Tam paaiškinimų gali rasti įvairių – pertrauka tarp Seimo sesijų, nerimas dėl koronaviruso ir dar daug kitų priežasčių, tarp kurių ir tikrai ne itin didelis visuomenės finansinio raštingumo lygis, ir nesuvokimas, kur gali nuvesti tokios tendencijos. Visgi šis pareiškimas yra tik ledkalnio viršūnė, rodanti labai rimtą iššūkį visai valstybei, į kurią valdanti partija privalo reaguoti.
Vienas mano pažįstamas užkietėjęs keliautojas tokį bankų pareiškimą pakomentavo labai ironiškai šypsodamasis: „Artėjame prie Zimbabvės lygio.“ Pasirodo, toje gražioje Pietinės Afrikos šalyje vietoj iki nykstamo dydžio nuvertėjusios savos valiutos pradėjus naudoti JAV dolerius, netrukus susiklostė padėtis, kai šalyje tiesiog nebeliko grynųjų. Tas pats kelionių mėgėjas besiklausančius juokino pasakodamas, kaip tiek sostinėje, tiek ir turistų lankomuose miestuose jam teko tikrąja to žodžio prasme bėgioti tarp bankomatų ir bankų skyrių ieškant, kur dar būtų likę deficitiniais tampančių grynųjų.
Nors Lietuvos ir Zimbabvės panašumų sąraše nėra kažko daugiau nei trys tokios pat vėliavos spalvos, o ir mūsų ekonomika yra atsparesnė, visgi visai tikėtina, jog po tokių Lietuvoje veikiančių užsienio bankų veiksmų mūsų šalies regionuose netrukus gali tapti ne ką geriau nei ilgametės krizės nukamuotoje Afrikos šalyje. Zimbabvės regionuose bent jau liko bankų padaliniai ir bankomatai. Ir visai tikėtina, kad vieną gražią dieną, kai šalies ekonomika užsiims labiau apie ją išmanantieji, bankomatai – o su jais ir regionai – prisipildys grynųjų.
Lietuvoje gi bankai naikina fizines finansinių paslaugų teikimo vietas, kas reiškia, jog artimiausias bankas nusikelia į neretam žmogui paprasčiausiai per toli esantį didesnį miestą ar kaip paguoda turintį skambėti internetą. O ką daryti tuo atveju, jeigu internetinė bankininkystė – šio mėnesio ironija – taip pat neveikia, palaukti dieną ar savaitę, lyg sovietinio deficito laikais?
Kitaip tariant, turime puikią iliustraciją amerikiečių patarlės, teigiančios, kad „bankininkas yra vaikinas, su malonumu skolinantis jums skėtį kol šviečia saulė, ir reikalaujantis atiduoti jį vos tik nukrenta pirmi lietaus lašai“.
Bankininkų argumentas ganėtinai keistas – neva žmonėms iš jų tereikia pasiimti grynųjų. Palaukite – o kur tokios bankinės paslaugos kaip kreditai, hipoteka, investicijos, galų gale elementarios finansinės konsultacijos – visa tai, ką internetu ne itin patogu tvarkytis?
Tokio bankų elgesio priežastys ganėtinai aiškios – kai kurie Lietuvos ir net Baltijos mastu dideli bankai neseniai kelis kartus pakeitė šeimininkus. Kai kurie kiti rengiasi tikėtinoms šimtamilijoninėms baudoms už pinigų plovimą. Pirmuoju atveju naujieji šeimininkai siekia atsiimti savo milijardines investicijas, antruoju – sukaupti „finansinę pagalvę“. Ir kelią abiem tikslams pasiekti mato kaip mažesnes pajamas generuojančių paslaugų atsisakymą.
Pirmieji rezultatai jau matomi – prieš kelias dienas nuvilnijo istorija apie atokiame vienkiemyje gyvenantį ir mokėjimo kortelę pametusį senuką, kuriam, vargais negalais nusigavus iki banko skyriaus, jo darbuotojos maloniai pasiūlė palaukti 3 ar 4 dienas, kol bus pagaminta nauja mokėjimo kortelė.
Senukui, kuris kelionei iki miesto išleido paskutinius turėtus grynuosius, beliko tyliai paprašyti bent kelių eurų, kad turėtų už ką grįžti namo ir nusipirkti maisto, kol sulauks naujos kortelės. Ir visa tai įvyko dvidešimtaisiais dvidešimt pirmojo amžiaus metais, ne taip toli nuo geografinio Europos centro, vienus didžiausių ekonomikos augimo rodiklių demonstruojančioje Europos Sąjungos šalyje!
Palauk, Seimo nary, šypsosi man vienas pažįstamas ekonomikos teorijų (tačiau ne praktikos) mėgėjas – juk bankai taip pat yra verslas, ir bet koks verslas visuomet ieškos kaip sumažinti kaštus ir pasididinti pajamas!
Taip, bankai yra verslas, kuris turėtų būti atsakingas savo akcininkams. Visgi yra labai rimta priežastis, dėl kurios šiuolaikinėje ekonomikoje bankai negali būti lyginami su „bet kokiu verslu“. Kaip buvo įvardinta pastarosios finansinės krizės metu JAV gimusia sparnuota fraze, bankai yra too big to fail – per dideli, kad žlugtų. Šią frazę tikslinčiau – šiuolaikiniai bankai yra per svarbūs, kad elgtųsi neatsakingai atžvilgiu tų visuomenių ir valstybių, kurių finansinės kraujotakos funkcijas jie atlieka.
Bankai sudaro kertinę šiuolaikinės ekonomikos struktūrą, be jų daugelio ūkio šakų veikla būtų neįmanoma, todėl nenuostabu, jog jų veikla yra ypatingai reguliuojama, o krizių metu jiems gelbėti yra skiriamos ir didelės visuomenės (dažniau sakoma – valstybės) lėšos. Mainais į tai visuomenė turi teisę tikėtis, jog bankai jaus savo socialinę atsakomybę prieš piliečius šalies, kurioje veikia ir nepradės pjaustyti šakų, ant kurių laikosi žmonių gyvenimo kokybė, atskirų vietovių perspektyvos ir galiausiai – pačių bankų ateitis.
Bankų asociacija pamėgino nuraminti piliečius – neva „yra tik kelios vietos, kur 10 km spinduliu nėra prieigos prie grynųjų pinigų“. Gal ir gerai, kad tokio požiūrio neperima mobiliojo ryšio bendrovės ir neišjungia tų mobiliojo ryšio stočių, kurių paslaugomis naudojasi nedaug žmonių – juk tada vis vien „bus tik kelios vietovės, kur 10 kilometrų spinduliu neveikia mobilusis ryšys“.
Pasitraukdami iš regionų bankai palieka finansinių paslaugų vakuumą. Visgi gera vieta tuščia ilgai nebūna ir pamažu vis daugiau žmonių suranda galimybes apsieiti be bankų paslaugų. Puikus to pavyzdys – smulkusis ir vidutinis verslas, kurio atstovai atvirai sako – net ir esant pakankamai žemoms palūkanoms, iš norinčio pasiskolinti verslininko Lietuvoje veikiantys bankai reikalauja vos ne paskolos dydžio užstato.
Verslui paprasčiau tampa ieškoti finansavimo užsienyje arba kreiptis į įvairias nebankines kredito įstaigas. Menkai tikėtina, kad bankų paslaugų fizinio prieinamumo mažinimas bent kiek padidins jų patrauklumą klientams.
Yra dar bent viena priežastis, kodėl tokie bankų žingsniai turėtų būti kvalifikuojami bent jau kaip dūris į nugarą Lietuvos regionų ateičiai. Tai – regionų investicinis patrauklumas. Sutikite, vargu ar atsiras daug tiek vietos, tiek ir užsienio investuotojų, kurie, sužinoję, kad artimiausias bankomatas yra už 10 km, o banko skyrius – už kokių dvidešimties, tačiau „grynųjų galima išsiimti parduotuvės kasoje“, bent kiek rimčiau svarstys galimybę investuoti nedideliame miestelyje. Ir jokie pareiškimai apie tai, kad „kai atsiras „pakankamai“ vartotojų, tai ir skyrių atidarysim, ir bankomatą pastatysim“, padėties nepakeis.
