Istoriškai žmogus labai ilgą laiką gyveno gamtoje, tai įrašyta mūsų genuose, būtent todėl, kai norime pailsėti, pasisemti sveikatos ar įkvėpimo, mus intuityviai traukia į gamtą. Dabartiniai žmonės, ypač didelių miestų gyventojai, nuo gamtos neretai yra nutolę, o net ir į ją ištrūkę nebemoka kokybiškai, netrikdomi dirbtinių dirgiklių, joje būti. Japonų taikomas shinrin-yoku arba „miško maudynių“ metodas – tai būdas sąmoningai būti miške (arba miesto parke), panirus į jį visomis juslėmis, ir ne tik maloniai leisti laiką, bet ir gerinti sveikatą.
Autorius ne tik pasakoja apie gydantį miško (ir apskritai gamtos – net ir miesto medžių ar kambarinių augalų) poveikį žmogui, bet ir pateikia praktinių patarimų, kaip būti gamtoje, kad poveikis sveikatai ir savijautai būtų didžiausias.
Pateikiame knygos ištrauką.
Mūsų santykis su miškais
Visi žinome, kaip gera būti gamtoje. Žinojome tai nuo amžių glūdumos. Miško garsai, medžių kvapas, pro medžių lapus prasiskverbiantys saulės spinduliai, tyras, gaivus oras – visa tai suteikia komforto jausmą. Stresas ir nerimas sumažėja, mes atsipalaiduojame, imame aiškiau mąstyti. Leidžiant laiką gamtoje gerėja nuotaika, tampame energingesni, gyvybingesni, pasijuntame jaunesni ir žvalesni.
Šis žinojimas persmelkia mus iki kaulų smegenų, tarsi intuicija arba instinktas – jausmas, kurį ne visada lengva apibūdinti. Japonų kalboje turime žodį išreikšti giliems jausmams, kuriuos per sunku nusakyti – yūgen. Yūgen reiškia gilų visatos grožio ir slėpinio pajautimą. Šis žodis apibūdina šį pasaulį, bet kartu ir peržengia jo ribas. Dramaturgas Zeami Motokiyo (No teatro teorijos kūrėjas, 1363–1443, jap. 世阿弥 元清 – vert. past.) aiškindamas yūgen sako, kad tai švelnūs bambukų šešėliai ant kitų bambukų, jausmas, kuris apima, kai žiūri į saulę, besileidžiančią už žydinčių kalvų, arba kai klaidžioji didžiuliame miške be jokios minties sugrįžti.
Aš taip jaučiuosi būdamas gamtoje. Galvoje sukasi mintys apie vaikystę mažame kaimelyje. Prisimenu tuopų miškus – pavasarį ir vasarą žaliuojančius, o rudenį nugelsvintus medžius. Prisimenu, kaip tarp tų medžių su draugais žaisdavome slėpynes ir kokių gyvūnų ten pastebėdavome – kiškių ir lapių, kininių žiurkėnų ir voverių. Mano kaime augo daili abrikosų giraitė, kuri balandį apsipildavo rožiniais žiedais. Vis dar prisimenu, koks būdavo tų abrikosų skonis rudenį.
Bet koks iš tiesų yra jausmas, kurį taip sunku apibūdinti žodžiais? Kas už jo slypi? Kodėl gamtoje jaučiamės būtent taip?
Aš esu mokslininkas, ne poetas. Ir jau daug metų tyrinėju mokslinį šio jausmo paaiškinimą. Noriu suvokti, kodėl gamtoje mūsų savijauta tokia puiki. Kokių slaptų galių turi medžiai, kad miške jaučiamės sveikesni ir laimingesni? Kodėl vaikštant po mišką streso mažėja, o energijos daugėja?
Vieni žmonės tyrinėja miškus, kiti studijuoja mediciną ir terapiją. Aš studijuoju miško terapiją, siekdamas išsiaiškinti, kaip vaikštant miške galima pagerinti savo sveikatą ir savijautą.
Kada pastarąjį kartą vaikščiojote po mišką ar miškingą vietovę ir sustojote pasigrožėti aplinka? Kada žavėjotės sprogstančiais pavasariniais pumpurais arba įdėmiai apžiūrinėjote šerkšno pakąstus lapus?
O kiek valandų šiandien sėdėjote sutelkę žvilgsnį į kompiuterio ekraną? Kiek kartų tikrinote savo išmanųjį telefoną? Sėdėdami šildomame ir kondicionuojamame biure, ko gero, nė nepastebite, koks už lango oras, greičiausiai nė nejaučiate metų laikų kaitos. Ar pastebėjote, kad už lango jau pavasaris? Arba kad vasarą pakeitė ruduo?
