XVI amžiaus pradžios intelektualas, humanistas, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pilietis Mikalojus Husovianas 1523 metais Krokuvoje išleido poemą apie stumbrą ir jo medžioklės tradiciją. Ši poema buvo skirta ne tik supažindinti tuometinius vakariečius su jiems neįprastu gyvūnu, bet ir atskleisti medžioklės tradiciją, už jos slypintį garbės kodeksą.

Kilmingam neapoliečiui Liudvikui Alifijui dedikuotame kūrinyje aprašoma ne tik stumbro išvaizda, elgesio ypatumai, bet ir tam tikras medžiotojo bei gyvūno santykis, parodantis ir to meto visuomenės moralės normas. Medžioklė yra pagarbus ir iškilus procesas. Gyvūno sumedžiojimas – ne lengvabūdiškas barbarizmo aktas, o dviejų skirtingų pasaulių susidūrimas.

„Šitas žvėris toks kantrus ir toks jis veiklus, ištvermingas, kad patikėti sunku, kokio didumo jisai. Jeigu jis žaidžia ratu kada nors ankštokoje vietoj, tartum viesulas koks sukas smarkiausiu greičiu Žemėms išlėkus aukštyn, apsisukęs vėl jas pagauna, Dar nenukritus žemyn, taško savaisiais ragais.

Kaip gražu pažiūrėt, kai stumbrai tarpusavy žaidžia, Kai jie vaizduoja kovas tik žaisdami įprastai. Kovos kyla tada, kai neša ruduo jiems Veneros laiką džiaugsmingą, kuris tęsias nedaugel dienų. Švenčia jas visuomet nuostabiausiu būdu pasiruošę, savo džiaugsmus reikšdami kuo maloniausiais garsais: skamba platybės dangaus nuo maurojimo jų begalinio, sudreba žemė visa ligi giliausių gelmių.

Kas juos girdėjo, tas sako, kad jie gražesni už trimitų balsą ar net už lyras, kaip beužgautų kas jas: daug įvairiausių balsų susilieja į garsą vieningą – nieko už jį negali tu malonesnio išgirst“, – taip savo kūrinyje stumbro didybę aprašo M. Husovianas.

Bet dabar sugrįžkime į mūsų laikus. Laikus, kuriuose medžioklė senokai tapusi anachronizmu, bet nomenklatūrinė jos forma vis dar puoselėjama kaip pramoginis fonas užkulisiniams politikos ir verslo atstovų susitikimams.

Šią savaitę paaiškėjo, kad apgailėtinai pasibaigusioje medžioklėje, kurioje nušauta stumbrė, dalyvavo būrys įtakingų asmenų, kurių pavardės nebuvo viešinamos, dangstantis duomenų saugumo argumentais.

Seimo narys „socialdarbietis“ Rimantas Sinkevičius, buvęs europarlamentaras socialdemokratas Zigmantas Balčytis, buvęs Seimo narys, kooperatyvo „Agroaves group“ vadovas Jonas Jagminas, įmonės „Grigeo“ didžiausias akcininkas Gintautas Pangonis, „Biovelos“ bendraturtis Virginijus Kantauskas, advokatų kontoros „Ellex Valiūnas“ įkūrėjas Rolandas Valiūnas, kelių tiesimo įmonės „Fegda“ vienas akcininkų Arvydas Gribulis lyg netyčia susirinko į medžioklę ir tapo įvykio liudininkais.

Kaipgi taip nutiko, kad medžioklėje staiga susibūrė daugybės galimų interesų saistomas įtakingų veikėjų būrys?
Vieša paslaptis, kad tokios medžioklės tradicijos užgimė sovietiniais laikais, kai Antanas Sniečkus, Petras Griškevičius, Algirdas Brazauskas ar kiti komunistų partijos viršūnių atstovai būtent tokiuose susitikimuose derindavo mažesnio viešumo reikalaujančius susitarimus.
Paulius Gritėnas

Vieša paslaptis, kad tokios medžioklės tradicijos užgimė sovietiniais laikais, kai Antanas Sniečkus, Petras Griškevičius, Algirdas Brazauskas ar kiti komunistų partijos viršūnių atstovai būtent tokiuose susitikimuose derindavo mažesnio viešumo reikalaujančius susitarimus.

A. Brazauskas šią tradiciją sėkmingai perkėlė ir į nepriklausomybės laikus, vadinamaisiais medžioklės trofėjais prikimšdamas pirmosios kadencijos prezidentūrą ir prezidento rezidenciją.

Bręstant pilietinei visuomenei ir žmonėms reikalaujant didesnio politinio skaidrumo toks sprendimų priėmimo procesas liko galimybe pasislėpti nuo nereikalingų akių. Juolab, kad nežinioje likdavo ne tik aptartos temos, bet ir pačių medžioklės dalyvių pavardės.

Net ir iš politikos pasitraukus ar išmirus komunistinės nomenklatūros laikus menantiems asmenims, pati tradicija išsaugojo savo formą. Slaptų medžioklių temą atsargiai apeina ir daugelis naujosios kartos politikų.

