Kolega Jurgis Razma atkreipė dėmesį į tokius Kultūros ministerijos ketinimus. Ketvirtas politinio pasitikėjimo etatas tada, kai iki rinkimų likęs geras pusmetis, kelia klausimų, ar vis tik liko dar neįdarbintų, ar kažkas ieško, bet neranda darbo, ar reikia ministerijon žmogų „įdėt“? Vis tik jei net Inovacijų ir ekonomikos ministerija jau kurį laiką, paradoksaliai, bet egzistuoja be ministro, ir, atrodo, dar net labai efektyviai dirba, kultūros ministro įgeidis skamba dar absurdiškiau.
Atrodo, kad stengiamasi apsistatyti pareigybėmis, „pritempti“ kuruojamas sritis – pasak ministerijos pranešimų, naujasis ketvirtasis viceministras būtų atsakingas už bendradarbiavimą su savivaldybėmis, kultūros centrų veiklos stiprinimą, bazinio kultūros paslaugų paketo sukūrimo ir įgyvendinimo koordinavimą, teisinį reguliavimą, susijusį su istorinio atminimo įamžinimu. Kažkaip, jei iki dabar buvo dengiama ši sritis, keista, kas nutiko, kad reiktų taip atskirti ir formuoti naują portfelį. O gal tai susiję su buvusio Seimo kultūros komiteto pirmininko pareiškimais, kad dabar išvažiuoja padirbėti Lietuvoj, darsyk atsigręžti į regionus?
Kalbėjausi ne su viena interesų grupe – nacionalinės įstaigos skundžiasi primetama centralizuota finansų tvarkymo sistema, jiems kyla neaiškumų, kodėl viena ar kita suma yra skiriama biudžete veiklos finansavimui be paaiškinimų ir diskusijų. Kita vertus, bet kokiomis sąlygomis dirbdami, kultūros žmonės kuria nuolatinę pridėtinę vertę. Kino industrija, sukūrusi Lietuvos patrauklumą garsiausių serialų filmavimui, šalia Seimo sienų filmuojami garsūs „Netflix“ ir HBO kompanijų serialai – į Lietuvą atkeliaujančios investicijos, čia paliekami pinigai ir kuriamos darbo vietos.
Ir vėlgi grįžtu prie klausimo, o ką Kultūros ministerijoj tiek dirba, kad trise nenudirba? Matyt, turi ką – vis tik tvarkų surašymui ir menamų reformų parengimui reikia laiko, etatų ir, matyt, išmonės. Viena ministrė jau nesėkmingai baigė kadenciją su didelėmis nuoskaudomis, nes nerado ir nebandė susikalbėti su į ją besikreipiančiais, dialogo ieškančiais kultūros atstovais.
„Viceministro poreikis yra akivaizdus, jį ne kartą susitikimuose girdėjau iš regiono kultūros žmonių. Regionų kultūra, savivaldybių kultūros politika, kultūros centrai tikrai turi būti kuruojami ne tik specialistų lygmeniu. Mums tikrai labai trūksta vadovybės žmogaus, kuris palaikytų ryšį ir galėtų spręsti esmines problemas“, – svarsto ministras M. Kvietkauskas.
Tuo tarpu Spaudos, radijo ir televizijos fondas ardomas, tačiau, kas vietoj jo bus – sutarimo nėra. Kultūrinės žiniasklaidos atstovai, siekdami atkreipti politikų ir ne tik jų dėmesį, leidžia žurnalus tuščiais puslapiais. Šioje kadencijoje priimtas mecenavimo įstatymas, mecenatu paskelbė tik vieną asmenį, 2019 m. – tokio neatsirado, nes kultūros mecenavimas prasideda nuo 1 mln. eurų. Keitėsi daugelio nacionalinių įstaigų vadovai, tačiau kai kurie iš jų teišdirbo pusmetį...
Tad ar kultūros laukas suformavo šį poreikį, ar vis tik ministerija persižiūrėjo, kad dar yra biudžete pinigų, kuriuos galima būtų naudoti ne kam kitam, o naujo etato steigimui? Matyt, ne papildomo viceministro etato trūksta, o elementaraus efektyvaus valdymo su esamais resursais.
Taip visai nepiktai ir pabaigai. Nors galutinis sprendimas dėl ketvirtojo etato steigimo dar pakibęs ore, siūlyčiau jo visai atsisakyti ir baigti pradėtus darbus, kurie ir buvo suplanuoti – vis tik ambicija pirmąsyk kultūrą „įprioritetinti“ neturėtų baigtis su didele viceministrų kariauna, tačiau, pavyzdžiui, nepriimtu Kultūros pagrindų įstatymu.