Aš nebegyvenu kaime. Dabar esu apsistojęs Tokijuje, viename didžiausių pasaulio miestų, kuriame gyvena daugiausia žmonių. Iš nedidelio žvejų uosto senojoje Mušašio provincijoje Tokijas virto tankiausiai apgyvendintu pasaulio miestu, kurio gyventojų skaičius siekia apie pusketuriolikto milijono žmonių. Tai sudaro apie 11 proc. visų Japonijos gyventojų. Ir visi mes išsitenkame 2191 kvadratinio kilometro plote, arba 0,06 proc. viso Japonijos ploto. Kitaip tariant, Tokijuje viename kvadratiniame kilometre gyvena 6158 žmonės. Palyginimui, Londone tokiame pat plote gyvena 1510 žmonių, Paryžiuje – 2844, o Niujorke – 1800.
Tačiau man pasisekė. Aš dirbu netoli parko, kuriame auga daug medžių ir stūkso garsi šventykla (Tokijuje esanti Nezu šventykla yra viena seniausių Japonijoje). Pro savo biuro langą matau gražų vaizdą ir kone kasdien per pietus aplankau šventyklą.
Parke auga didžiuliai ginkmedžiai, vyšnios, taip pat žaliuoja 300 metų azalijų sodas su tūkstančių skirtingų atmainų ir rūšių azalijomis, kurių vienos žydi smulkiais žiedeliais, pavyzdžiui, „Fuji“, kitos – dideliais kaip dubenys žiedais, kaip antai „Hanaguruma“. Balandį ir gegužę jos apsipila ryškiai raudonais, rožiniais bei baltais žiedais. Man patinka stebėti žydinčias vyšnias, o vasarą grožiuosi žalių atspalvių įvairove. Rudenį ginkmedžio lapai nusidažo skaisčiai geltonai. Kai šiandien per pietus ėjau pasivaikščioti, pastebėjau, kad ginkmedis jau po truputį keičia savo apdarą į puošnųjį, rudeninį.
Savaitgaliais po kelias valandas praleidžiu žaliuojančiuose Tokijo parkuose, o kiekvieną pirmadienio popietę veduosi studentus pasivaikščioti į gamtą. Tiesą sakant, tai ne šiaip pasivaikščiojimas, o, kaip mes vadiname japoniškai, shinrin-yoku, arba miško maudynių sesija. Shinrin japoniškai reiškia mišką, o yoku – vonią. Tad shinrin-yoku – tai maudymasis miško atmosferoje arba miško pajutimas visomis juslėmis. Tai ne sportas, ne žygis, ne bėgiojimas. Tai buvimas gamtoje, patiriant ją per regėjimą, klausą, skonį, uoslę ir lytėjimą. Būdami viduje, patalpoje, paprastai apsiribojame dviem juslėmis – mums užtenka akių ir ausų. O lauke galime uostyti gėles, paragauti gaivaus oro, stebėti, kaip keičiasi lapų spalvos, klausytis paukščių giesmių ir pajausti, kaip gaivus vėjelis glosto odą. Atvėrę savo jutimus užmezgame ryšį su gamta.
Biofilijos hipotezė
Idėja, kad žmonės turi biologinį poreikį panirti į gamtą, vadinama biofilija, nuo graikų kalbos žodžio biophilia, kuris reiškia meilę gyvenimui ir viskam, kas gyva šiame pasaulyje. Šią sąvoką išpopuliarino amerikietis biologas E. O. Wilsonas 1984 metais. Jo manymu, kadangi išsivystėme gamtoje, mums būdingas biologinis ryšio su gamta poreikis. Mes mylime gamtą, nes išmokome mylėti tai, kas padėjo mums išgyventi. Gamtoje mums gera, nes būtent čia gyvenome didžiąją savo egzistavimo šioje planetoje dalį. Meilė gyvajai gamtai nulemta genetiškai, ji įrašyta į mūsų DNR.
Ši artuma su gamtos pasauliu yra mūsų sveikatos pamatas. Ryšys su gamta toks pat svarbus mūsų gerai savijautai, kaip sveika mityba ir reguliarus judėjimas. „Mūsų egzistavimas priklauso nuo šio poreikio, iš jo nuausta mūsų dvasia, jo srovės atneša viltį“, – rašė E. O. Wilsonas. Mes glaudžiai susiję su gyvąja gamta – kai būname joje, mūsų sveikata gerėja, ir atvirkščiai – kai prarandame ryšį su gamta, sveikata nukenčia.
Esame gamtos dalis. Mūsų organizmo ritmai atkartoja gamtos ritmus. Kai lėtai einame mišku stebėdami, klausydami, uosdami, ragaudami ir liesdami, mūsų ritmai susiderina su gamtos ritmais. Shinrin-yoku praktika yra lyg tiltas, per jutimus jungiantis mus su gamtos pasauliu. O kai esame darnoje su gamta, pradedame gyti. Mūsų nervų sistema atsinaujina, kūnas ir protas sugrįžta į optimalią būseną. Kai ne esame atskiri nuo gamtos, o jaučiamės esantys jos dalis, atsigauname, pasijuntame tarsi naujai gimę.
Nors miško maudynių metu ir neiname labai giliai į mišką, ši praktika padeda mums grįžti namo, į savo tikrąją esatį.
Daugiau informacijos apie knygą dr. Qing Li knygą „Miško maudynės. Shinrin – yoku“ – čia.