Sovietinės okupacijos ir teroro nepatyrusios Vakarų valstybės į griuvusios raudonosios imperijos įpėdinę – Rusijos Federaciją dažnai žvelgia pernelyg nuolaidžiai, nepaisant pastarosios politinio šantažo ir grasinimu kaimyninių valstybių atžvilgiu, nepaisant karinės agresijos Gruzijoje ir Ukrainoje.

Tačiau yra ir išimčių. Vienas tokių politologų, puikiai suvokiančių Rusijos keliamas grėsmes, gerai pažįstančių tos šalies politikos tradicijas, sistemą ir užkulisius – Niujorko ir Kylio universitetuose dėstęs profesorius Markas Galeottis.

Su SSRS istorija M. Galeottis susipažino dar studijų metais. Daktaro laipsnį gavo apgynęs darbą karo Afganistane įtakos SSRS visuomenei tema. Bet mokslininkas ypač išgarsėjo kaip Rusijos nusikalstamo pasaulio ekspertas, aprašęs to pasaulio vaidmenį šalies istorijoje ir sąsajas su valdančiaisiais sluoksniais.

Profesorius dažnai kviečiamas pasisakyti šiuo klausimu žiniasklaidoje, konsultuoja įvairių šalių vyriausybes ir teisėsaugos įstaigas, susidūrusias su „rusiško nusikalstamumo“ problema. Žinoma, kalbama ne tiek apie paprastus gatvių plėšikus, kiek apie galingas organizuotas struktūras, neretai veikiančias su valdžios palaiminimu ir jos nurodymu.

M. Galeotti teigimu, M. Gorbačiovo ir B. Jelcino laikais nevaldomai išplitęs organizuotas nusikalstamumas V. Putino prezidentavimo metais pradėtas labiau kontroliuoti. Kadaise niekam nepavaldūs nusikalstamo pasaulio autoritetai dabar neretai pasitelkiami „specialioms“ Kremliaus užduotims vykdyti. Pavyzdžiui, Estijos policija pagrįstai įtaria, kad Rusijos valdžia pasinaudoja pasienio kontrabandininkais kaip slaptais informatoriais.

Jų veiklą tyręs Estijos policijos pareigūnas Estonas Kohveris buvo pagrobtas savo šalies teritorijoje, išvežtas į Rusiją, nuteistas kalėti, bet vėliau iškeistas į rusų šnipą. 2015 m. Turkijos policija nustatė, kad garsusis nužudymas Stambule, kai buvo „likviduotas“ Maskvai neįtikęs čečėnas, įvykdytas rusų kriminalinio pasaulio, o ne specialiųjų tarnybų rankomis.

Rėmimasis nusikaltėliais – savotiška „papildoma priemone“ – tarsi leidžia išvengti atsakomybės, jei norima jos nusikratyti, bet jei reikia rezonanso, jei reikia pasėti siaubą ir paniką, pasitelkiamos specialiosios valstybės struktūros, kaip antai A. Litvinenkos ar S. Skripalio nuodijimo atvejais.

M. Galeottis tvirtina, kad savotišką Kremliaus ir kriminalo sąjungą liudija ne tik korumpuota sistema valstybės viduje, bet ir kai kurių nusikalstamo pasaulio atstovų neoficiali teisinė neliečiamybė. Ypač jei vakarykščiai reketininkai vilki brangius kostiumus, važinėja prabangiais automobiliais, vadovauja stambioms korporacijoms ir yra naudingi valstybei. Valdžią ir kriminalą tarpusavyje sieja sudėtingi pinigų plovimų mechanizmai, ryšiai per bendras verslo kompanijas, įmones, didelius valstybinius projektus.

V. Putinas ir artimiausios jo aplinkos žmonės nuolat demonstruoja nusikalstamam pasauliui būdingą gatvių leksiką, o Kremlius jau senokai pats yra tapęs neskaidraus verslo korporacija. Būtent todėl, pasak M. Galeotti, ironišką Stalino klausimą „Kiek divizijų turi popiežius?“, užduotą W. Churchilliui, siūliusiam normalizuoti sovietų ir Vatikano santykius, galima perfrazuoti į klausimą: „Kiek verslo kompanijų turi Kremlius?“

Kai kurios iš tų Kremliui pavaldžių kompanijų bando įsitvirtinti Vakarų rinkose, supirkinėja strateginių užsienio įmonių akcijas, taip siekdamos dalyvauti jų valdyme ir daryti įtaką vyriausybėms.

