EP 2019 m. rugsėjo 19 d. rezoliucija Dėl istorinės atminties svarbos minint Antrojo pasaulinio karo 80-ąsias metines išskirtinė tuo, kad sovietų monstrą laiko tokiu pat agresoriumi ir grobuoniu kaip ir Vokietiją, o stalinizmą iš esmės prilygino hitlerizmui.

Istorinis teisingumas prisikėlė iš pelenų. Tegul ir po ilgų dešimtmečių, bet Europa bent iš dalies atsirevanšavo Maskvai už tai, kad bolševizmas išvengė savojo Niurnbergo tribunolo.

Isteriška Kremliaus reakcija į šią rezoliuciją ir desperatiškos Putino pastangos išbalinti stalinizmą ir apkaltinti kaltintojus patyrė fiasko. Apmaudą Kremliui kelia tai, kad Raudonoji armija, kaip Stalino agresijos instrumentas, prarado savo aureolę, o Maskva – pretenzijas į Europos tautų dėkingumą.

Pergalė – tai švenčiausias iš švenčiausių Rusijos mitų, o jos nuvainikavimas reiškia istorijos nuosprendį ir kitiems mitams. Įskaitant naftalinu trenkiantį naratyvą apie Europos išvadavimą nuo fašizmo. Griežtai kalbant, Europą šiuo atveju nuo Rudojo maro „išvadavo“ Raudonoji cholera.

Deja, gajus dar lieka mitas apie Staliną kaip efektyvų menedžerį, nukalusį pergalę prieš fašizmą. Šis mitas lemia prieštaringą rusų požiūrį į Staliną. Neatsitiktinai Rusijoje statomi ir paminklai stalinizmo aukoms atminti ir paminklai šių aukų budeliui. Pastarieji, beje, dažnai paauksuoti.

Panašiai atrodytų situacija, jeigu Aušvico koncentracijos stovykloje būtų įamžintas fiurerio atminimas ir joje stovėtų didinga Hitlerio skulptūra, kuri atkartodama Lenino gestą rodytų ranka į krematoriumo krosnis. Atseit, teisingu keliu einate, tovarišči, atsiprašau, Kameraden.

Akivaizdu – Rusijos visuomenė dar nėra išsigydžiusi nuo stalinizmo. Bet lieka atviras klausimas, koks yra vyraujantis oficialios Maskvos požiūris į Staliną?

Tokį požiūrį, ko gero, aiškiausiai išreiškė buvęs Rusijos Federacijos kultūros ministras Vladimiras Medinskis (2012–2020 m.). Jis kuravo valstybės finansuojamą kinematografą, TV, radiją, spaudą, t. y. iš esmės atliko panašias funkcijas kaip Goebbelsas Vokietijoje ar Suslovas Sovietų Sąjungoje.

V. Medinskis iškėlė misiją – bent iš dalies išbalinti tironą, sukūrusį režimą, dėl kurio kaltės Sovietų Sąjunga patyrė daugiau žmonių aukų negu visos likusio pasaulio valstybės kartu paėmus per du pasaulinius karus. Ar tokia fantasmagoriška misija įmanoma?

Neatsitiktinai Rusijoje statomi ir paminklai stalinizmo aukoms atminti ir paminklai šių aukų budeliui. Pastarieji, beje, dažnai paauksuoti. Panašiai atrodytų situacija, jeigu Aušvico koncentracijos stovykloje būtų įamžintas fiurerio atminimas ir joje stovėtų didinga Hitlerio skulptūra, kuri atkartodama Lenino gestą rodytų ranka į krematoriumo krosnis.
Karolis Jovaišas


Neostalinistui nieko nėra neįmanoma. Svarbu tik pagrįsti idėją, kad Stalino inspiruota kruvina mėsmalė buvo padiktuota istorinio būtinumo, o Hitlerio – zoologinės neapykantos pusžmogiams.

Idėja absurdiška? V. Medinskis taip nemano. Knygoje „Karai. SSRS mitai 1939–1945“ jis rašo: „Stalino režimas buvo represinis, o Hitlerio – persunktas neapykantos žmonijai. Argi galima juos lyginti – klausia patriarchas Kirilas ir su juo normalus, savo šalį mylintis žmogus negali nesutikti.“

Toliau gražiau. V. Medinskis kategoriškai neigia mitą apie Stalino ir Hitlerio tapatumą, nes „tai mitas apie šerifą ir banditą. Abu jie laiko rankose tokį pat „koltą“, abu paleidžia jį į darbą pirma pasitaikiusia proga. Bet kaip ginkluoti žmonės gali turėti visiškai skirtingus tikslus, taip ir valstybė gali taikyti jėgą, siekdama absoliučiai skirtingų tikslų“.

Natūraliai kyla du klausimai. Pirma, ar tik Hitleris yra pragaro išpera, su kuriuo lyginti Staliną būtų nusikaltimas elementarios moralės normoms? Antra, ar Hitleris jėgą taikė inspiruotas zoologinės neapykantos žmonijai, o Stalinas, siekdamas tik išimtinai taurių ir kilnių tikslų?

Viskas pažįstama lyginant. Šerifo ir bandito „nuopelnai“ žmonijai ne išimtis. Tad ir palyginkime juos.

Po pasikėsinimo į fiurerį 1944 m. liepos 20 d., nacistai pakorė per 200 suokalbininkų, jų šeimos narius nutrėmė į konclagerius, vaikus – į vaikų namus. Absoliuti dauguma artimųjų, įskaitant ir suokalbio organizatoriaus grafo von Stauffenbergo šeimą, sėkmingai pergyveno karą ir atgavo savo vaikus.

