Esą taip siūloma dėl to, kad pastarąjį penkmetį pastebimai sumažėjo stojančiųjų į aukštąsias mokyklas skaičius. 2014 metais šalies universitetai sudarė 15 798 studijų sutartis, o 2019 metais – tik 10 696, taigi sulaukta 5102 mažiau studentų.

2019 metais bendrojo ugdymo mokyklų abiturientų su brandos atestatais skaičius buvo 7 proc. mažesnis nei 2018 metais.

Savaime suprantama, kad stojančiųjų į aukštąsias ugdymo įstaigas skaičiaus mažėjimui įtakos turi šalies demografiniai rodikliai – tik 2019 metais atvykstančiųjų buvo daugiau, nei šalį paliekančių gyventojų.

Nenuginčijamas faktas – vis daugiau ambicingų ir gabių mūsų studentų renkasi studijas užsienio universitetuose. Remiantis studijų kokybės vertinimais bei studijuojančiųjų pasisakymais, Vokietijos, Anglijos ir Šveicarijos universitetuose studijos pasirenkamos dėl aukštos studijų kokybės, itin aukštos kvalifikacijos dėstytojų, tarptautinio diplomų pripažinimo, kvalifikuotos praktikos, kalbinių galimybių ir akivaizdžiai pranašių kosmopolitiškų karjeros galimybių.

Turime prognozuoti, kas atsitiktų kolegijų sektoriuje, jeigu nuleistume egzaminų kartelę universitetuose? Jau dabar kolegijose yra daug laisvų vietų. 2019 m. antrajame priėmimo etape buvo likę 1574 valstybės finansuojamos studijų vietos, o įstojusiųjų į kolegijas skaičius 2019 metais, lyginant su 2018 metais, sumažėjo net 14 proc.

Minėtu laikotarpiu į universitetą įstojusiųjų skaičius sumažėjo tik 1 proc., todėl tikėtina, kad, sumažėjus priėmimo į universitetus kartelei, išaugtų tikimybė, kad daugės ir abiturientų, kurie pirmenybę teiks universitetams, o ne kolegijoms.

Taigi siūlymas priimti studentus su žemesniais pasiekimais turėtų neigiamos įtakos kolegijų sektoriui, ypač regionuose. Gali būti, kad po kokių penkerių metų jų tiesiog nebeliks...

Ar abiturientų žinių lygio kartelės sumažinimas iš tiesų aktualus? Manau, kad tikrai ne visais atvejais. Pavyzdžiui, pasirašiusiųjų sutartis su Lietuvos sveikatos mokslo universitetu vidutiniai konkursiniai balai visuomet yra tarp aukščiausiųjų. Kokybiškos, tinkamai parinktos studijų programos, aukštos kvalifikacijos dėstytojai, gerai sukomplektuota bazė ir yra svarbiausias veiksnys, skatinantis rinktis šias studijas. Labai svarbus ir diplomų užsienyje pripažinimas bei suteikiama galimybė užsiimti privačia praktika Lietuvoje.

O dabar panagrinėkime, kodėl ir kokios studijų sritys tapo mažiau patrauklios?

Analizuojant duomenis, matyti, kad per šį laikotarpį sumažėjo technologijos ir socialinių mokslų sritis pasirinkusių studentų skaičius:

.


Abiturientų, laikančių fizikos, chemijos ir informacinių technologijų egzaminus, skaičius ir 2018, ir 2019 metais nesiekė net 10 proc. – būtent šis rodiklis ir kelia didžiausią nerimą. Vadinasi, abiturientai nelaikė minėtų egzaminų, nes iš anksto neplanavo pasirinkti technologijos mokslų studijų krypties. Jie laikė kitus egzaminus ir pasirinko kitas studijų sritis.

2019 metais antrajame etape universitetuose liko neužimtos 345 informacinių technologijų studijų vietos, konkursas į jas tesiekė apie 0.83 į vieną vietą. Išeitų, kad priimamas kiekvienas, pateikęs prašymą. Ir vis tiek dar lieka laisvų vietų!

O kaip Prezidento siekis parengti visuomenę skaitmenos, technologinių lūžių ir tvarios žaliosios politikos amžiui? Mažėjantis gamtos mokslus, IT ir inžinierinės technologijas besirenkančiųjų skaičius tampa rimtu iššūkiu tokio siekio įgyvendinimui. Situacijos nekeičiant iš esmės, aukštųjų technologijų ir inovacijų srityse neįvyks proveržis, taigi nebus užtikrinamas būtinas inžinerinės pramonės atsinaujinimas.

