinti savo galimybes šelpti nepasiturinčius. O esant pasirinkimui tarp išmokų ar neapmokestinamo minimumo didinimo, net klausimų neturėtų kilti...
Provincijos ir didmiesčių gyventojų supriešinimą mikliai išnaudoja visokio plauko populistai. Jiems nelabai rūpi, kad taip pakerta piliečių solidarumą ir dėl gyvybinių Lietuvos interesų. Šiaip ar taip, socialinė atskirtis Lietuvoje yra objektyvi realybė ir labai norėtųsi išgirsti rimtų receptų, kaip ją galima būtų sumažinti.
Kad dabartinei daugumai socialinė atskirtis yra paranki – abejonių nekyla. Protesto balsais iš atsilikusių regionų manipuliacijos jau baigia pakeisti beišsikvepiančią pačioje nepriklausomybės pradžioje dirbtinai sukurtą priešpriešą tarp Lietuvos piliečių.
Turiu omenyje galingą neapykantos bangą, sukeltą prieš pirmąjį nepriklausomos Lietuvos vadovą. Manau, kad visa ta ilgalaikė pjudymo kampanija verta rimtos psichosociologinės studijos. Bet jau dabar galima pasakyti, kad visa ši isterija buvo kurstoma labai trivialiu tikslu: nomenklatūrai reikėjo perimti iniciatyvą privatizavimo procese.
Apie tai yra kalbėjęs ir šviesios atminties Aleksandras Štromas dar nepriklausomybės aušroje. Jis tuos privatizavimo perėmėjus vadino antruoju nomenklatūros ešelonu. Kol vieni garsiai rėkė, kaip Landsbergis sugriovė kolūkius ir kuždėjo prasimanymus apie tai, kaip jis pralobo (tik kažkodėl iki šiol gyvena daugiabutyje), kiti griebė viską, ką tik galėjo pasiekti.
O kad nekiltų klausimų, ar „vsio zakonno“, pasinaudodami nuosekliai kurstomu visuomenės supriešinimu, įsitvirtino politikoje ir legalizavo be vargo tai, ką susigriebė bendrapiliečių sąskaita. Taip gimė nomenklatūrinis kapitalas.
Ne visiems pavyko išsilaikyti, nes rinka ir demokratija vis dėlto ėmė veikti. Kurie turėjo verslininko gyslelę, puikiai prisitaikė. Atsirado netgi tokių, kaip a. a. Bronislovas Lubys, kuris turėjo supratimą apie solidarumo vertę visuomenės sveikatai ir rėmė ne vieną politinę jėgą, o kelias, kurios jam atrodė atsakingos. Antrasis ešelonas jam to neatleido...
Nomenklatūrinio kapitalo su jo atsilikusiais papročiais įtaka ir šiandien Lietuvoje dar pakankamai didelė. Su ja sietinos ir stringančios mokesčių reformos, ir nepakankamas atlyginimų augimas (jie gi pripratę turėt reikalų su baudžiauninkais ir nuolat skundžiasi kad trūksta darbo jėgos, kukliai nutylėdami, kad jau kuris laikas trūksta tų, kurie sutiktų dirbti pusdykiai).
Tiesa, antrojo ešelono įtaka tolydžio mažėja miestuose, nes čia nomenklatūra tiesiog pralaimi Vakarietiškoms tarptautinio kapitalo įmonėms su naujomis geros praktikos ir vadybos tradicijomis. Ir balsavimų rezultatai, be kita ko, kaip tik tai ir rodo.
Vis dėlto kadaise pasėtas dirbtinis visuomenės supriešinimas niekur nedingo. Net dabar yra pakankamai daug žmonių, kuriems, vien paminėjus Landsbergio pavardę, susuka vidurius. Nuo šio sindromo vaistų dar niekas neišrado. Ir kažin ar išras.
Vis dėlto svarbiausia būtų atkurti visuomenės solidarumą ir užkirsti kelią galimoms supriešinimo pastangoms ateityje. Kad pati visuomenė sveiksta, rodo ir mokytojų streikai, ir mokinių bei tėvelių solidarumas su streikuojančiais mokytojais.
Tai, kad Skvernelis pasiuntė prieš šiuos normalių dalykų reikalaujančius žmones policininkus, ginkluotus bananais, buvo taip neadekvatu, kad plaukai šiaušiasi. O premjeras įsivaizdavo ir toliau galintis tyčiotis iš jaunų medikų, apsimesdamas kad biudžete nėra galimybių normalizuoti jų atlyginimus... Visuomenė medikus palaikė. O valdančiųjų reitingai ritosi žemyn.
