O įvykiai prieš šią Vasario 16-ąją dėliojosi keistai. Kiek pagalvoję gal sakytume, kad makabriškai.
Pirmą kartą istorijoje Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė nebuvo įleista į prezidento rūmus, kur ją kvietė atsiimti premijos. Pamiršo valdišką popiergalį. Greit paaiškėjo, kad laureatė net nebuvo įtraukta į sąrašus žmonių, kuriuos dera įsileisti į tokius rūmus.
Bet turbūt makabriškiausia buvo tai, kad valstybės prezidentas V. Kuodytės net nepasigedo. Koks čia skirtumas, 5 ar 6, 7 ar 8, juk viskas pagal Jo Didenybę Protokolą.
Kultūros ministras – kokia ten jo pavardė? – taip pat jos nepasigedo. Kaip ir virtinė prezidentūros ir Kultūros ministerijos klerkų. O ką Kultūros komiteto pirminykas? Tegu ir pusiau atsistatydinęs, bet juk tai tas, kuris prieš anuos Seimo rinkimus skelbė, kad nuo šiol kultūra bus prioritetų prioritetas? Nebuvo.
Prieššventinis valstybinis danse macabre nesibaigė ir tuo. Prezidento vyr. patarėja atvarė vakare į teatrą ir atsiprašė tujindama Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę. Radosi tokių, kurie sakė, kad tai modernu ir kieta. Kreipinys „Jūs“ esantis buržuazinė atgyvena, yra šalių, sakė jie, kur yra tik „you“, kas ir reiškia „tu“.
Demokratija yra unikali santvarka. Čia visada žmonės natūraliai susiskirsto į dvi stovyklas. Viena jų ir kreipinį į D. Britanijos karalienę Your Majesty nesunkiai išvers kaip Tavo Didenybe.
Prezidentas dar rinkimų kampanijos metu save ėmė pristatinėti daugiskaita – mes. Buvo galima šaipytis: mes, Rusijos caras, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis... Prezidentinė daugiskaita baigėsi jo patarėjos familiariu nusipelniusio valstybei žmogaus tujinimu.
Prie Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės tujinimo ir jo pateisinimo ėjome ilgai, bet užtikrintai.
LSDP Vilniaus skyriaus vicepirmininkė siunčia viešus sveikinimus tarnavusiems okupacinėje Sovietų armijoje: „Parnešiau savo tankistui raudonų gėlių. Pasiilgau Rusijos.“ Partijos, kuri oficialiai jau kaip ir be bebrų, vadas Paluckas kolegei atlaidus. Sako, kad Kremliaus propagandą ji skleidė dėl politinės patirties stokos.
Pati atsinaujinusios partijos narė aiškino, kad įrašai – juokai. Pakikenkim ir mes. Chi chi chi, kaip po kiekvieno žodžio sekmadienio vakarais kikendavo ta vargšė „Eurovizijos“ vedėja.
Atlaidžiai išklausėme ir mokytoją Liachovą, kuri už mūsų pinigus skleidžia Putino propagandą Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokiniams. Vydūnas grabe turėjo vartytis. Ne dėl Liachovos, žinoma. Ką iš sovietinės mankurtės paimsi?
Klausimas rimtesnis. Kodėl gimnazijos mokytojai, ir ypač direktorius, ilgus metus toleravo atvirą vaikų durninimą? Jis ir pats to nežino. Ai, koks skirtumas, juk viskas pagal Jo Didenybę Protokolą. Maždaug vaikai kitą nuomonę taip privalo priimti.
Kiek tokių liachovų kas rytą vis dar eina į tautinės mokyklos pamokas nešinos Lenino-Stalino-Putino propagandos kalio cianido buteliukais? 100, 300? Ar bent švietimo, mokslo ir sporto ministras susimąsto? Jei ne apie kremlinių davatkų skaičių mokyklose, tai bent apie nuomonę?
Pagaliau kas jums, ponai, sakė, kad kiekvienas turi teisę į nuomonę?
Nuomonę galite turėti tada, kai išmanote temą, kai esate pasiruošęs. Negali žmogelis, kuris yra skaitęs tik SMS ar žiūrėjęs tik „Russia Today“, turėti nuomonę ginčydamasis su mokslininku, kuris ta tema perskaitė šimtą monografijų. Juolab negali turėti teisės į nuomonę Kremliaus propagandistai, aiškinantys vaikams, kad sovietų režimas, kuris susitepęs kelių dešimčių milijonų nekaltų žmonių krauju, Lietuvai buvo geriau už laisvę.
Minėdami 102-ąsias Respublikos metines turėtume pripažinti, kad klasikinės demokratijos, paremtos kairės ir dešinės priešprieša bei koegzistencija, jau nebebus. Kairė ir dešinė politikoje jau nieko nereiškia.
Net pusei Amerikos dešinysis dabar yra tas, kuris didesnis chamas, o juk visada būdavo priešingai. Panašu, ne tik mums, visam pasauliui reikia naujų demokratijos formų.
Priešingu atveju kasdien skirstysimės tai į „tujintojus“ ir „jūsintojus“, tai į tuos, kurie rėks, kad tai, jog prezidentas nepatvirtino Skvernelio patarėjo nouneimo ministru, yra kerštas už Narkevičių, ir tuos, kurie šauks, kad prezidentui reikia keršyti dažniau. Paneigę kairę ir dešinę, tapome „myliu, nemyliu“ skirties vergais.
Galima tik įsivaizduoti, kaip tai atrodys balandžio pradžioje, kai reikės skirti naują valstybės kontrolierių? Jei prezidentas pasirašys atleisti dabartinį, Seimo dauguma gali valstybės kontrolieriaus neatleisti, keršydama prezidentui už nepatvirtintą ministru premjero patarėją, nors ir nekenčia to valstybės kontrolieriaus.
