Prezidentas Gitanas Nausėda ta proga pasikvietė pokalbio Socialdemokratų partijos pirmininką Gintautą Palucką.
Žadama, jog tai – tik susitikimų ciklo su partijų lyderiais pradžia. Tačiau „P“ raidė juk nėra pirma abėcėlėje. Ramūnas Karbauskis ir Gabrielius Landsbergis pirmauja ir pagal abėcėlę, ir pagal savo frakcijų Seime dydį.
Jei sakytume, kad dėl pirmo kvietimo pas prezidentą nereikia daryti skubotų išvadų, tai tik reikštų, jog tam tikros išvados pačios beldžiasi, kad ir kaip neskubėtume jų priimti.
Seimo rinkimų sezono pradžią paskelbęs prezidentas Nausėda pabrėžtinai suteikė pirmumą – kad ir simbolinį – Socialdemokratų partijai.
Visuomenės nuomonės apklausos kol kas šiai partijai nežada pergalės artėjančiuose Seimo rinkimuose. Atotrūkis nuo Tėvynės sąjungos išlieka ir neatrodo menkas.
Tačiau prezidento viešai reiškiamas palankumas Palucko socialdemokratams, grindžiamas kol kas, tiesa, gan miglotu sutarimu dėl socialinės ir ekonominės raidos vizijų, gali padėti ilgainiui šį atotrūkį mažinti arba net naikinti.
Žinoma, daug kas priklausys nuo pačių socialdemokratų. Juolab kad prezidentūra greičiausiai apsiribos simbolinėmis palankumo užuominomis ir neįsitrauks į Seimo rinkimus taip, kaip 2000 m. į juos buvo įsitraukęs prezidentas Valdas Adamkus.
Darius Kuolys apibūdino konservatorių-krikdemų nepatrauklumo priežastį: „Tai partija, kuri jaučiasi taip, lyg Dievas jai būtų dovanojęs Lietuvos valstybę. Ir šitą jausmą Tėvynės sąjungai labai sunkiai sekasi nuslėpti.
Kiekvienas partneris partijos, kuri jaučiasi kaip Dievo duota Lietuvai, tampa mažesniuoju partneriu – jaunesniuoju broliu. Ir ne kiekviena politinė jėga su tokiu vaidmeniu sutinka.“
Ar antrą poziciją iškovoję socialdemokratai norėtų būti tais jaunesniaisiais Dievo lietuviams padovanotos partijos partneriais? To paties būtų galima klausti ir Liberalų sąjūdžio, ir kitų.
Pastaruoju metu Paluckas ne kartą viešai pareiškė, kad LSDP sieks burti centro kairės koaliciją, užuot formavusi vaivorykštės vyriausybę su konservatoriais.
Tokiam pasirinkimui, reikia manyti, pritartų ir dauguma socdemų politikų, ir rinkėjų, kuriuos nelengva būtų įtikinti, kad socialdemokratinę viziją geriausiai įgyvendins Tėvynės sąjungos deleguotas premjeras arba premjerė.
Net jei LSDP pavyktų keliais mandatais pralenkti rinkimuose konservatorius, pastarųjų politiniai apetitai, dydis ir įtaka vargu ar paverstų juos socialdemokratų svajonių partneriais. Gediminas Kirkilas tokios partnerystės vaisių jau paragavo.
Kai kurių Liberalų sąjūdžio senbuvių svarstymai apie tai, kad būtų geriausia, jei vyriausybę po Seimo rinkimų formuotų trys tradicinės partijos – TS-LKD, LSDP ir LS, o „populistai“ liktų už borto, panašūs į kolektyvinės savižudybės pasiūlymą.
Nes, jei taip nutiktų, 2024-aisiais pergalę kaip tik švęstų nekenčiami „populistai“, kuriuos tradicinės partijos dabar išstumtų į opoziciją. Ir dar, ko gera, į Seimą patektų nauji dariniai, kurie seniesiems „populistams“ suteiktų papildomų galimybių, spalvų ir kvapų.