Tokia perspektyva visų šio Seimo atliktų investicinę aplinką gerinančių ir investicijų pritraukimui į regionus skirtų darbų vertę akimirksniu sumažina iki vertės popieriaus, ant kurio jie išspausdinti. Kaip buvęs meras aiškiai matau, jog toks požiūris užkrauna Sizifo pastangų vertą akmenį ir savivaldybių politikams bei administracijoms, pastaraisiais metais vis sėkmingiau pasiektiems, kad naujos darbo vietos ir gerovė atsirastų ne tik didmiesčiuose!
Mažmeninių finansų rinkų persikėlimas į ne bankų sektorių gali turėti rimtą poveikį visam finansų skaidrumui. Labai tikėtina, kad didėjant nebankinio finansinio sektoriaus apimčiai, jau netolimoje ateityje mūsų finansų prievaizdai turės laužyti galvas narpliodami gausybę pajamų slėpimo ir pinigų plovimo inovacijų. Šioje vietoje turėtų sutapti atsakingo verslo principų besilaikančių bankų ir valstybės interesas – išlaikyti stabilią, skaidrią ir visiems piliečiams pasiekiamą finansų sistemą.
Deja, kol kas teisiausias atrodo kai kurių bankų piktnaudžiavimą euro įvedimo metu viešai įrodęs ir tokiu būdu daugybei paskolas turinčių Lietuvos gyventojų milijonus sutaupęs, šiuo metu už finansinių rinkų skaidrumą Europos Parlamente kovojantis LVŽS atstovas Stasys Jakeliūnas. Jis mėgsta liūdnai pajuokauti, jog Lietuvos bankų rinkos tvarumui labai padėtų, jei šalies centrinis bankas nustotų save laikyti keleto šiuo metu šalyje veikiančių užsienio bankų padaliniu ir pradėtų apie save galvoti kaip apie ES valstybės narės centrinį banką.
Bankų veiklos priežiūra – subtilus dalykas, todėl politikų kišimasis į ją yra labai apribotas teisiškai. Normaliomis sąlygomis tai yra gerai, nes finansų sistema nemėgsta greitų sprendimų. Visgi bankų paslaugų rinkoje besiklostanti situacija baigia įtikinti ir skeptikus, kad tam kas vyksta, jau nebetinka apibūdinimas „normalios sąlygos“.
Prisipažinsiu, pirmą kartą išgirdęs apie Švedijos bankų sektoriuje taikomą reguliavimą, numatantį, kokiu didžiausiu atstumu vieni nuo kitų gali būti bankų padaliniai šalies regionuose, aš mažumėlę nustebau. Visgi matydamas atsainų keleto užsienio kapitalo bankų požiūrį į mūsų šalies raidos poreikius aš vis labiau linkstu pritarti Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Valiaus Ąžuolo nuomonei, kad būtent tokį reikalavimą reikia įteisinti ir Lietuvoje.
Todėl, kol apokaliptinis scenarijus yra tik užuomazgoje, o šios kadencijos Seimas dar nepradėjo pasirengimo rinkimams, turime rimtai apsvarstyti galimybę valstybei ištaisyti rinkos spragas ir užpildyti bankų bėgimo iš regionų paliktą tuštumą. Anot Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininko, tai gali būti nacionalinis bankas Lietuvos pašto pagrindu, tai gali būti masinis kredito unijų funkcijų išplėtimas, galimi ir kiti sprendimai – tačiau juos rengti reikia jau dabar. Kitu atveju, bijau, kad naujos sudėties Seimui gali tekti pradėti studijuoti Zimbabvės patirtį.