Kartais, tiesa, vėluodamos, o kartais – dėl metų metais politikų pražiūrėtų įstatymų spragų pančiojamos pasenusių reglamentų. Bet gi veikia.

O tuo tarpu dauguma Lietuvos piliečių nepasitiki demokratija. Politologai vienu balsu aiktelėjo išgirdę tokius apklausos duomenis.

Bet ar reikia tuo stebėtis, kai Seimas, aukščiausia demokratijos institucija, kadencija po kadencijos (su retomis išimtimis) vėl ir vėl atsiduria visokio plauko gelbėtojų rankose, o šie mielai dalijasi galiomis su bebrais ir koloradiniais, nes dauguma – svarbiau už viską.

Tomas Janeliūnas prieš kurį laiką šį būrelį, tituluojantį save dauguma, pavadino parazitais.

Tomas Sinickis medicininę analogiją patikslino – tai vėžys, visuomenė sunkiai serga, nes juk ne kieno kito, o visuomenės balsais toji dauguma gavo Seimo narių mandatus.

Pagal tą pačią medicininę analogiją politikos apžvalgininkai, viešųjų ryšių specialistai, šalies klestėjimu vis dar suinteresuoti politikai ir pilietiškai nusiteikę žmonės gali būti lyginami su gydytojais.

Ką daro rimtas gydytojas, įtaręs vėžinio susirgimo atvejį? Pirmiausia atlieka išsamius tyrimus, aiškindamasis, ar pastebėtas navikas piktybinis ir operuotinas, kiek vėžys išplitęs, kokiu keliu plinta organizme.

Po to – renkasi gydymo metodus.

Chirurginis naviko pašalinimas galėjo būti pakankamas ankstyvoje stadijoje. Deja, prezidentas iškart po rinkimų nebuvo pasiruošęs chirurginei operacijai, ir dabar tegali skėsčioti rankomis, kartodamas, kaip labai jam nepatinka tai, kas vyksta Seime.

O daugumos veikla dar ištisus devynis mėnesius sėkmingai griaus didelės dalies visuomenės pasitikėjimą demokratija. Ar rinkimų chirurgija šį rudenį bus sėkminga, priklauso nuo labai daug dalykų, tarp jų ir nuo to, kuo užpildysime viešąją erdvę.

Nepasitikėjimo demokratija indeksas paprasčiausiai atspindi šią bejėgiškumo situaciją, nebe pirmus metus vejančią iš šalies gabius jaunus žmones. Vis aiškiau matyti, kad ne uždarbis yra pagrindinis motyvas.
Liudvika Pociūnienė

Galima, pavyzdžiui, mėginti taikyti Užkalnio stiliaus šoko terapiją – sukčiai ir vagiliautojai išsirenka panašius į save, tai ko dabar aikčioti? Tik tiek, kad reakcija į tokią šoko terapiją gali būt priešinga, nei to norėtume.

Vieni žmonės gali sąžinės balso paklausyti, o kiti, patogiai jį užmigdę, – labai supykti. Be to, tikrai ne visi lietuviai – sukčiai ir vagiliautojai.

Netgi didesnė dalis tikriausiai yra dorai savo duoną užsidirbantys žmonės, nelinkę kaip nors apstūminėti kaimyno ar valstybės, bet kažkodėl nuolat tampantys didesnių ar mažesnių politikos sukčių aukomis, o dėl tų nusivylusių žmonių politinių pasirinkimų, klounų daugumos įkaitais nuolat tampa veiklūs ir išsilavinę žmonės, priversti švaistyti energiją kovodami su valdžios nesąmonėmis, užuot atsidėję rimtam ir kūrybingam darbui.

Nepasitikėjimo demokratija indeksas paprasčiausiai atspindi šią bejėgiškumo situaciją, nebe pirmus metus vejančią iš šalies gabius jaunus žmones. Vis aiškiau matyti, kad ne uždarbis yra pagrindinis motyvas. Lietuvoje labiausiai trūksta pasitikėjimo, solidarumo, pagarbos – dorybių, kuriomis ir laikosi demokratija. Kai su dorybėm prastai, iš demokratijos lieka karikatūra...

Visų šių dorybių stoka turi galybes praktiškų apraiškų kasdienybėje. Pradėkim nuo pasitikėjimo.

Iš dalies tą visuotinio nepasitikėjimo sindromą esame paveldėję iš sovietmečio, kai svetima valdžia tarėsi geriau žinanti, ko įbaudžiavintiems piliečiams reikia.

Per tris kartas galima atpratinti žmones savarankiškai vertinti faktus ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Ir kartų kaita savaime šios problemos nesprendžia – tėvų nuostatos ir elgesio modeliai persiduoda vaikams. O tas modelis ir pasireiškia nuolatiniais skundais ir negebėjimu keisti savo gyvenimą, iliuzijomis, kad asmeninę gerovę gali padovanoti valstybė. Tokiems piliečiams labai nepatinka mintis, kad asmeninę gerovę įmanoma susikurti tik savo pastangomis.

Pasitikėjimo atmosferos gaivinimo pastangos būtų kažkuo panašios į imuninės sistemos mobilizavimą ilgalaikės vėžio terapijos atveju. Norint, kad tokios pastangos būtų veiksmingos, reikia išsiaiškinti, kas tą pasitikėjimą griauna, ir kas gali paskatinti.
Liudvika Pociūnienė

Savo negebėjimą racionaliai spręsti tokie žmonės dažniausiai dangsto perdėtu įtarumu – nepasitiki šeimos gydytoju, paštininku, policininku, jiems atrodo, kad bankai juos apvaginėja, o politikoje – visi vienodi... Nieko keista, kad žmogus su tokiomis nuostatomis yra potenciali psichologinių manipuliacijų – bauginimų arba nerealių pažadų – auka. Kaltinti šiuos žmones lengviausia. Bet visai valstybei ir jos piliečiams būtų geriau, jei tie iš esmės neblogi žmonės taptų bent kiek saugesni. Kad niekas negalėtų išvilioti jų balso panašiai, kaip telefoniniai sukčiai išvilioja iš vargšų senolių „grabui“ ar juodai dienai atidėtus pinigus.

Pasitikėjimo atmosferos gaivinimo pastangos būtų kažkuo panašios į imuninės sistemos mobilizavimą ilgalaikės vėžio terapijos atveju. Norint, kad tokios pastangos būtų veiksmingos, reikia išsiaiškinti, kas tą pasitikėjimą griauna, ir kas gali paskatinti.

Lengviausia turbūt atsakyti į pirmąją klausimo dalį. Valstybės mastu pasitikėjimą pirmiausia griauna draudimų politika – nuo beprasmiškų alkoholio ribojimų iki mokesčių administravimo.

Draudimų politikos besilaikanti valdžia demonstruoja arogantišką nepasitikėjimą piliečiais, kuriems turėtų tarnauti, kaip to reikalauja konstitucija. Tokios politikos apsuptyje normalus pilietis iškart laikomas potencialiu nusikaltėliu ir prasižengėliu. Užuot skatinus socialiai atsakingą elgseną, nuolat pakurstomas noras tuos nesąmoningus draudimus apeiti... Policinės valstybės metodų atsisakyti ko gero būtų lengviausia pasitikėjimo atkūrimo dalis.

Nemanau, kad Lietuvoje yra labai daug žmonių, kurie vis dar tiki Karbauskio paistalais po visų prisimelavimų, kurių ir skaičių jau galėjome pamesti. Bet dabar pats melagių melagis suteikia progą pastatyti jį į vietą. Auksinę progą... Būtų išties puiku, jei tame sąraše paminėti žmonės iškeltų Karbauskiui ieškinius dėl žalos dalykinei reputacijai.
Liudvika Pociūnienė

Kiek komplikuočiau su eterio tarša. O čia reikėtų paisyti savotiškos ekologijos ne mažiau, nei gamtosaugos sferoje. Kažin, ar perkrauti darbu gamtosaugininkai iki kadencijos galo prisikapstys iki Karbauskio trąšų.