Tada kontrolierius liks poste neapibrėžtam laikui. Neatleidus senojo, negalima siūlyti kito. O jei prezidentas siūlys jį palikti poste antrai kadencijai, Seimo dauguma gali keršydama balsuoti prieš, ir jis vėl liks neapibrėžtam laikui poste.
Ir tai – dar ne visi variantai, kai valstybė atrodys komiškai eilinio valdininko paskyrimo atveju. O juk dar laukia VSD generalinio direktoriaus ir dar bent trijų pareigūnų tokie pat paskyrimai. Viešųjų pirkimų tarnybos vadovo nėra jau seniai, greit ten nebeliks ir nė vieno pavaduotojo, o prezidentas su premjeru čia – kaip ožiai ant liepto, nė iš vietos.
Į Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervą valdžia siekia sukaupti per 0,5 mlrd. eurų. Nors tiek neprašo net Ligonių kasos, valdžia užsikepė daryti taip, ir taškas. Turėdama kišenėje pusę milijardo, Verygos ministerija neranda keliasdešimties milijonų eurų moderniems vaistams vėžiui gydyti, todėl šimtai ligonių tiesiog ilgiau kankinami ir galiausiai miršta.
Valdžios atsakymas tokiems ligoniams – jūsų per mažai, kad apie jus galvotume. Apie ką galvoja valdžia?
Tokie cūdai pilasi ant piliečio galvos kibirais. Šiandien jau akivaizdu, kad Lietuvą valdo klounai. Klounai valdo ne tik Lietuvą. Apskritai kur tų klounų valdžioje dar nėra? Valdžios klounų principas – orientavimasis tik į daugumą. Toks elgesys nusikalstamas. Jis galiausiai kelia pavojų ir pačiai daugumai, nes šiandien tu daugumoj, o rytoj, žiūrėk, jau mažumoj.
Įsivaizduokim gydytoją, kurio tikslas būtų ne išgydyti ligą, o ištęsti gydymo procesą kaip galima ilgiau. Kuo tai baigtųsi? Paciento mirtimi. O su valstybe kitaip?
Mūsų valstybė išgyvena krizę. Žmonės, ne visi, žinoma, bet jų gana daug, jų daugėja, nepasitiki valstybe. Žmonės nesididžiuoja savo valstybe, ypač jos administracija, gyvenimo šalyje organizacija. Ne todėl, kad nesukurta mistinė gerovės valstybė.
Žmonės, net tie, kurie sugeba tik rėkti ir reikalauti, intuityviai jaučia, kad kažkas čia ne taip. Kas čia ne taip?
Prezidentas, Seimo dauguma ir Vyriausybė akivaizdžiai pataikauja nevykėliams. Dykinėtojams. Tujintojams. Tiems, kurie niekada jokiai temai nesiruošė ir nesiruoš, bet visada rėks, kad jie turi teisę. Rinkti ir mylėti nešvarios rusiškos salietros dilerį, patvorio teisėją, dar ką nors. O paskui šauks, kad valdžia bloga, kad elitas jiems to neduoda, ano.
Nevykėliai ir dykinėtojai turi interesą. Gauti. Bet net jie nugara jaučia, kad gauti gali tik tada, jei bus tų, kurie sukuria.
Kaip reikėtų keisti vektorių?
Politikų negalima nei mylėti, nei nekęsti. Politikus reikia stebėti. Kokie jie, ką daro? Jei politikų tikslas yra tik būti valdžioje ir žūtbūt pratęsti savo buvimą joje, tai – nusikaltimas.
Kiek VTEK priėmė kaltinamųjų nuosprendžių dėl šios Vyriausybės ministrų, paties premjero? Dešimtis? Kiek iš jų atsistatydino? Gal vienas.
Vadinasi, šis ministrų kabinetas veikia be garbės kodekso. O jei valdžia atsiduria žmonių be garbės rankose, visiems anksčiau ar vėliau bus šakės. Įskaitant pačią valstybę.
O kaip visuomenė reaguoja į akivaizdų garbės stygių ministrų kabinete? Viskas, kas susiję su valdžia, pastaruoju metu susiveda tik į meilę–nemeilę. Meilę, virstančią neapykanta.
Tai labai neatsakinga. Galima atleisti nevykėliams ir dykinėtojams, nes ką iš jų paimsi. Bet atleisti prezidentams ir Seimo daugumai bei ministrams, net jei jie išrinkti nevykėlių, taip pat neatsakinga.
Adoruodami neatsakingumą – ar tai būtų tujinimo, ar pakantumo liachovoms mokyklose forma, ar dar kokia – mes kuriame neatsakingų poelgių valstybę. O tai – ta pati mirties civilizacija. Čia vėlgi visiškai tenka sutikti su K. Zanussi.
Kaip dažnai, net Vasario 16-ąją, pamirštam, kad Lietuvos gali ir nebūti. Pasaulis bus, o Lietuvos nebus. Per pastaruosius 225 metus Lietuvoje nebuvo dukart. 173 metus Lietuvos nebuvo, o pasaulis buvo. Kodėl ją buvom praradę? Ar tik dėl svetimųjų invazijos?
O kur pozityvas? Privalomas tokią gražią dieną.
Pozityvas – tai išdidi, išdidi geriausia prasme, kaip sako kolega D. Pancerovas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės V. Kuodytės laikysena. Tokio išdidumo ir savigarbos vis dar trūksta, kai kalbame apie piliečio santykį su politikais-klounais ir valdininkais pro forma. Tokia piliečio laikysena dargi plačiai smerkiama. O turėtume ugdyti. Liachovų ir tujintojų rankomis?