Pavyzdžiui, 2014 m. paaiškėjo, kad net 30 proc. Švedijos energetikos kompanijos „Misen Energy AB“ priklauso su Rusijos kriminaliniais autoritetais siejamoms bendrovėms, be jokios abejonės, veikiančioms su centrinės valdžios palaiminimu.

Profesoriaus M. Galeotti nuomone, Vakarų šalių vyriausybės, gal ir suvokia „korporacijos, Kremliaus“ grėsmes jų pačių saugumui, bet gana miglotai ir tai pripažįsta gana nenoriai. Tuo tarpu Maskva veikia ryžtingai ir agresyviai, pasitelkdama jai pavaldų verslą, ekonominius svertus, specialiąsias tarnybas ir kriminalinį pasaulį, nekvaršindama sau galvos dėl „garbingo žaidimo“ taisyklių. Jai tinka visi metodai, galintys destabilizuoti padėtį ir priversti Vakarus šokti pagal savo dūdelę. Mokslininko manymu, jei vakariečiai artimiausiu metu to nesuvoks, ateityje Europa gali susidurti su kur kas rimtesnėmis problemomis.

Profesorius M. Galeottis žinomas ne tik kaip vienos pagrindinių savo knygų „Vory. Rusijos supermafija“ (The Vory: Russia‘s Super Mafia), kuri 2019 m. išleista lietuviškai, autorius, bet ir yra parašęs darbų apie sovietų intervenciją į Afganistaną, karus Čečėnijoje ir Donbase, daugybę straipsnių bei mokslinių publikacijų.

Pristatyti savo knygos apie Rusijos supermafiją ir nusikaltėlių sąsajas su valdžia M. Galeottis atvyksta į šiųmetę Vilniaus knygų mugę. Pristatymas vyks vasario 21 d. 18 val. parodų ir kongresų centre „Litexpo“, 5.3 salėje.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Kaip plačiai žinoma, Vladimiras Putinas, pakeitęs Jelciną ir 1999 metais tapęs laikinuoju prezidentu prieš skubotus – ir rūpestingai organizuotus – rinkimus 2000-aisiais, turi sąsajų su banditais. XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio anarchija baigėsi, o su ja – smurtinė sumaištis ir visuomenę kamavusi baimė. Be abejo, jis nusipelno tam tikro pagyrimo. Kitaip nei Jelcinas, Putinas turėjo aiškią Rusijos ateities viziją, besiremiančią stiprios valstybės idėja.

Nebeliko vietos jokioms prielaidoms, kad vyriausybei kas nors nepaklustų – ar tai būtų opozicija parlamente, ar gangsteriai gatvėse.

Tačiau Putinas simptomu buvo lygiai tiek pat, kiek priežastimi: jo iškilimas sutapo su didesniu politiniu ir ekonominiu spaudimu, leidusiu ir, tiksliau sakant, reikalavusiu šio dalinio centrinės valstybės valdžios įtvirtinimo. Putinas leido aiškiai suprasti, kad nepakęs nei slaptų, nei atvirų iššūkių vyriausybei.

.
Foto: Leidykla "Briedis"


Per mėnesius iki jį išrenkant išaugo kriminalinio kapitalo išgabenimas iš Rusijos, nes gangsteriai paskubomis ruošėsi bėgti, jei paaiškėtų, kad Putino griežta retorika apie įstatymą ir tvarką nėra tiesiog rinkimų kampanijos spektaklis. Vienas banditas, tarsi aidu atsiliepdamas apie žmonių gyvenimą Stalino laikais, man tvirtino, kad visada po lova laiko supakuotą lagaminą.

