Ar mes galime būti tikri, kad taip nuspręsdamas prezidentas strategiškai teisingai apsprendė tolimesnę Vyriausybės veiklą? Matyt ne, nes vadovaujantis esminiu prezidento argumentu, „naujajam ministerijos vadovui liktų kiek daugiau nei pusmetis, todėl naujasis ministras per tokį laikotarpį turėtų mokėti ne tik identifikuoti svarbiausius institucijos veiklos prioritetus. Jis turi turėti sprendimo priėmimo patirties tiems pokyčiams įgyvendinti per labai trumpą laikotarpį“.

Mes galime teigti, be ministro dar ilgam laikui liekanti ministerija tik dar silpniau identifikuos veiklos prioritetus, nes pavaduotojai, skyrių vedėjai vadovausis žemesnio lygio kompetencija. O pavaduojantis kitos ministerijos ministras neturės pakankamai laiko skirti šiai strateginei institucijai reikiamo kiekio energijos ir laiko, kad įgyvendintų reikiamus pokyčius.

Suprantama, kad ir Vyriausybės veikloje mes galime tikėtis pamatyti pernelyg lėtą ir vangią veiklą.

Kita vertus, vyriausybės nariai, Vyriausybės kanceliarija, Ministras pirmininkas nespindės geranorišku siekiu bendradarbiauti su Prezidentu vidaus ir užsienio reikalų derinime. Ar sugebės Saulius Skvernelis sutramdyti savyje asmenines nuoskaudas ir pažvelgti į situaciją politiškai – vertinti ir veikti visur tik siekiant realizuoti valstybės interesą, o ne savo kaprizą, pyktį ar norą sportiškai nugalėti „varžovą“, t. y. prezidentą.

Išvis yra menka vertinti susiklosčiusią situaciją sportiniais ar konfliktą žyminčiais terminais. Politika nėra sportas ir tuo labiau ne besirungiančių politinių grupuočių karas iki vienos iš pusių visiško sunaikinimo.

Politikoje arba visi laimi, arba visi pralaimi. Rinkiminės pergalės, ar partinių interesų skatinamos pergalės tėra tik taktiniai visų pergalės ar visų pralaimėjimo etapai. Todėl ši priešstata iš principo negali būti įvardinta kaip žūtbūtinis konfliktas, ambicijų karas ar kažkas panašaus. Ambicijos yra, bet jos turėtų būti nukreiptos į bendrų interesų paiešką.

Dėl savo skirtumų politikai pasidalija į kairę ir dešinę, liberalus ir radikalus. Taigi mes regime visokius, regime, kad jie nesutaria tarpusavyje, ir laukiame, kada jie sutars ne dėl savęs, o dėl mūsų visų. Gal dar neužmiršo, kad čia jų esminė politinė paskirtis?
Lauras Bielinis


Nors aišku, kad politikai konkuruoja dėl visko: dėl įtakų, galimybių vykdyti savo programas ar politinius įsipareigojimus, dėl pozicijų sau ir savo aplinkai, bet mes, žvelgdami į politikus iš šalies, kaip piliečiai, potencialūs rinkėjai laukiame bendro sprendimo, vienybės politiniame lauke, o regime rietenas, kaltinimus, konfliktus.

Čia pabrėžčiau žodį „regime“, nes laisvoje ir demokratinėje šalyje politikai nėra vienodai mąstanti ir darni visuma, o skirtingi ir nepanašūs viskuo. Todėl juos tokius regėdami mes imame jų nemylėti ir nebalsuojame už juos. Dėl savo skirtumų jie ir pasidalija į kairę ir dešinę, liberalus ir radikalus. Taigi mes regime visokius ir regime, kad jie nesutaria tarpusavyje, ir kartu laukiame, kada jie sutars ne dėl savęs, o dėl mūsų visų. Gal dar neužmiršo, kad čia jų esminė politinė paskirtis? Už tokius ir verta balsuoti.