Ten sužinojau, kad kadangi neturiu samdomo darbo Lietuvoje, šalyje negyvenęs, „Sodra“ pajamų nerodo (gyvenau iš individualios veiklos), tai nebus man ir telefono išsimokėtinai. Ką darysi, pagalvojau – ir nuėjęs nusipirkau telefoną kitur ir iš karto, ir maniau, kad čia istorijos pabaiga.

Tai ir būtų buvusi pabaiga, išskyrus tai, kad pardavėjas salone, kuris tvarkė mano paraišką, surašė naujieną į feisbuką, kad buvo atėjęs Užkalnis, ir tai ubagas neturi pajamų, „Sodra“ nulius rodo, todėl nieko negavo.

Pardavėjas nebuvo labai protingas, nes įrašą padarė viešą, savo vardu ir pavarde, ir net prie savo profilio buvo pasirašęs, kur dirba. Kokie aštuoni mano draugai ir pažįstami atsiuntė man ekrano nuotraukas, aš parašiau operatoriui ir paklausiau, ar tikrai gerai yra žąsinui iš jų firminio salono platinti informaciją apie klientų paraiškas.

Atsakymas buvo staigus: durnelį atleido iš darbo tą pačią dieną (būtent tai ir pasakė savo laiške man, tik nesakė „durnelis“), o man, kaip kompensaciją, atvežė bilietus į Eltono Johno koncertą.

Atkreipkite dėmesį (ne, ne į koncertą) – jį atleido iš darbo lauk tą pačią dieną. Ne pasakė „aiškinsimės“, ne komisiją formavo ir ne pokalbiui jį pakvietė. Išlėkė iš darbo kaip kamštis iš pigaus putokšlio butelio.

Geri buvo laikai, nes šiais laikais taip, regis, nebebūna. Šiais laikais policijos pareigūnas su policijos uniforma gali parašyti šlykštų įrašą socialiniuose tinkluose, kad nusikaltimo auka pati kalta. Paskui lyg ir atsiprašo parašęs „ne vietoje ir ne laiku“ (apie tai rašė DELFI), lyg būtų tinkama vieta ir laikas tokiam įrašui. Kažką vapa apie visuomenės supriešinimą (lyg čia būtų diskusija apie „Euroviziją“). Policija tuo tarpu sako, kad perdavė svarstyti pareigūnų etikos komisijai, o daugiau tyli.

Policija turi vadovus, kurie būtų atsakingi už visus uniformuotus pareigūnus? Kažkas gali atsistoti per valandą nuo įvykio prieš kamerą ir pasakyti, ką policija galvoja apie pareigūną, kuris dergia policijos vardą, ir kokia yra policijos pozicija, ar visi turi kažkieno leidimo atsiklausti?

Aš labai vertinu ir, kiek galėdamas, ginu Lietuvos policiją, ir manau, kad ji yra nepaprastai daug pasiekusi ir labai pakeitė savo darbą į teigiamą pusę. Aš žinau ir matau, kaip jie padeda žmonėms, ir kaip patruliai priima sprendimus vietoje, ir ne vien baudas rašinėja ir baudžia. Bet toks rezonansinis, gėdingas atvejis – ir „perdavėme svarstyti“?
Bet toks rezonansinis, gėdingas atvejis – ir „perdavėme svarstyti“? Čia yra tai, ką mes girdime visa laiką ir visur, ne tik policijoje. Jokios asmeninės atsakomybės ir jokių greitų sprendimų.
Andrius Užkalnis

Čia yra tai, ką mes girdime visa laiką ir visur, ne tik policijoje. Jokios asmeninės atsakomybės ir jokių greitų sprendimų. Kiekvienas uniformuotas pareigūnas turi savo uniformuotą vadovą, o tas – savo uniformuotą vadovą, ir jiems antpečiai yra ne tik tam, kad įstatymus vykdytų, bet ir kaip garantija, kad tas, kas antpečius nešioja, turi nuovoką ir žino, kas gerai ir kas blogai.

Be šitokio žinojimo niekas negalėtų dirbti. Jeigu policininkas mato, kaip kažkas šlapinasi ant sienos, jis neperduoda įtariamo pažeidėjo svarstyti komisijai, jis imasi veiksmų čia ir dabar. Kai pareigūnui duoda ginklą, tai duoda jį žinodami, kad pareigūnas įgalus nuspręsti, kada yra tinkama jį naudoti. Be komisijos svarstymo „ar man jau galima išsiimti šautuvą iš dėklo“.

Kai prigauna kokią nors mokytoją, skleidžiančią nepilnamečiams propagandinį nuodą, kenkiantį valstybės interesams, neatsiranda nė vieno tos moters vadovo, kuris galėtų atsistoti ir aiškiai pasakyti: mes tokio elgesio netoleruojame, Lietuvos Respublikoje vaikų taip mokyti negalima, mokytoja nušalinta nuo pareigų. Nieko panašaus: „Aiškinsimės, žiūrėsime, kas čia atsitiko.“ Tai jūs aiškinkitės nors ir ateinančius penkerius metus, bet ar kas nors gali atsistoti ir pasakyti iš karto?

Panašiai ir su ta kosmonaute-dėstytoja Kauno kolegijoje. Pasigedau pranešimo tą pačią dieną, kad ji nušalinta, ir dar su priedu, kad jeigu atsiras kitų acto garintojų ir binto rūkytojų, tai nušalins ir juos, ir jeigu reikės, dar ir apsaugą pasamdys, kad juos visus iš kolegijos pastato išvesdintų.

Mano mama, kuri yra nekonfliktiška, kai nenorėdavo kokiu nors klausimu pareikšti pozicijos, sakydavo „žiūrėsim, galvosim“. Bet kas galima pensininkei, tas neleistina atsakingam pareigūnui. Kai šitaip kalba žmonės, kurių darbas turėti asmeninę atsakomybę ir turintys galią spręsti, yra nyku.

Taip atrodo, kad drąsiai Lietuvoje kalba ir sprendimus staigiai priima tik neadekvatūs žmonės, verslininkai ir dar Aušra Maldeikienė, kuri dažniausiai kalba iš užsienio, nes ten dirba (nieko bloga kalbėti iš užsienio, aš irgi dažniau kalbu iš JAV negu iš Lietuvos). Aš nesakau, kad sutinku su daug kuo, ką sako Maldeikienė (dažniau nesutinku), bet ji turi savo nuomonę ir, svarbiausia, žino, kas jai atrodo gerai ir kas jai atrodo blogai, ir taip ir pasako.

Neryžtingumas ir dairymasis į kolektyvinius apsaugos ir subinės dangstymosi mechanizmus, kolegialūs pasitarimai bet kuria tema, konferencijos ir komisijos viskam ir kiekvienu klausimu yra išsigimstančios Vakarų visuomenės bruožas. Niekas niekuo nerizikuoja, todėl ir jokių didelių laimėjimų neturi, bet, kaip man viename interviu pasakė Edita Mildažytė, beveik nebeliko žmonių, kurie sugeba padaryti kažkokį poelgį.

Liko slidūs pusžmogiai, kurie tesugeba sakyti „perdavėm svarstyti“, „suformavom komisiją“ ir „nustatytais terminais bus išnagrinėta įstatymo numatyta tvarka atitinkamose struktūrose“. Kad tik nieko aiškiai nepasakius, kad tik už nieką nebūti atsakingam.

Drąsiausias dalykas, kurį šiandien dar galima viešai išgirsti, deja, yra „padėkite prekę ant languotos zonos“.