Tik politologų dėlionės vis vien nekelia didelio optimizmo. Net jeigu tokios valstiečių smukimo tendencijos išliktų, nomenklatūros branduolys greičiausiai suspės persigrupuoti prieš rinkimus ir išlaikyti įtaką, tik jau per kitus politinius darinius.
Gabrieliaus Landsbergio išsakyta idėja burtis atsakingoms partijoms dar prieš rinkimus ir sukurti alternatyvą chaotiškai dabartinės valdžios veiklai iškart sukėlė audringą Karbauskio reakciją. Prisišnekėjo vargšas iki tiek, kad ir seniai atsipirkusias investicijas į SGD priskaitė prie prarastų pinigų... Tik tiek, kad niekas nepaskubėjo faktų kalba tų paistalų daromos žalos neutralizuoti.
Puikiai suprantu konservatorius, nenorinčius veltis į bandomą jiems primesti peštynių darbotvarkę. Negi jų vienų darbas pasakyt, kaip buvo? O ką ketvirtoji valdžia? Taip, suprantama, pakelti kelerių metų ar net dešimtmečių senumo faktus yra darbas, reikalaujantis laiko. Jaunam reporteriui gi reikia duoną užsidirbti – tai kodėl ne reportažu iš Karbauskio spaudos konferencijos? Jis prikalbės tiek spaudos ženklų, kad mažai nepasirodys. Tai kas, kad pastarasis meluoja kaip kvėpuoja, ir tai jau ne šiaip nuomonė. O jos tiražavimas – ne šiaip reportažas. Seniai pažįstamas bangų kėlimo stilius.
Negi taip ir neišmoksime žiniasklaidos atsakingumo pamokų? Prieš kurį laiką mielai padėjome Karbauskiui kelti bangą prieš Roką Masiulį. Kaip? Ogi nepalikome be dėmesio nė vieno kultūros komiteto pirmininko žadėjimo kažkokią ten „skandalingą“ informaciją paviešinti. Palaukime, ar tokie žadėjimai išvis yra naujiena? Kai paviešins – irgi dar nebūtinai bus naujiena. Beje, kaip ir reikėjo tikėtis, nieko ten naujo paviešinta nebuvo, o dar ir pripainiota nemažai...
Bet grįžkime prie politinio peizažo. Ar esama jame viltingų ženklų, ar vien tik begalė nežinomųjų? Šiaip gražu, kad Gabrielius Landsbergis pabandė įžvelgti net valstiečių galimybes tapti atsakinga partija. Bet kol ten pirmais smuikais groja tai Skvernelis, tai Karbauskis, tos galimybės labai jau menkos. Tiesą sakant, tai tipiškas oligarchinio viešpatavimo instrumentas, jungiamas ne idėjų, o to, ką rusai vadina „krugovaja poruka“ – savotiška pilietinio solidarumo priešingybė, labiau būdinga kriminaliniam pasauliui.
Netgi pavadinime esantis žodis „žalieji“ atrodo karikatūriškai, nes partijos lyderis su savo rusiškų trąšų bizniu atvirai tyčiojasi iš visuomenės bandymo solidariai spręsti ekologines problemas. Solidarūs mokesčiai? O kada oligarchai juos mokėjo?
Beje, būtent dėl nomenklatūrinio kapitalo įtakos taip ir nepavyksta pasiekti darbo ir kapitalo apmokestinimo balanso. Darbo apmokestinimas pasilieka perteklinis, o kapitalo – nepakankamas. O kur dar vėlgi nomenklatūriniam kapitalui būdingas apsukrumas pelnus nurašyt į sąnaudas... Jeigu Palucko socialdemokratai išeitų į rinkimus su tokia iš esmės socialdemokratine realaus mokesčių progresyvumo idėja, tai jau būtų šioks toks partijos atsakingumo ženklas. Bet ar tai realu?
Pažiūrėkime, kas ten dominuoja toje partijoje, kai pasitraukė profesionalieji nomenklatūrinio kapitalo lobistai su Kirkilu priešakyje?
Ogi daugiausia tie patys „patyrę“ sovietiniai funkcionieriai, ta pačia bambagysle sujungti su nomenklatūriniu kapitalu.
Gal pačiam Paluckui tokia mokesčių reformos idėja ir patiktų, bet partijos mohikanai šito tikrai neleis. Neleis palaikyti ir sąjūdžio prieš Astravą. Kaipgi – jie visą gyvenimą kovojo prieš Landsbergį ir sąjūdį, o dabar prisidės prie naujo Landsbergio sąjūdžio? Tai kas, kad laikysena Astravo monstro atžvilgiu – iš esmės toks pat nacionalinio susitarimo reikalaujantis dalykas, kaip ir gynybos finansavimas. Nekalbant, kad ekologija dažniausiai yra būtent kairiųjų Europos partijų arkliukas. Deja, G. Paluckas dabar gali graužtis nagus praleidęs progą ant jo užsėsti ir pasirodyti bent kiek labiau atsakingas...