Ar žinių kartelės sumažinimas turėtų įtakos stojančiųjų pasirinkimui? Drįsčiau abejoti...

Manau, geriau inicijuoti pokyčius dar bendrojo ugdymo įstaigose: moksleiviams siūlyti patrauklius gamtos mokslų, inžinerijos, matematikos būrelius. Viena iš priežasčių, dėl kurių moksleiviai mokykloje nemėgo STEAM būrelių, buvo prastai parengtos programos. Kita priežastis – apleista neformali techninės kūrybos veikla, kuri dar ir sąlyginai brangiai kainuoja.

Laimė, pirmieji žingsniai jau žengti: neformaliojo vaikų švietime pirmenybė teikiama gamtos mokslų ir matematikos užsiėmimams, moksleiviams jau siūlomi įvairūs robotikos, jaunųjų mokslininkų ir gamtininkų būreliai. Taigi neformaliojo vaikų švietimo programos padeda moksleiviams nemėgstamus dalykus išvysti visai kitoje ir patrauklioje ir jiems šviesoje.

Mano nuomone, analizuojant socialinių mokslų sritį, didelę įtaką turi viešoje erdvėje teikiami baigus mokslus absolventų įsidarbinimo rodikliai – nemaža jų dalis neranda formalų išsilavinimo lygį atitinkančių darbo vietų. Negalima abstrakčiai teigti, kad pasirinkusių studijuoti socialinius mokslus skaičiaus mažėjimas, yra geras dalykas. Reikia gilios ir detalios analizės. Pavyzdžiui, neuropedagogai Lietuvoje dar nėra rengiami, o būtent jie geriausiai sugebėtų dirbti su asmenimis, kenčiančiais nuo dislekcijos, diskalkulijos ir panašių sutrikimų. Šie pedagogai, dar prieš vaikui pradedant eiti į mokyklą, nustatytų, ar jis susidurs su iššūkiais, pradėjęs mokytis skaičiuoti, ir parinktų efektyviausius mokymosi metodus.

Taigi viena svarbiausių problemų yra studijų kokybė ir jų neatitiktis ateities perspektyvoms. Ar plėtojami tarpdisciplininiai mokslai – nanomokslas, ekonofizika, ekonometrija, medicinos fizika, matematinė biologija, matematinė inžinerija, duomenų mokslas? Ar rengiami žiedinės ekonomikos specialistai? Juk vis dažniau kalbame apie būtinybę diegti žiedinę ekonomiką...

Vis dar kalbama apie „atitiktį darbo rinkai“, iš esmės – vakarykštei dienai, nes aukštųjų mokyklų absolventų priedermė yra ne eiti „paskui rinką“, bet ją formuoti.

Analizuodama situaciją, pastebėjau, kad kiekvienas stengiasi matyti savo „varpinę“ – ir profesiniai mokymo centrai, ir kolegijos, ir universitetai stengiasi ginti tik savo interesus. Pokyčiai viename sektoriuje neišvengiamai turi įtakos kito sektoriaus pokyčiams. Kaip rodo analizės duomenys, net bendrojo ugdymo ir neformaliojo švietimo įstaigose kokybiškas ir kūrybingas žinių turinio perteikimas gali nulemti abiturientų pasirinkimą. Taigi pirmiausia turėtų keistis mokykla.

Reikėtų skirti akademinius pasiekimus ir pasiekimus, siejamus su būsima specialybe: socialinį darbą, techninę kūrybą, robotiką), savanorystę, sportą ir kitus. Įvertinus faktą, kad Lietuvoje akademinių pasiekimų vertinimą – valstybinius egzaminus – lydi nuolatiniai skandalai, turėtų būti ne tik skaičiuojami konkursiniai balai, bet ir vertinami su pasirinkta studijų kryptimi glaudžiai susiję pasiekimai.

Mano nuomone, pirmiausia reikia įvertinti, kas naudingiausia Lietuvai, išskiriant prioritetines sritis ir tariantis su visomis mokslo įstaigomis, kaip pasiekti optimalų rezultatą. Svarbiausias vaidmuo šiuo atveju tenka Vyriausybei, kuri ir formuoja ateities gaires bei specialistų poreikį, gaires nurodo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, Socialinių reikalų ir kitoms ministerijoms.

Aš labai norėčiau, kad Lietuvos universitetai būtų kokybiškų žinių teikimo kalvės, o jų diplomai būtų pripažįstami ir vertinami visame pasaulyje.