Kadangi Stalinas ne banditas, o šerifas, tai represijas jis taikė siekdamas tik taurių tikslų. Pagal organizacijos „Memorial“ duomenis, Stalino inspiruoto teroro aukomis tapo 11–12 milijonų žmonių. Tai minimalus skaičius. 1938 m., ypač „produktyviomis“ dienomis, Stalinas asmeniškai pasirašydavo sąrašus, pagal kuriuos egzekucijai pasmerkdavo per 3000 vadinamųjų liaudies priešų.

Hitleris suokalbininkų šeimas nubaudė, laikydamasis senovės germanų kraujo keršto įstatymų. Draugas Stalinas iki kraujo keršto nenusileido; jis liaudies priešų žmonas, vaikus ir kūdikius lagerių dulkėmis pavertė grynai iš altruistinės meilės žmonijai. Iš represuotųjų šeimos narių išgyveno ne absoliuti dauguma, bet mažuma.

Retorinis klausimas, ar čia nėra tas atvejis, kai šerifas pasirodo esąs ne mažesnis monstras už banditą, netgi atsižvelgiant į faktą, kad šis sunaikino 6 milijonus žydų?

Kaip ten bebūtų, tai „nepaneigia fakto, kad „Stalinas ir Hitleris daug kuo panašūs. Kaip panašūs visi pasaulio tironai“, absoliučiai teisingai pastebi V. Medinskis.

Jeigu VM tokia pat dvasia ir toliau būtų tęsęs savo mintį, jam galima būtų paploti per petį. Deja, genamas iškreiptos komunistų logikos, jis aprašo apokaliptinius vaizdus kaip Hitleris „trokšta sukapoti priešo lavoną į smulkius gabalus ir sudeginti, žmoną išžaginti ir užkasti į žemę, vaikus nuvaryti į vergovę, turtą pagrobti, namą sudeginti“, etc.

O kaip draugas Stalinas? Žinoma, „jis taip pat ne angelas ir trokšta savo priešo mirties“, neneigia VM. O kas toliau? Geriau, daug geriau, nes stalinistas, esą savo priešo žmoną „atiduos kaip žmoną savo broliui, namą perstatys pagal savo skonį, su kaimynais sukurs kolchozą, kadangi, kaip jam atrodo, didelius žemės plotus su traktoriumi geriau arti negu mažus“.

Apskritai žmonių naikinimo srityje Stalinas, jeigu kuo ir nusileido Hitleriui, tai nebent tuo, kad šis metodiškai ir nuosekliai naikino „tik“ žydus, čigonus ir komunistus. Priešingai vyraujančiai nuomonei, NKVD buvo ne tokia žiauri skerdykla kaip gestapas, bet žiauresnė.
Karolis Jovaišas


Kokia idilija! Ypač kai ją rožinėmis spalvomis piešia neostalinistas. Tačiau, kaip jau minėta anksčiau, realiame gyvenime žmonas ir vaikus tų, kuriuos Stalinas laikė liaudies priešais, ištiko blogesnė lemtis nei žmonas ir vaikus tų, kurie buvo tikri, o ne tariami Hitlerio priešai.

Apskritai žmonių naikinimo srityje Stalinas, jeigu kuo ir nusileido Hitleriui, tai nebent tuo, kad šis metodiškai ir nuosekliai naikino „tik“ žydus, čigonus ir komunistus. Nors genocidas nėra tarptautinis konkursas, katras iš kruviniausių režimų pranoko kitą, naikindamas žmones, tačiau yra vienas organas, kuris puikiai charakterizuoja totalitarines valstybes.

Tai represinis aparatas. Priešingai vyraujančiai nuomonei, NKVD buvo ne tokia žiauri skerdykla kaip gestapas, bet žiauresnė. Čia padarysiu esminę išlygą. Žmogaus kūnas yra potenciali skausmo talpykla, todėl beprasmiška aiškintis, kieno – nacistų ar bolševikų – mėsininkai buvo geriau įvaldę amatą suteikti aukoms kuo didžiausią skausmą.

Bet! Gestapas – racionalus ir prognozuojamas, NKVD – ne. Gestapininkai kankinimus naudojo kaip priemonę atrišti įtariamojo liežuvį apie pogrindininkų pavardes, kodus, ryšius, adresus, etc. NKVD profai, priešingai, pateikę absurdiškus kaltinimus, išmušdavo absurdiškus parodymus, pvz., kokio kolchozo brigadininko prisipažinimą, kad jis yra japonų šnipas ir rezgė sąmokslą prieš Staliną.

Laikai keičiasi, jėgos tarnybų darbo metodai taip pat. Tačiau tik ne Putino Rusijoje, kurioje iš įtariamųjų, kaip pagrįstai tvirtina opozicija, fantasmagoriški prisipažinimai išgaunami bauginimais ar kankinimais, pvz., prijungiant prie valstybės išdaviko genitalijų elektrodus ir paleidžiant elektros srovę.

Kremlius abejingas, kad teisiamieji atsisako parodymų, o teismai ignoruoja gynybos pateiktus akivaizdžius įrodymus dėl tardymo taikytų sadistinių kankinimų. Užtat Kremlius neabejingas, kad Pribaltikoje esą persekiojami kitaminčiai. Tai patvirtina ne, ne jokie ten vatnikai, o dori ir sąžiningi žmonės, kuriems Kremlius, žinia, nemoka nė kapeikos.

Deja, peršasi pesimistiška išvada: banditas Hitleris mirė, „šerifas“ Stalinas – ne. Jo idėjos vis dar gyvos. Tiesa, Rusijos opozicija tiki, kad jaunoji karta teikia prioritetą socialiniams tinklams, o ne zombių mąstymą štampuojančiai Kremliaus propagandai. Tai reiškia, kad istorijos kurmis nebus gailestingas nei stalinizmui, nei putinizmui. Gal šis optimizmas nėra nepagrįstas?