Štai ir aplinkos ministras Kęstutis Mažeika prabilti nusprendė tik tada, kai buvo įspaustas į kampą vis labiau kompromituojančių faktų, rodančių, kad nušautos stumbrės istorija slepia rimtos kompanijos susibūrimą ir aplaidžius kontrolės įgyvendinimo faktus.

Nomenklatūrinis veikimo modelis vis dar priimtinas daliai Lietuvos politikų ir verslo atstovų. Medžioklėje dalyvavęs „Biovelos“ bendraturis V. Kantauskas absoliučiai nuoširdžiai stebėjosi, kad visuomenei gali užkliūti tokia „pramogos forma“ ir už jos galimai slypintys interesų konfliktai.

Su tenisu ar golfu efektingą gyvūnų žudymą aptvertoje teritorijoje sulyginęs V. Kantauskas atskleidė pamatinį M. Husoviano ir mūsų laikų elito skirtumą. Tuometinę medžioklę įprasminusi pagarbi kova su gyvūnu tapo abejingo pasilinksminimo forma, kurioje glūdi galimybė pabėgti nuo moralinių sprendinių.

Medžioklėje atsigauna nomenklatūrininko dvasia. Jis jaučiasi neliečiamas ir nebaudžiamas. Jo nebestebi prakeikti žurnalistai ar budri visuomenė. Čia vamzdžio nuotekoms į Kuršių Neriją nepastebėjęs verslininkas gali betarpiškai pasišnekučiuoti su vamzdžio nepastebinčių departamento valdininkų nepastebinčiu ministru.
Medžioklėje atsigauna nomenklatūrininko dvasia. Jis jaučiasi neliečiamas ir nebaudžiamas. Jo nebestebi prakeikti žurnalistai ar budri visuomenė. Čia vamzdžio nuotekoms į Kuršių Neriją nepastebėjęs verslininkas gali betarpiškai pasišnekučiuoti su vamzdžio nepastebinčių departamento valdininkų nepastebinčiu ministru.
Paulius Gritėnas

Jei M. Husoviano medžioklė atverdavo garbingumo supratimą ir parodydavo, kiek kilni žmogaus dvasia, tai dabartinė medžioklė leidžia pasislėpti nuo bet kokių principų, etikos ar įstatymų ir susitarti dėl dalykų, kurie viešumoje priverstų bent jau susigėsti, o gal ir prisiimti didesnę atsakomybę.

Ir net jei nutarsime, kad medžioklė kaip pramoga tiesiog šiaip suvienijo margą politikų ir verslininkų kompaniją, tai kur iš šios kompanijos tą dieną pradingo atsakomybė?

Į priekį buvo išstumtas, kaip teigiama, stumbrę nušovęs Utenos rajono tarybos narys, valstietis Jonas Slapšinskas. Kiti didūs ponai pasislėpė už vieno rajono tarybos nario nugaros ir savo dalyvavimą apgailėtiname įvykyje reflektuoti pradėjo tik žiniasklaidos ištempti į dienos šviesą.

Tai dar vienas nykios nomenklatūrinės dvasios pavyzdys. Medžioklė palikta žurnalistų valiai. O sugautieji ir paviešintieji pademonstravo ne stumbro išdidumą, o zuikio bailumą.

Kokias galime padaryti išvadas?

Pirmiausia, ar nebūtų metas sąmoningai atsisakyti akivaizdžiai ydingos medžioklės valstybiniuose plotuose tradicijos ar bent jau permąstyti, kokie procesai suvaro į ją galimus interesų konfliktų dalyvius?

Antra, jei jau gyvūnų šaudymas aptvertame plote, juos genant link medžiotojo taikiklio atrodo pramoga, be kurios dešrų ar tualetinio popieriaus fabriko vadovai negali išgyventi, tokią veiklą turėtų lydėti labai griežta kontrolė. Nuo nuolatinių blaivumo patikrų iki viešo medžioklės dalyvių sąrašo skelbimo. Tegul visuomenė įvertina.

Trečia, bauda už tokius nusikaltimus, kurie nulėmė šios medžioklės viešumą turėtų ne tik gerokai patuštinti kišenę, bet ir įpareigoti aplinkos apsaugos veiklai. Paramai kad ir tam pačiam stumbrynui ar kitoms saugomoms gamtos teritorijoms.

Galiausiai, tokie atvejai turėtų paskatinti visuomenę įvertinti kilnaus ir garbingo elgesio vertę. Nomenklatūrinės veikimo formos vis dar sulaukia per didelės tolerancijos ir tylaus užtarimo. Net ir protestai ar boikotai užtrunka tik savaitę, vėliau ir vėl patogiai sugrįžtant prie įprastų vartojimo ar prekybos formų.

Čia puiki proga atsisukti į M. Husoviano laikus ir giedoti giesmes ne nomenklatūrininko šlovei, o humanistiniam jautrumui, išminties ir sąžiningumo siekiui.