Tačiau XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje tai buvo daroma tam, kad galėtum pasiimti svarbiausius daiktus, kai atvyks slaptoji policija, o šis banditas taip elgėsi, jei kuriam nors iš jo informatorių policijoje pranešus, jog jį ketinama suimti, tektų tuoj pat lėkti į oro uostą.
Visa tai labai ironiška turint omeny, kad tais laikais, kai ėjo Sankt Peterburgo mero padėjėjo pareigas, Putinas reguliariai susidurdavo su miesto nusikaltėlių pasauliu, ypač galingąja Tambovskajos gauja.

Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad „kai kurios visuomenės ir nevyriausybinės organizacijos, užsienio šalių saugumo tarnybos ir tam tikros žiniasklaidos priemonės“ bando „išsiūbuoti mūsų šalies valtį“ ir, visų svarbiausia, „diskredituoti prezidentą Putiną“, siedamos jį su nusikaltėliais.

Bet Rusijos ir užsienio žiniasklaidoje buvo plačiai aprašyta, taip pat ir Karen Dawisha tai ištyrė savo knygoje „Putino kleptokratija“, kad jo kaip mero padėjėjo pareiga buvo tvarkyti ryšius su įvairiais suinteresuotais galingaisiais. Miesto administracijai buvo svarbu palaikyti sklandžius santykius su nusikaltėliais, kuriems buvo leidžiama plėsti savo imperiją, kol tai storina vietos valdininkijos kišenes ir kol jie taikstosi su bendra politine kontrole.

Daugeliu požiūrių tai atitinka Putino nacionalinės politikos modelį, ir nusikaltėliai netrukus suprato, kad gali sudaryti slaptą socialinį sandorį, „mažą reikaliuką“. Kol jie elgsis atsargiai, kol įtrauks į savo veiklą pareigūnus, tol valstybė nežiūrės į juos kaip į grėsmę. Žinoma, policija ir toliau bandys gaudyti nusikaltėlius, bet jiems nereikės bijoti nuolatinio, visa apimančio bandymo juos sunaikinti.

Vladimiras Putinas
Foto: Itar-Tass / Scanpix

Tiesą sakant, vienas gangsteris prisiminė, kaip jam apie šią naująją politiką pranešė policijos pareigūnas: „Jie rasdavo priežastį mus pasikviesti arba susitikti su mumis vienoje iš mūsų įprastinių vietų. Tada tas žmogus, majoras, pasakė man, kad laikai pasikeitė, bet tai neturėtų būti problema. Mes tiesiog turime būti ramesni, protingesni, ir viskas bus gerai.“

Daugeliu požiūrių tai atitinka Putino prijaukintų oligarchų, stambių verslininkų, tapusių tokia galinga politine jėga Jelcino laikais, padėtį: jiems buvo pasiūlytas ramus gyvenimas, jeigu nekels rūpesčių Kremliui. Trys iš jų, nenorėję sutikti su Putino sąlygomis, Borisas Berezovskis, Michailas Gusinskis ir Michailas Chodorkovskis, buvo priversti pasitraukti į tremtį Didžiojoje Britanijoje arba, pastarojo atveju, atsidurti kalėjime, bet visi kiti išsirikiavo paklusniomis gretomis.

Panašiai ir dauguma gaujų noriai sutiko su naujomis žaidimo taisyklėmis, juolab kad dešimtojo dešimtmečio mafijos karai jau buvo pasibaigę. Dėl įtakos zonų iš esmės buvo sutarta, hierarchija įsitvirtino, o tolesni konfliktai būtų ne į naudą verslui. Dėl viso šito itin organizuotas nusikalstamumas tapo vis reguliaresniu, kolektyviškai mąstančiu ir integruotu valstybės elementu.

Kai gaujos imdavosi „razborkių“ (разборка), smurtinių sąskaitų suvedimų, – kartais tai neišvengiamai nutikdavo, – tai jau būdavo daroma gerokai kruopščiau ir tikslingiau: snaiperio kulka išstūmė maišatį keliančius dalykus, tokius kaip bomba automobilyje arba šūviai iš pravažiuojančios mašinos, kurie buvo toks įprastas dalykas XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje.