Stebuklas yra tai, kad šis mūsų asmeninis ir net slaptas (ne veltui laikoma nekorektiška klausti už ką balsavai) mūsų sprendimas rinkimų dieną virsta mūsų visų kolektyviniu sprendimu, kuris paaiškėja, paskelbus balsavimo rezultatus.

Šalia to, balsavimas kaip demokratinė procedūra yra panašus į sporto varžybas – abiem atvejais mes stebime konkurenciją su nenuspėjama pabaiga. Skirtumas tik tas, kad mes kaip sporto sirgaliai varžybų rezultatui neturime jokios įtakos, tuo tarpu rezultatas politinėje konkurencijoje yra mūsų kaip balsuotojų rankose.

Artėjantys Seimo rinkimai bus jau aštunti parlamento rinkimai po valstybės atkūrimo, tai – tęstinis reikalas, todėl verta dirstelėti, kaip vyko ankstesnieji rinkimai. Dabartinė politinė konkurencija juk neatsirado tuščioje vietoje, ji turi savo istoriją, kurią reikėtų žinoti. Pagal vieną vaizdingą pasakymą, istorijos mokomės tam, kad geriau suprastume ateitį.

Dėl faktinės medžiagos gausos ir šio teksto ribotos apimties apžvelgsiu tik rinkimų rezultatus daugiamandatėje apygardoje. Šie rezultatai pakankamai iškalbingai parodo konkurencijos tarp partijų istoriją. Kita vertus, ta pati istorija liudija, kad partijos, laimėjusios daugiamandatėje apygardoje, beveik visada tapdavo valdančiosios koalicijos narėmis.

1992 metai

Pirmieji Seimo rinkimai atkurtoje ir jau pasaulio pripažintoje valstybėje visus pritrenkė netikėtais rezultatais. Po dvejų su puse metų, kai šalį valdė Kovo 11-osios aktą paskelbusi Aukščiausioji Taryba, mūsų rinkėjai metėsi prie pavadinimą pakeitusių komunistų. Už juos, pasivadinusius Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP), tada balsavo fantastiškas, daugiau niekada nepakartotas skaičius rinkėjų – 817 tūkstančių. Už Sąjūdį balsavo daugiau kaip dvigubai mažiau rinkėjų – 393 tūkstančiai.

Triuškinanti buvusių komunistų pergalė reikalavo paaiškinimo. Pralaimėjusieji tada kaltino rinkėjus, kad jie ilgisi daktariškos dešros už 2 rublius, bet tai buvo beveik tas pat, kas kaltinti veidrodį, kad jis rodo taip, kaip rodo. Priežastys buvo gilesnės, bet jas geriausiai paaiškins ateities istorikai, kurie nebus politiškai angažuoti.

Mano galva, didelė dalis mūsų piliečių tada tiesiog nusivylė Aukščiausios Tarybos darbu. Daug jėgų atėmė ginčai ir niekam nereikalingas referendumas dėl stipraus prezidento institucijos, kai Konstitucija, apibrėžusi valstybės institucijų galias ir sąveiką, buvo dar tik rašoma. Keistai atrodė „parlamentinė rezistencija“ 1992 m. vasarą, kai atskiros Aukščiausiosios Tarybos grupuotės (frakcijos) posėdžiaudavo skirtingose salėse.

Žiūrint iš dabarties varpinės, tada visai neblogai pasirodė krikščionys demokratai, koalicijoje su politiniais kaliniais ir tremtiniais, gavę 234 tūkstančius balsų – su tokiu palaikymu šiais laikais jie būtų nugalėtojai.

Neblogai pasirodė ir tikrieji, su komunistais nesusiję socialdemokratai – 112 tūkstančių balsų. Slenksčio neperžengė, bet apie save pareiškė Centro judėjimas (47 tūkst.), Tautininkų sąjunga (37 tūkst.), Liberalų sąjunga (28 tūkst. balsų).


1996 metai

Ketveri LDDP valdymo paliko „ryškų“ įspūdį šios partijos rinkėjams, tokį ryškų, kad iš 817 tūkstančių jų liko tik 130 tūkstančių. Prapuolę rinkėjai niekam neatiteko – jie tiesiog neatėjo balsuoti. Jei 1992 m. Seimą rinko 1 mln. 858 tūkstančiai balsuotojų, tai 1996 m. – jau tik 1 374 tūkstančiai. Beveik pusė milijono mūsų piliečių nusivylė rinkimais ir paprasčiausiai nebalsavo.

Ryškiausias įspūdis iš LDDP valdymo laikotarpio turėtų būti bankrutuojantys bankai ir bankeliai, nusinešę šimtų tūkstančių mūsų žmonių santaupas. Tačiau pinigai, kaip visi žinome, niekur nedingsta, jie tik pakeičia savo šeimininką. Toks laukinio kapitalizmo siautėjimas pakenkė ir socialdemokratams, gavusiems gerokai mažiau – 90 tūkstančių balsų.

Dar daugiau – beveik šimto tūkstančių balsų – neteko krikščionys demokratai, gavę 136 tūkstančius. Tačiau savo pozicijas sustiprino Centro sąjunga (113 tūkstančių). Verta paminėti, kad pirmą kartą Seimo rinkimuose dalyvavo Valstiečių partija, gavusi 22 tūkstančius arba pusantro procento balsų.

Kalbant apie nugalėtojus – Tėvynės sąjunga 1993 m. pasivadinusį Sąjūdį, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šiuose rinkimuose jie gavo tik 16 tūkstančių balsų daugiau nei 1992 m. (409 tūkstančius). Kitaip tariant, pergalę lėmė ne tik ištikimi rinkėjai, bet ir daug mažesnis bendras balsavusiųjų skaičius bei tuo būdu padidėjęs konservatorių rinkėjų lyginamasis svoris.

2000 metai

Buvimas valdžioje kenkia partijų sveikatai – šią taisyklę savo kailiu išbandė ne tik LDDP, bet ir Tėvynės sąjunga, kuriai šie Seimo rinkimai buvo patys nesėkmingiausi – gavo tik 126 tūkstančius balsų, taip prarasdama beveik 300 tūkstančių rinkėjų. Viena ryški konservatorė (neminėsiu jos pavardės, nes ji jau išėjusi amžinybėn) 1996 m., apimta pergalės rinkimuose euforijos, pasakė, kad konservatoriai atėjo į valdžią šimtui metų. Kaip matome, šimtmetis truko tik ketverius metus.

Šiaip tai konservatoriai turėjo gerokai „pasistengti“, kad prarastų šimtus tūkstančių rinkėjų, ištikimai balsavusių už juos ir 1992, ir 1996 metais. Kiek atsimenu, labiausiai jiems pakenkė per daug stiprus revanšo jausmas. Konservatoriai greičiausiai visai nuoširdžiai manė, kad 1992 m. rinkimų rezultatai buvo klaida, neteisybė ir pan., kad 1996 m. rinkimai šią klaidą ištaisė ir tauta bei valstybė grįžo į tikrąjį kelią. Deja, rinkėjai nusprendė kitaip ir greičiausiai jie buvo teisūs. Kaip ir pirkėjai, kurie irgi visada yra teisūs.

Aišku, buvo ir daugiau veiksnių, lėmusių tokį stiprų pralaimėjimą. Vienas jų – Rolandas Paksas, kuris buvo Tėvynės sąjungos narys, ir neeilinis narys – buvo tapęs Vilniaus meru. Kai 1999 m. įvyko gana keistas Gedimino Vagnoriaus ats(is)tatydinimas iš ministro pirmininko posto, šį postą užėmė R. Paksas.

Rolandas Paksas


Ir tada prasidėjo svaiginanti lakūno, turinčio nedidelį statybos verslą, politinė karjera. Ji galėjo likti daug blankesnė (būtų pabuvęs ministru pirmininku vienerius metus, iki eilinių parlamento rinkimų), tačiau 1999 m. spalį R. Paksas per televizorių pasakė pačią svarbiausią kalbą savo gyvenime, atsisakydamas pritarti „Mažeikių naftos“ įmonės pardavimui amerikiečių kompanijai „Williams“. Kitą rytą jis atsibudo kaip tautos didvyris.

Suprantama, Tėvynės sąjunga pašalino nepaklusnų partietį, tuo greitai pasinaudojo liberalai, pakvietę jį tapti partijos pirmininku.

R. Pakso vadovaujama Liberalų sąjunga pirmą kartą tapo parlamentine partija, surinkdama 253 tūkstančius balsų – dešimt kartų daugiau nei 1996 m. Suprantama, kad devyni dešimtadaliai tų balsų buvo ne už liberalus, o už naują tautos didvyrį. Galime spėti, kad dalis šių balsuotojų buvo buvę konservatorių rinkėjai.

Kitas šių rinkimų herojus – Artūras Paulauskas, 1998 m. sausį per plauką pralaimėjęs Respublikos Prezidento rinkimus Valdui Adamkui.

Tokį staiga sukauptą politinį kapitalą reikėjo išnaudoti, todėl dar tais pačiais metais buvo įkurta Naujoji sąjunga, pridedant prie pavadinimo dar ir socialliberalų etiketę. A. Paulausko vedama Naujoji sąjunga pelnė dar daugiau balsų nei R. Pakso vedami liberalai – 288 tūkstančius ir lietuvių tautosaką amžiams praturtino šūkiu „nusipelnėme gyventi geriau“.

Tačiau tuo 2000 m. Seimo rinkimų netikėtumai nesibaigė, nes didžiausias netikėtumas, mano galva, buvo gudrus LDDP ir socialdemokratų sandėris. Abi šios partijos 1996 m. rinkimuose pasirodė prastai (ypač LDDP), todėl sugalvojo jungtis į koaliciją, o jai vadovauti prikalbino pensininku tapusį Algirdą Brazauską.

Ir įvyko stebuklas – A. Brazausko socialdemokratinė koalicija rinkimuose pasirodė tiesiog puikiai, gavo 457 tūkstančius balsų.

Priminsiu, kad 1996 m. rinkimuose abi šios partijos kartu gavo 221 tūkstantį balsų. Greičiausiai panašiai jos būtų gavusios ir 2000 m. rinkimuose, todėl ir jų koalicija būtų pasirodžiusi prasčiau už A. Paulausko ir R. Pakso vedamus sąrašus. Tuo noriu atkreipti dėmesį į A. Brazausko fenomeną – vien jo pavardė atnešė šiai koalicijai daugiau nei 200 tūkstančių balsų.

Negaliu nepriminti, kad po šių rinkimų valdančioji koalicija buvo formuojama, aktyviai dalyvaujant Prezidentui V. Adamkui bei jo komandai. Taip buvo bandoma nustumti į opoziciją socialdemokratinę koaliciją, nors ji laimėjo daugiausia mandatų (berods, 50).

Ministru pirmininku tapo R. Paksas, Seimo pirmininku – A. Paulauskas, tačiau šis tandemas dirbo tik iki 2001 m. birželio. Greičiausiai tada tarp šių dviejų vyrų prabėgo didelė katė, nes A. Paulauskas buvo aktyvus Prezidento R. Pakso apkaltos proceso dalyvis.

Algirdas Brazauskas
Foto: A.Solomino nuotr.

Verta paminėti, kad 2000 m. rinkimuose krikščionys demokratai dalyvavo suskilę į dvi dalis – sąjungą ir partiją, kad nė viena jų neperžengė rinkimų slenksčio. Visiškai prastai pasirodė Centro sąjunga (42 tūkstančiai), tačiau rezultatus pagerino Valstiečių partija (60 tūkstančių balsų), nors rinkimų slenksčio taip pat neperžengė.

2004 metai

Jei 2000 m. rinkimuose buvo trys netikėtumai – A. Brazauskas, atgaivinęs silpstančius buvusius komunistus ir socialdemokratus, A. Paulauskas, per plauką netapęs Prezidentu, ir R. Paksas, nenorėjęs parduoti „Mažeikių naftos“, tai šiuose rinkimuose netikėtumas buvo tik vienas – Darbo partija.

Tuo metu sklido kalbos, kad Naująją sąjungą (socialliberalus) kūrė ir finansavo kuklus verslininkas iš Kėdainių Viktoras Uspaskichas. Sklido kalbos ir apie tai, kad šis žmogus greitai tapo nepatenkintas Naujosios sąjungos veikla, todėl 2003 m. rudenį įkūrė savo partiją.

Foto: DELFI / Eglė Digrytė


Darbo partija laimėjo daugiausia balsų – 340 tūkstančių, tačiau tai buvo gerokai mažiau, nei gaudavo ankstesnių rinkimų nugalėtojai. Atkreipčiau dėmesį į tai, kad tai buvo kol kas paskutiniai rinkimai, kai viena partija gavo daugiau nei 300 tūkstančių balsų. Po to nė viena partija šio skaičiaus nėra pasiekusi.

Vėl buvo patvirtinta taisyklė, kad buvimas valdžioje kenkia partijoms. Antrą vietą šiuose rinkimuose užėmė A. Brazausko ir A. Paulausko koalicija, gavusi 246 tūkstančius balsų. Primenu, kad 2000 m. rinkimuose šių dviejų vyrų vadovaujamos politinės grupuotės kartu sudėjus gavo 746 tūkstančius balsų, todėl aritmetika paprasta – šie politikai prarado lygiai pusę milijono rinkėjų. Kur jie dingo?

Pirmas atsakymas – dalis jų tiesiog neatėjo balsuoti. Jei 2000 m. balsavo 1 539 tūkstančiai, tai 2004 m. – 1 228 tūkstančiai rinkėjų. Neatėjusiųjų – 311 tūkstančių. Kitą didelę dalį kairiųjų rinkėjų sugundė Darbo partija.

Sunkiau pasakyti, kokių pažiūrų rinkėjai balsavo už tais metais pašalinto iš Prezidento posto R. Pakso koaliciją „Už tvarką ir teisingumą“, gavusią 135 tūkstančius balsų. Vadinamojoje dešiniojoje politinio spektro pusėje didelio džiaugsmo nebuvo – Tėvynės sąjunga gavo 176 tūkstančius balsų. Kita dešinioji politinė jėga – Liberalų ir centro sąjunga, atsiradusi 2003 m., susijungus liberalams, centristams ir moderniesiems krikščionims demokratams, gavo 109 tūkstančius balsų.

Šiuose rinkimuose penkių procentų slenkstį pirmą kartą peržengė „valstiečiai“, bet peržengė ne vieni, o kaip Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga, vadovaujama Kazimieros Prunskienės. Ramūnas Karbauskis užėmė pirmininkės pavaduotojo postą.

2008 metai

Po aštuonerių metų opozicijoje likimas šyptelėjo Tėvynės sąjungai. O kalbant rimčiau, į šiuos rinkimus Tėvynės sąjunga atėjo, prisijungusi Tautininkų sąjungą ir Krikščionių demokratų partiją. Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga prie konservatorių prisijungė dar 2004 m. Visos šios jungtuvės kaip ir pasiteisino – Tėvynės sąjunga gavo daugiausia – 243 tūkstančius balsų.

Didžioji šių rinkimų paslaptis – kas finansavo Arūno Valinsko vedamą Tautos prisikėlimo partiją? Juk ir vaikui buvo aišku, kad be šios humoristinės politinės jėgos Tėvynės sąjunga būtų negalėjusi formuoti valdančiosios koalicijos. Reiškia, turėjo finansuoti verslas, simpatizuojantis konservatoriams. Atsiradusi kaip ir iš niekur, ši neva partija gavo 186 tūkstančius balsų ir užėmė garbingą antrąją vietą.

Andrius Kubilius


Savo rinkėjų skaičių padidino (iki 156 tūkstančių) partija „Tvarka ir teisingumas“. O buvę valdantieji prarado rinkėjus. Socialdemokratai gavo 144 tūkstančius, Darbo partija – 111 tūkstančių balsų. Naujoji sąjunga gavo tik 45 tūkstančius balsų ir nepateko į Seimą. Už borto liko ir „valstiečiai“, dabar pasivadinę Valstiečių liaudininkų sąjunga (46 tūkstančiai balsų).

Per plauką Seiman pateko Liberalų ir centro sąjunga (66 tūkstančiai) ir 2006 m. atsiskyręs nuo jos Liberalų sąjūdis (70 tūkstančių balsų). Jei šios partijos būtų nepatekusios, valdančioji koalicija būtų atrodžiusi kitaip. Galima apibendrinti, kad Tėvynės sąjungos sėkmę šiuose rinkimuose lėmė tiek kryptinga veikla (dešiniųjų jėgų apjungimas, Tautos prisikėlimo projektas), tiek atsitiktinumas (suskilę liberalai galėjo nepatekti į parlamentą). Aišku, padėjo ir valdančiosios koalicijos darbas 2004–2008 m. Seime: V. Uspaskicho bėgimas į Rusiją, A. Brazausko atsistatydinimas, Gedimino Kirkilo vyriausybės sprendimai (pvz., „Leo LT“ istorija).

2012 metai

Klostosi kaip ir tradicija, kad Tėvynės sąjunga valdžioje išbūna tik vieną kadenciją, prieš tai dvi kadencijas pabuvusi opozicijoje. Suprantama, valdžia šiai partijai atiteko nedėkingu metu, prasidėjus pasaulinei finansų ir ekonomikos krizei. Reikėjo imtis griežtų priemonių, kurias opozicija su džiaugsmu kritikavo.

