Politinėse institucijose elgdamiesi lyg savo kieme, kaltinimų, grasinimų ir replikų jie turi visiems iš eilės. Ar tai būtų Sauliaus Skvernelio politinių kovų epas su atskiromis dalimis Loretai Graužinienei, Daliai Grybauskaitei, žurnalistams, o pastaruoju metu – ir Gitanui Nausėdai, ar Ramūno Karbauskio taškymasis antivalstybininkų epitetais ir bandymas apdergti buvusį ministrą jau bent tam, kad dabartinis atrodytų kažkiek mielesnis – užteks kiekvieno skoniui.
Poliarizuojanti kova visuomet yra lengvas būdas apsibrėžti save kaip priešingybę, ir panašu, jog būtent tokia ir bus valstiečių strategija ateinančiuose rinkimuose. Tačiau tuo pat metu ji reiškia ir negebėjimą pateikti pozityvaus turinio, egzistuoti be priešpriešos, veikti be konflikto ieškojimo. Nesugebėję iš esmės įgyvendinti didelės dalies savo pažadų, valstiečiai nesugalvoja nieko kito, kaip tik traukti seną gražulinės kaladės kortą: mes ne konservatoriai.
Negalime priversti valstiečių nesiimti tokios strategijos, bet galime pasirinkti savo atsakymą jai. Vienas iš jų galėtų būti kovojimas ugnimi prieš ugnį: ėjimas į politines peštynes, kurių rezultatas greičiausiai būtų nemažai sparnuotų frazių ir daugiau medžiagos „Dviračio žinioms“, bet beveik jokio realaus pokyčio, pozityvaus rezultato ar politinės brandos. Sukruvinti krumpliai, išmušti dantys ir patinusios akys, kurios neleistų aiškiai matyti, kur eini.
Arba galime iš tiesų reaguoti be pykčio, palikti valstiečius klausytis savo pačių agresijos protrūkių aido, pasirinkdami nereaguoti į replikas, laidomas būtent tam, kad būtume įtraukti į politinį farsą.
Tai jokiu būdu nereiškia raginimo kapituliuoti ir atsitraukti nuo bet kokių pozicijų gynybos. Raudonos linijos privalo būti užbrėžtos ir ginamos nedarant kompromisų. Tačiau didžioji dalis šiandieninių politinių konfliktų yra ne kandžiojimosi, bet lojimo pobūdžio, todėl pasirinkimas nedalyvauti juose yra ne pasidavimas, bet kaip tik laimėjimas. Juk galų gale mums būtina atsakyti ne kuo mes esame, ne valstiečiai, bet kuo mes būtume nepaisant jų.
Susitarkime dėl realių ir kartu ambicingų tikslų
Nors politika kone pagal apibrėžimą yra priešprieša, demokratinės sistemos esmė yra sugebėti rasti sutarimą ir judėti priekin. Ar tikrai nėra nieko, dėl ko galėtume rasti konsensusą ilgalaikėje perspektyvoje, nepaisant ideologinių skirtumų, nieko, kas galėtų suvienyti ir leisti pakelti žvilgsnį bent kažkiek virš purvinų politinių apkasų?
Tam net nereikia ilgai laužyti galvos: pritrūkus pajamų 2020 m. biudžete, dalis jų buvo paimta iš klimato kaitos programos, argumentuojant tiesiog nesugebėjimu jų visų panaudoti, nors prieš mūsų pačių akis žalia žiema demonstruoja šio reiškinio padarinius. Ironiška tai, jog šios programos sąskaita buvo didinami vaiko pinigai – tos kartos, kuri ir turės gyventi su klimato kaitos padariniais, nuo kurių papildomu dešimčia eurų neatsiginsi. Sutarkime nustoti laikyti aplinkosaugą našlaite, iš kurios visada galima dar kažką atimti, ir pradėkime skirti pakankamą dėmesį tiek savo prisiimtų įsipareigojimų klimato kaitos įgyvendinimui, tiek ir lokaliu lygiu imantis aplinkosaugos sistemos tvarkymo.
Sutarkime nustoti dangstytis skaičiais, kalbant apie šalies gynybą, ir aiškiai pasakykime, kad pakankamo krašto apsaugos biudžeto reikia ne tam, kad sueitų galai dokumentuose ir ataskaitose, bet mums patiems. Pasiekę 2 procentų nuo BVP ribą, nenukelkime jos augimo iki 2,5 procento dešimčiai metų. Įsipareigokime kiekvienais metais pridėti šiai sričiai dar po 0,1 procentą, ir jau 2025 metais galėsime drąsiai sakyti, jog ne tiesiog įvykdėme minimumą, bet skyrėme šiai sričiai tiek dėmesio, kiek ji nusipelno, ypač turint omenyje mūsų kaimynystę.
Sutarkime iki 2030 metų pagal mūsų mokinių gabumus būti ne 3-iame PISA reitingo dešimtuke, kuriuo šiuo metu turime tenkintis, bet pirmajame, ir imtis švietimo reformų, orientuotų būtent į tokios kokybės siekimą, o ne pinigų perkėlimą iš vieno mokytojo kišenės į kitą, taip dar paverčiant juos ir buhalteriais. Jei tokia ambicija atrodo per maža, greta galime siekti turėti bent du pasaulinio lygio universitetus, savąjį Oksfordą su Kembridžu.
Galų gale, sutarkime, jog reikia nustoti tenkintis vis skirtingomis biudžeto perskirstymo priemonėmis, ir įsipareigokime ateinantį dešimtmetį siekti konkrečių finansinių tikslų: biudžeto, kuris būtų 35 procentų lyginant su šalies BVP dydžio, bei vidutinio darbo užmokesčio dydžio, siekiančio ES vidurkį. Nors tokie skaičiai ir gali pasirodyti fantastiniai, Airijos per politinį dialogą pasiektas ekonominis proveržis rodo, jog tai yra ir realu, ir padaroma.
Šį sąrašą galima dar ilgai būtų tęsti, ir gali pasirodyti, jog tokie pasiūlymai gerokai viršija dabartinės Lietuvos politinės kultūros lygį. Tačiau būtent todėl jų ir reikia siekti, o ne palikti Lietuvos idėjų lauką primityvių kivirčų ir asmeninių ambicijų įkaitu. Nepaverskime Lietuvos ateities dar vienu primityviu apsistumdymu, nustokime tenkintis žemo lygio kivirčais kaip tikrų diskusijų pakaitalu, ir susitarkime dėl realių, ir kartu ambicingų tikslų. Tik taip judėjimas į priekį galės tapti tvirtu ėjimu.