Nenustebčiau, jei paaiškėtų, kad stumdantis dideliais kiekiais nekokybiškas ir nesaugias rusiškas trąšas oligarchas – gamtos teršėjas – čempionas, ne prastesnis už Grigeo.

Bet jau šiandien visiškai akivaizdu, kad Karbauskis (deja, ir ne be mūsų, žiniasklaidos bitučių, pagalbos) yra tikras eterio taršos lyderis. Tokių patologinių melagių sąrašą galima būtų tęsti. Bet pakanka ir vieno šio pavyzdžio.

Nejaugi nieko negalima padaryti? Regis, po Karbauskio pamojavimo ryškiai paspalvintais popierėliais tokių galimybių atsiranda.

Šiaip nemanau, kad Lietuvoje yra labai daug žmonių, kurie vis dar tiki Karbauskio paistalais po visų prisimelavimų, kurių ir skaičių jau galėjome pamesti. Bet dabar pats melagių melagis suteikia progą pastatyti jį į vietą. Auksinę progą... Būtų išties puiku, jei tame sąraše paminėti žmonės iškeltų Karbauskiui ieškinius dėl žalos dalykinei reputacijai.

Žinau, žinau, kaip niekam nesinori įsitraukti į teismų maratoną. Bylinėjimasis Lietuvoje tikrai nė iš tolo neprimena amerikietiškų serialų, kurių veiksmas vyksta teismo salėje ir teisingumas triumfuoja (nors šie serialai turi nemaža įtakos pasitikėjimui teismais Jungtinėse Valstijose).

Bent keletas, jei ne visi trylika, ieškinių dėl žalos dalykinei reputacijai šiuo atveju būtų ne vien privatus veiksmas. Tai būtų normalus pilietiškas gestas. Ir jeigu Karbauskui tektų apmokėti šią žalą realiomis sumomis, manau, ateityje meluoti taip laisvai, kaip kvėpuoja, noras gerokai apmažėtų.

Be to, nežinau, ar VTEK būtinai turi sulaukti oficialaus kreipimosi pradėti tyrimą. Gal nieko nelaukiant galėtų išsiaiškinti, ar Karbauskis, rinkdamas informaciją ir paviešindamas ne šiaip asmenų, o aukštos klasės profesionalų sąrašą, nepiktnaudžiavo tarnyba ir nepažeidė asmens duomenų apsaugos reikalavimų?

Demokratija laikosi dorybėmis, o politikos imitatoriai dažniausiai remiasi ydomis. Žmonės mėgsta liežuvauti – tai duokim jiems peno, paskleisdami puokštę prasimanymų apie rimtesnius politikus ir šiaip viešus asmenis. Prasimanymai ar netgi tiesa apie politikos marginalus juk nieko nedomina...
Liudvika Pociūnienė

Pasigendu informacijos tęsinio apie Eugenijaus Gentvilo žadėtą ieškinį Karbauskiui dėl paskleistų tikrovės neatitinkančių žinių. Tikiuosi, kad tai nebuvo tuščias pažadas – toks ieškinys dabartiniu momentu būtų labai į temą.

Ko gero, supratęs, kad meluodamas jau priėjo liepto galą ir tęsti šmeižto kampaniją nacionalinio eterio formatu gresia rimtomis pasekmėmis, Karbauskis ir nusprendė pasitraukti ir iš frakcijos pirmininkų, ir iš savo paties sau susikurto Kultūros komiteto.

Gal ir nuosaikesni kolegos bus paskatinę, ypač po to, kai susimovė kaip frakcijos vadovas per balsavimą dėl rinkimų kartelės, o kaip kultūros komiteto pirmininkas išstūmė į plenarinį posėdį neparengtą paramos žiniasklaidai įstatymo projektą.