Į antrą vietą Seimo rinkimuose gali dar pretenduoti „darbiečiai“ arba LVŽS. Jų reitingai nuo LSDP menkai skiriasi. Tačiau savivaldos ir Europos Parlamento rinkimai liudija, kad socialdemokratų potencialas – didesnis ir nebūtinai atitinka tai, ką šiandien rodo nuomonių apklausos.
Kita vertus, konservatoriai juk jau valdė drauge su tais, kurie 2008-aisiais žadėjo, kad su jais mums visiems bus linksma.
Kokios Tėvynės sąjungos perspektyvos suburti centro dešinės koaliciją? Net jei pavyktų šiek tiek pagerinti 2012 m. ir 2016 m. rezultatus, konservatoriai gali tikėtis 35–40 vietų.
Kartu su Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos mandatais pavyktų geriausiu atveju užsitikrinti gal kokias 55 vietas būsimame Seime.
Jei į Seimą patektų, tarkime, keli Rimanto Dagio krikdemai, o Aušrinė Armonaitė suvoktų, kad Dagys yra jos svajonių partneris, net pačiais optimistiškiausiais skaičiavimais centro dešinės dauguma vis tiek niekaip nesusidaro.
Beje, o kas sakė, kad Liberalų sąjūdis būtinai jungsis su konservatoriais? Ar jiems to tikrai labai reikia?
Kas ta galima partnerė? Pavertę miglotus gandus svarstytina prielaida, galime tarti, kad Dagio partijos sąrašą vestų Rokas Masiulis. Toks sąrašas galėtų įveikti rinkimų barjerą ir turėti nemažą frakciją Seime.
Tačiau ši lazda – jei ji apskritai įmanoma – turi du galus: juk Masiulio sąrašas atimtų krūvą balsų iš TS-LKD. Atimtų gerokai daugiau nei Dagys be Masiulio ir Armonaitė kartu sudėjus.
Galimi partneriai Seime taptų stipriais konkurentais rinkimuose, ir Tėvynės sąjungai gali tekti tenkintis prastesniais rezultatais nei prieš ketverius metus.
Konservatyvios centro dešinės rinkėjų skaičius – ribotas, ir Landsbergio partijai jį tektų dalintis su Masiuliu. Net ir turint omenyje, kad hipotetinį Masiulio sąrašą palaikytų dalis rinkėjų, kurie nepriskirtini tradiciniam ar net netradiciniam konservatorių-krikdemų elektoratui.
Ar išsigelbėjimas iš liūdnos perspektyvos likti opozicijoje trečią kadenciją iš eilės – populiarioji Ingrida Šimonytė? Taip, ji – didelė paspirtis, bet ne TS-LKD problemos sprendimas.
Ji stipri ir patraukli asmenybė, už ją per prezidento rinkimus balsavo tiek rinkėjų, kad atrodytų – štai ta panacėja Tėvynės sąjungai, viskas bus gerai, drebėkite, oponentai.
Gal ir būtų viskas gerai, jei jos kandidatūra neištirptų partijos sąraše, nebūtų paveikta partinės fragmentacijos veiksnio, o prezidento rinkimų nuotaikos niekuo nesiskirtų nuo Seimo rinkimų nuotaikų.
Tačiau eiti į rinkimus pačiai kaip „prezidentinei“ asmenybei ir vesti partijos sąrašą – du absoliučiai skirtingi dalykai.
Antai Artūras Paulauskas per prezidento rinkimus gavo 839 tūkst. balsų pirmajame ture ir 954 tūkst. balsų antrajame ture, bet jo vadovaujama partija po poros metų gavo triskart mažiau – tik 289 tūkst. Neperšu tiesmukos analogijos, bet tendencija – gan aiški.
Žinoma, per artimiausią pusmetį daug kas dar gali keistis. Tačiau kad ir kas laimėtų mandatų skaičiumi, šiandien labiau tikėtina centro kairės nei centro dešinės valdančioji koalicija.