Vadinamosios kairiosios partijos tas griežtas taupymo priemones panaudojo sėkmingai. Šių rinkimų kampanijoje V. Uspaskichas tiesiog neišeidavo iš televizorių ekranų, dalyvaudavo visose kur tik įmanoma televizijos laidose ir rezultatą pasiekė – Darbo partija gavo daugiausia balsų – 271 tūkstantį. Socialdemokratai buvo antri – 251 tūkstantis balsų. Tačiau socialdemokratai laimėjo daugiau mandatų vienmandatėse apygardose, todėl pagal galutinį mandatų skaičių jie buvo pirmi.

Tėvynės sąjunga liko trečia su 206 tūkstančiais balsų ir tai buvo visai geras rezultatas po griežto taupymo politikos. Savo elektoratą gerokai praplėtė Liberalų sąjūdis (117 tūkstančių), tuo tarpu Liberalų ir centro sąjunga rinkėjus išbarstė (28 tūkstančiai balsų) ir į Seimą nepateko.

Į Seimą pateko vienkartinė partija „Drąsos kelias“ (109 tūkstančiai) ir pirmą kartą rinkimų slenkstį peržengė Lenkų rinkimų akcija (79 tūkstančiai balsų). Partija „Tvarka ir teisingumas“ prarado trečdalį rinkėjų, tačiau į Seimą pateko (100 tūkstančių balsų). „Valstiečiai“ vėl pakeitė pavadinimą, tačiau ir vėl liko už borto (53 tūkstančiai balsų).

Viktoras Uspaskichas ir Algirdas Butkevičius
Foto: DELFI / Valdas Kopūstas


2016 metai

Pradėčiau nuo Tėvynės sąjungos, kuri gavo rekordišką jai (šiame šimtmetyje) skaičių balsų – 276 tūkstančius – gerokai daugiau nei sėkmingais šiai partijai 2008 m. Tai laikyčiau ir naujojo partijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio nuopelnu, nors sprendžiant iš viešosios erdvės, šis lyderis partijoje turi daug oponentų ir sulaukia nemažai kritikos.

Kitas svarbus faktas – po visų Eligijaus Masiulio skandalų Liberalų sąjūdis gavo tik dviem tūkstančiais balsų mažiau nei 2012 m. (115 tūkstančių). Tai parodė nepaprastą šios partijos rinkėjų ištikimybę, o taip pat nuostatą, kad liberalias pažiūras atstovaujanti partija turi būti parlamente, nepaisant kai kurių jos lyderių neaiškių ryšių su verslu ir galimo įstatymų pažeidimo.

Tačiau visos įdomybės vyko kairiojoje politinio spektro pusėje, kurioje daug kam netikėtai atsirado naujas žaidėjas – partija, iki tol laikyta nereikšminga, nepajėgiančia peržengti rinkimų slenksčio, regionine, t. y. turinčia savo atstovų tik šiaurės Lietuvos savivaldybių tarybose.

„Valstiečių“ iškilimą lėmė keletas veiksnių. Pirmiausia – kantri, ilgametė jų pačių bei jų lyderio R. Karbauskio veikla. Tai ir filmas „Naisių vasara“, ir važinėjimai po Lietuvą, ir įvairūs projektai – kultūriniai, sveikatingumo ir pan.

Politika yra žmogaus veiklos sritis, kurioje labai daug paradoksų. Būtent paradoksaliai suveikė griežtas Prezidentės Dalios Grybauskaitės nusistatymas prieš Darbo partiją, nuolatinė Algirdo Butkevičiaus vyriausybės kritika – užtenka priminti Prezidentės žodžius, pasakytus vos ne iškart po rinkimų, kad iš šios vyriausybės nieko nesitiki.

Populiarios šalies vadovės kritiški žodžiai apie valdančiąją koaliciją kairiajam rinkėjui siuntė žinią, kad už šias partijas neverta balsuoti, ir tuo pačiu pylė vandenį ant „valstiečių“ malūno.

Suprantama, rinkėjai turi ir savo galvas ant pečių. Labiausiai jie „įvertino“ Darbo partiją, kuri prarado 212 tūkstančių balsų (gavo 59 tūkstančius) ir net neperžengė penkių procentų slenksčio. Mažiau nukentėjo socialdemokratai, praradę 68 tūkstančius rinkėjų (gavo 183 tūkstančius), dar mažiau prarado „tvarkiečiai“ – 32 tūkstančius, tačiau gautų 67 tūkstančių balsų jiems vos pakako peržengti rinkimų slenkstį.