Bet neskubėkime džiaugtis. O konservatoriams ir liberalams tai tikrai džiaugtis nėra ko. Dabar jis ruošiasi turui po Lietuvą kaip rinkimų štabo vadovas, o ten, kur nėra kamerų nei diktofonų, galima nebaudžiamai kalbėti tokius blėnis, kad mažai nepasirodys. Kitaip tariant, užsukus didžiąsias nacionalinio eterio sklendes, atidaroma daug mažesnių ten, kur tie patys teršalai užmirštų užkampių varguolių bus priimti kaip medus...

Ką gi, demokratija laikosi dorybėmis, o politikos imitatoriai dažniausiai remiasi ydomis. Žmonės mėgsta liežuvauti – tai duokim jiems peno, paskleisdami puokštę prasimanymų apie rimtesnius politikus ir šiaip viešus asmenis. Prasimanymai ar netgi tiesa apie politikos marginalus juk nieko nedomina...

Visa ši viešosios erdvės tarša nebe pirmus metus vykdoma per gandonešių tinklą, tai šen, tai ten pasirodantį įvairiausiais pavidalais. Kas naudojasi viešuoju transportu, tikriausiai ne kartą yra susidūręs su tokiais balsingais bendrakeleiviais, keikiančiais valdžią, o ypač – dešiniuosius, net tada, kai pastarieji nėra valdžioje... Ne vienam yra tekę susidurti ir su politikuojančiais taksistais...

Švariais rinkimais susirūpinti reikėtų gerokai anksčiau, nei prasideda oficiali agitacija. Čia kaip ir gamtosaugoje – visų taršos sklendžių neužsuksi, bet ir laukti, kol ištiks ekologinė nelaimė, negalima.
Liudvika Pociūnienė

O žinote, kodėl Lietuvoje vis nepajuda iš vietos mokyklų tinklo ir gydymo įstaigų optimizavimas? Visai ne dėl to, kad kas labai rūpintųsi tais keliais vaikais, kurie tame užkampyje dar yra, ir tuo, kas jų laukia, kai baigs mokyklą vos pramokę rašyti... Nelabai kam iš gydymo įstaigų tinklo optimizavimo priešininkų rūpi ir tai, kad kokia bobutė galėtų pėsčiomis nueiti iki felčerės.

Tiesiog taip susiklostė per ilgą laiką, kad tos dažnai net renovuotos už europinius pinigus įstaigos teikia artimą prieigą prie lengviausiai paveikiamų rinkėjų. Vieša paslaptis, kad tokiomis neoficialiomis struktūromis daugelį metų naudojosi socdemai ir jų satelitai.

O to paties sparno vienmandatininkai viliodavo rinkėjus tuo, kad noriai imdavosi reikalų, kurie šiaip jau – tiesioginė seniūnų kompetencija. Tai šis tinklas daugeliu atvejų lėmė, kad Lietuva buvo padalinta į tuos, kuriems „prie ruso buvo geriau“, ir tuos, kurie patikėjo, kad Lietuva gali tapti normalia, klestinčia valstybe.

Belieka apgailestauti, kad tie politikai, kurie tokios valstybės viziją turi, per visus tuos metus tokios pat prieigos prie tų užguitų ir nusivylusių žmonių taip ir nesukūrė. Apskritai, nemanau, kad tai – vien politikų reikalas.

Baltosios pirštinės, skautai, ateitininkai, jaunieji šauliai – tai tos pajėgos, kurios galėtų įsijungti likviduojant ilgametės taršos padarinius. Švariais rinkimais susirūpinti reikėtų gerokai anksčiau, nei prasideda oficiali agitacija. Čia kaip ir gamtosaugoje – visų taršos sklendžių neužsuksi, bet ir laukti, kol ištiks ekologinė nelaimė, negalima.

Deja, realybė yra tokia, kad dalis Lietuvos rinkėjų – kaip tos močiutės, jau kelintą kartą nukentėjusios nuo telefoninių sukčių ir niekaip neišmokstančios tų sukčių atpažinti... Analogija ne atsitiktinė. Beje, prisiminkime, ką daro policijos pareigūnai, kai staiga sulaukia daugelio pranešimų apie telefoninių sukčių aktyvumą? Jie kantriai ir vaikui suprantama kalba apibūdina požymius, kurie būdingi telefoninių sukčių išpuoliams. Policija nepavargsta kartoti, kokių priemonių reikėtų imtis, kokie požymiai būdingi telefoniniams sukčiams...

Tai gal ir mums, apžvalgininkams, suvokiantiems savo pareigą visuomenei, derėtų ne mėgautis savo iškalba ir šmaikštybėmis, o paprastai paaiškinti paprastam žmogui, kokie požymiai yra aiški nuoroda į politinę suktybę?

Juk manipuliacijas politikoje ne taip sunku atpažinti: tie patys gąsdinimai (Europos biurokratija, Lietuvos išnykimu, konservatorių baubais, elito sąmokslais...) ir tie patys neįvykdomi pažadai (gerovė visiems ir už dyka, dešimt kartų didesnės pensijos per kadenciją, po ligoninę kiekvienam kaimui, pašalpos, viršijančios vidutinį atlyginimą ir t.t.).

Dar atskira kategorija – Puteikio ir Janutienės tipo kovotojai su elitu, už „paprastą žmogų“, kurie viską geriau išmano už viso pasaulio ekspertus...

Dalis Lietuvos rinkėjų – kaip tos močiutės, jau kelintą kartą nukentėjusios nuo telefoninių sukčių ir niekaip neišmokstančios tų sukčių atpažinti.
Liudvika Pociūnienė

Tiems, kurie svarsto balsuoti už politinius naujadarus, kad ir kokia patraukli jų programa atrodytų, reikėtų nepamiršti, kad partijos ar judėjimai, pretenduojantys į kokius penkis mandatus, gali žarstyti fantastiškiausius pažadus, neprisiimdami jokios atsakomybės už jų įgyvendinimą. Daugių daugiausia tos partijos gali brangiai parduoti savo auksinius balsus stambesniems partneriams, nesvarbu, kairėje ar dešinėje, bet dažniausiai kairėje. Taip ir turime dabar net du koloradinius ministrus...

Ar norime, kad tai kartotųsi? Tikiu, kad netgi nemaža dalis balsavusiųjų už valstiečius nenori. Ir tikiu, kad daugelis pilietiškai nusiteikusių žmonių jau dabar galvoja – o ką galėčiau padaryti aš, kad toks klounų paradas taptų nebeįmanomas kitoje seimo kadencijoje?

Pasitikėjimo atmosfera visuomenėje sukuriama ne per vieną dieną. Bet, jei norime, kad Lietuva įgytų pilietinį imunitetą, turime megzti ryšius ir išeiti iš komforto zonos. Ne visada tai bus malonu, galime susidurti su įsisenėjusiais skauduliais ir pykčiu ant viso pasaulio.

Tokiais atvejais gali gelbėti klausimas – o ką reikėtų daryti, kad būtų gerai? Ką galima būtų padaryti nieko nelaukiant? Reikia būt pasiruošus išgirsti krūvą propagandinės kilmės nesąmonių, nes žmonės linkę transliuoti tai, ką girdi dažniausiai. Tačiau svarbu užmegzti pokalbį, išklausyti ir galbūt lyg tarp kitko pametėti kokią mintį ne iš propagandinio repertuaro...

Jau nemaža nuveikta žiniasklaidos raštingumo linkme. Bet psichologinis atsparumas manipuliacijoms – vis dar nepakankamas. Didele dalim tai lemia socialinė atskirtis, todėl toks svarbus demokratijai atramos taškas ir yra solidarumas. Bet tai jau būtų kito komentaro tema.