Veisiejuose rengiamose tarptautinėse arimo arkliais varžybose tokį vaizdą gal ir pavyks užfiksuoti, bet tai – tik ritualas žiūrovams privilioti. Dirbdamas savo lizinginio „John Deere“ kabinoje ir per ausines klausydamas Ryčio Cicino albumo tikrasis valstietis yra toliau nuo gamtos, negu sostinės 16-ojo maršruto troleibuso vairuotojas, nes pastarasis bent pro langą kartais pamato mišką.
Tariamas valstiečio artumas gamtai – romantinės literatūros pramanas. Krėvės skerdžius Lapinas yra ne valstietis, o kaime nesuprastas keistuolis, ateivis iš pirmykštės praeities. Tikrasis valstietis – liepą nukirtęs Grainis.
Atsitraukim nuo lietuvių literatūros ir pasidairykim į pakeles, kur galinga technika smulkina į biokuro skiedras ne vieną dešimtmetį nederlinguose žemės ūkio paskirties sklypuose augusias pušeles. Formaliai tai net nėra miškas, todėl jokių leidimų jį kirsti nereikia. Vasarą čia jau banguos javai. Tiksliau, vėjas pustys smėlį, bet už kiekvieną tokių „pasėlių“ hektarą jų šeimininkas arba nuomininkas gaus tiesiogines išmokas.
Kaip tik šią savaitę protestą Briuselyje surengę Lietuvos ūkininkai, reikalavę, kad tiesioginės išmokos pasiektų Europos Sąjungos vidurkį, nė neįsivaizduoja, kas jų laukia, kai Europa imsis įgyvendinti viziją iki 2050 m. tapti pirmuoju pasaulyje neutralaus poveikio klimatui žemynu. Prie Europos Komisijos paskelbto „Žaliojo kurso“ gal ir prisitaikys Tymo turgelyje savo ožkų sūrius ir ekologiškas daržoves pardavinėjantys lėto maisto entuziastai. Jais dažniausiai tampa į kaimą pabėgę miestiečiai. Tikras valstietis, prie Brežnevo baigęs „žemkę“ ir neįsivaizduojantis ūkininkavimo be cheminių trąšų, herbicidų, iš jų tik juokiasi. Mokėjo kolchozui „popierines kiaules“ parduoti, mokės ir ES parodyti, kad ūkininkauja ekologiškai, kaip koks „Grigeo“.
Pirmiausia valstiečiams užkliuvo vilkai – ateina iš miško, avis pjauna, vaikus gąsdina. Kai pilkieji jau beveik iššaudyti, atėjo eilė stirnoms ir elniams – ganosi pasėliuose ir išvis jų per daug prisiveisė. Kanopinių žvėrių populiaciją galėtų sureguliuoti tie patys vilkai, bet tada žmogui tektų atsisakyti Dievo vaidmens ir tiesiog stebėti, kaip puikiai gamta sugeba tvarkytis be jo. Bet kur tada verslo elitas ir prakutę valstiečiai tvarkys reikalus, jei ne pirtelėje po medžioklės?
Nuo rudeninės ūkininkų protesto akcijos laukuose užsilikę žali kryžiai simbolizuoja ne tik smulkius nesusišnekėjimus tarp valstiečių ir žaliaisiais valstiečiais save vadinančių politikų. Kur kas sunkesnis kryžius dar tik laukia ekologiniam aktyvizmui tampant dominuojančia jaunų miestiečių ideologija. Gretos Thunberg kartos traktorių kolonomis neišgąsdinsite, jos išrinkti politiniai lyderiai neturi jokių sentimentų vikšriniam „Stalinecui“ ar GAZ 53 pienovežiui, medžioklę atvirai vadina nepateisinamu laukinių gyvūnų žudymu, o pramoninę žemdirbystę – vienu iš svarbiausių klimato kaitos sukėlėjų.
Žemdirbių kreipimosi į EK nepasirašiusi europarlamentarė Aušra Maldeikienė nepabijojo jiems atrėžti, kad Lietuvos ūkininkai yra finansuojami nepalyginamai daugiau, nei kitos gyventojų grupės.
Valstiečiams ateina sunkūs laikai, nes sentimentų kaimui nejaučianti karta reikalauja logiškai paaiškinti, kokia prasmė kišti milijardus eurų į merdėjančios provincijos gyvybės palaikymą. Vos kelis procentus Bendrojo vidaus produkto sukuriantiems valstiečiams taikomos mokestinės lengvatos prezidentui Gitanui Nausėdai ir įstatymų leidėjams užkliuvo 2019 m. rudenį, planuojant šių metų biudžetą. Kas belaimėtų spalį vyksiančius Seimo rinkimus, po jų jau gerokai mažiau bijos žalių kryžių ir valstiečių protestų.
Žaliųjų (ne valstiečių) partijos pirmininko pavaduotojas Laurynas Okockis sako, kad valstiečiai yra „tie kurie nuolat išnaudoja gamtą savo asmeniniams tikslams ir ją skriaudžia“, o žalieji „gamtą myli, saugo ir už tai nemėgsta gamtos išnaudotojų – tik pelno siekiančių ūkininkų“.
Priešiškas valstietijai nuotaikas skleidžia gyvūnų teisių gynėjai, vegetarai ir veganai, kertamo miško ir medžiojamų vilkų gelbėtojai. Jau dabar šios visuomenės grupės, suvieniję savo jėgas, viešąją nuomonę veikia labiau, negu ūkininkų organizacijos. O tai reiškia, kad valstietis netruks sulaukti politinių sprendimų, kurie iš esmės gali pakeisti privilegijuotą jo padėtį, grįstą vien vyresniosios lietuvių kartos sentimentais apie kaimą.
O kaip gi mūsų valdantieji „žalieji valstiečiai“, kokiu būdu jų galvose tas vertybinis konfliktas nekelia jokios įtampos? Tik todėl, kad jie nėra nei valstiečiai, nei žalieji, o partijos pavadinimas – tik politinės prekės ženklas, padėjęs ją lengviau parduoti rinkėjams 2016 m.
Specialiai peržiūrėjau skirtinguose naujienų portaluose kelias nuotraukų galerijas iš pastarųjų dienų Ramūno Karbauskio gastrolių provincijoje. Kai Rolandas Paksas per apkaltą važinėjo po rajonus, tai su juo susitikti susirinkdavo daugiau žmonių, bet iš pirmo žvilgsnio veidai tie patys.