Dar keisčiau atrodo flirtas su valstiečiais dėl galimos koalicijos po rinkimų. Ir tai – po visų triukšmingų skyrybų... Jau logiškiau būtų priimt atgal į savo glėbį Kirkilo kompaniją... Šiaip stebėtis nelabai yra ko, žinant šios partijos šaknis. Valstiečiai, socdarbiečiai, Palucko socialdemokratai – tai vis to paties „antrojo ešelono“ politiniai veidai. Ir tai, kad Paluckas dabar yra tarsi opozicijoje tėra lietuviško politinio peizažo kuriozas. Belieka sutikti su Arkadijumi Vinokuru – jokios centro kairės Lietuvoje nėra. Nėra išvis jokios tikros kairės. Bet gal galėtų atsirasti?
Kas dar? Visas sąrašas partijų, kurių šansai perkopti penkių procentų kartelę tokie menki, kad gal ir kalbėti nevertėtų. Nebent vienu aspektu – kas kieno balsus sudegins. Kažkiek protesto balsų pasiims Uspaskichas – ir jam keli mandatai tikriausiai šviečiasi. Puteikis su Janutiene bei Trys muškietininkai greičiausiai sudegins šiokią tokią dalį kairiojo elektorato arba „kitokios Lietuvos“ balsų.
Aušrinė Armonaitė gali šiek tiek „apgraužti“ Liberalų sąjūdžio palaikytoju skaičių, Radžvilas ir Dagys greičiausiai pretenduoja į Tėvynės sąjungos tradicinius rinkėjus rajonuose. Juozaitis, po prezidento rinkimų turėjęs šiokį tokį šansą patekti į Seimą, besiblaškydamas tarp nelabai kokių partnerių, geroką dalį to įdirbio iššvaistė, o balsų sudeginti rajonuose vis dėlto gali, ir čia sunku pasakyti, kieno elektoratas dėl to susitrauks.
Kadangi savo nusistatymo prieš Landsbergį jis net nebando slėpti, tai gali sudeginti daugiau „antrojo ešelono“ balsų, tačiau ir keli radikalesni dešinės simpatikai gali sukrist į jo krepšelį.
Bet skaičiai dar skendi miglose. Tėvynės sąjungai „pramušt“ lubas gali padėt nebent stebuklas vienmandatėse. Bet ir tokiu atveju jiems drauge su liberalais iki daugumos Seime vis tiek veikiausiai pritrūktų kokių dešimties balsų...
Nebent... Rinkėjams, kurie nelinksta nei prie konservatorių, nei prie liberalų būtų pasiūlyta aiški šviežiena su naujais, patraukliais veidais ir pakankamai konkrečia idėja. Tokia šviežiena galėtų tapti naujas visuomeninis judėjimas už žalią Lietuvą, už gerą aplinką žmogui gyventi ir gamtai draugišką žmonių veiklą. Tokia europietiška kairė be nomenklatūrinio šleifo?
Man regis, po praėjusių metų ekologinių nelaimių, skandalų ir gąsdinančiai šiltos žiemos būtų tiesiog nenatūralu, jei toks judėjimas neatsirastų. Tikri žalieji... Ar tai realu? O jeigu tokio judėjimo iniciatyva kiltų iš akademinės aplinkos, būtų papildomas saugiklis, kad judėjimas nenumigruotų ekologinio populizmo ar ekologinio radikalizmo linkme.
Kad akademinėje bendruomenėje bręsta supratimas, jog šios problemos išeina į pirmąsias darbotvarkės pozicijas, rodo ir visų Lietuvos universitetų rektorių pasirašytas susitarimas dėl mokslinio bendradarbiavimo klimato kaitos klausimais. Šio susitarimo numatytas veiksmų grafikas sudaro galimybių specialistų ir visuomenininkų bendravimui, o nuo to – vienas žingsnis iki visuomeninio judėjimo su gana aukštais atsakomybės standartais. Gal tai – galimybė peržengti įsisenėjusias priešpriešas? Šansas atkurti visuomenės solidarumą globalių iššūkių akivaizdoje?
Gerai jau gerai, vėl įsisvajojau... Bet klausimas lieka atviras – ką vis dėlto galim padaryti, kad mūsų politinė ekosistema pagaliau imtų sveikti?