„Valstiečiai“ gavo 274 tūkstančius balsų ir, lyginant su 2012 m. rinkimais, jie sugundė 221 tūkstantį naujų savo rinkėjų. Tai – daug mažiau nei prarado „darbiečiai“, socialdemokratai ir „tvarkiečiai“ kartu sudėjus (312 tūkstančių), tačiau tam yra paaiškinimas.

Šiuose rinkimuose dalyvavo beveik šimtu tūkstančių mažiau rinkėjų: 2012 m. – 1 370 tūkstančių, 2016 m. – 1 273 tūkstančiai. Šie neatėję rinkėjai akivaizdžiai buvo kairiojo elektorato atstovai, nes, kaip minėjau, liberalai išsaugojo savo elektoratą, o konservatoriai net padidino jį.

Turėtų kilti klausimas, kodėl „valstiečiai“ gavo tiek daug mandatų, kai daugiamandatėje apygardoje gavo net šiek tiek mažiau balsų nei Tėvynės sąjunga. Atsakymas paprastas – „valstiečiai“ laimėjo nepaprastai daug mandatų vienmandatėse apygardose: jei daugiamandatėje jie gavo 21 procentą balsų ir 19 mandatų, tai apygardose jie pasiėmė maždaug pusę iš 71 mandato. „Valstiečiai“ 2016 m. nešė viltį, todėl ta viltis į partiją buvo perkelta ir į atskirus jos atstovus apygardose.

2020 metai (prognozė)

Seimo rinkimų istorija rodo, kad iki 2016 m. politiniame lauke konkuravo dvi grupės žaidėjų. Vieną sudarė socialdemokratai su sąjungininkais (pradžioje jais buvo Naujoji sąjunga, po to – Darbo partija), kitą – Tėvynės sąjunga su sąjungininkais (pradžioje jais buvo krikščionys demokratai, po to – liberalai). „Tvarkiečiai“ yra atskiras atvejis, tai R. Pakso apkaltos padarinys, kurio reikšmė nuolat mažėja.

Visi požymiai rodo, kad į politinį lauką įsiveržę „valstiečiai“ domina tik kairįjį elektoratą. Į šiuos rinkėjus orientuotoje grupėje žaidėjų „valstiečiams“ teks socialdemokratų sąjungininkų vaidmuo, dėl kurio dar teks pakovoti su „darbiečiais“. Į daugiau pretenduoti „valstiečiai“ negali, nes jų lyderis yra labai nepopuliarus, o ryškių asmenybių jie turi labai nedaug. S. Skvernelio sandėris su šia partija neturėtų ilgai trukti, nebent R. Karbauskis užleistų jam partijos vadovo postą, kas yra sunkiai tikėtina.

Tėvynės sąjunga pirmauja apklausose, tačiau tas pirmavimas yra ir triumfas, ir tragedija kartu, nes jų elektoratas turi ribas, jis vargu ar pasieks 300 tūkstančių daugiamandatėje apygardoje. Vilties teikia vienmandatės apygardos, kur pirmiausia reikia susigrąžinti Kauno rinkėjus. Liberalų sąjūdis išsirinko protingą ir gražią pirmininkę, todėl turi vilties išlaikyti turėtą elektoratą.

Darbo partija tikrai pateks į Seimą, nes V. Uspaskichas jau „įjungė“ savo žavesį. Kol kas sunku pasakyti, kiek rinkėjų jam pavyks atsiimti iš „valstiečių“. Socialdemokratai atsigauna, tačiau ugnelės jų veiksmuose trūksta. Gal Vytenis Andriukaitis jos suteiks?

Ir pabaigai. Visi žinome posakį, kad skaičiai kalba patys už save. Deja, bet bent jau politikos mokslas skeptiškai žiūri į šį posakį, nes skaičiai yra interpretuojami, jiems suteikiamos norimos prasmės. Pridėkite prie skaičiaus žodelius „net“ arba „tik“. Jaučiate skirtumą? Tuo noriu pasakyti, kad šis Seimo rinkimų rezultatų daugiamandatėje apygardoje aptarimas yra manoji interpretacija ir kad kitas politologas juos interpretuotų kažkaip kitaip.