Lengvai gaunami eurai dažnai turi kur kas rimtesnę gundymo galią nei daili kaimynė, pamirksinti dažytas akutes kai ryte neši šiukšles. Kai netikėtai ateina pranešimas, kad vienas ar kitas aukščiausio, ar ne tokio aukšto lygios vadovas „nusprendė eiti ieškoti naujų iššūkių“, kartais, nors toli gražu ne visada, tai slepia ir žaidimą įmonės ar akcininkų finansais. Tiksliau jų nukreipimą į savo kišenę.

Kuo gi Lietuvoje baigiasi įtarimai, kad vadovas įkišo ranką į akcininkų piniginę? Tiesa, jie ne visada būna įrodomi.

Kerštas ?

Vien tik direktoriaus pasitraukimu dažnai istorija nesibaigia. Jei yra įtarimų kartais kreipiamasi į teisėsaugą. Pavyzdžiui, teismas ruošiasi pradėti nagrinėti bylą, kurioje iš pernai atleistų medžio plaušo plokščių, kartono ir popieriaus gamybos grupės „Grigeo“ antrinės bendrovės „Grigeo Klaipėda“ vadovų bei kitų su jais susijusių asmenų reikalaujama atlyginti milijoninę žalą.

„Grigeo Klaipėda“ ir jos tiekėja „Algol Chemicals“ iš buvusių vadovų bei kitų asmenų reikalauja atlyginti maždaug 1,6 mln. eurų žalą.

„Grigeo Klaipėda“ prašo priteisti 1,383 mln. eurų žalos atlyginimo iš buvusio įmonės generalinio direktoriaus Vido Beržonskio, buvusio gamybos direktoriaus Jono Garaliaus, bendrovės „ChemTrade LT“, jos vadovo ir akcininko Rolando Palčiausko bei buvusio įmonės „Algol Chemicals“ vykdomojo direktoriaus Vaidoto Kizelevičiaus.

Tuo metu bendrovė „Algol Chemicals“ teismo prašo iš „ChemTrade“, V. Beržonskio, V. Kizelevičiaus ir R. Palčiausko solidariai atlyginti 197,4 tūkst. eurų nuostolių bei 20 tūkst. eurų už žalą reputacijai.

Nuo smurto iki spaudimo

Tačiau ši istorija gana išskirtinė. Paprastai stengiamasi „reikalus išspręsti tyliai“.

„Kai sužinojau, kad mano gamyklos vadovas per pirkimus pavogė 50 tūkst. eurų, viso kolektyvo akivaizdoje daviau į snukį ir nuleidau nuo laiptų. Liepiau nebesirodyti gamykloje. Ne, nebijojau, kad kreipsis į teisėsaugą. Jis žinojo, kad tada jį tikrai pasodinsiu“, – ūkiškai radikalų sprendimo būdą dėstė vienas garsus verslininkas.

Įmonės, kurios gali kontroliuoti pinigų srautus ir tie srautai legalūs, paprastai elgiasi griežtai.

„Pagavau vagiantį vieną veikėją, kuriuo pasitikėjau kaip broliu. Tačiau žmogaus sūnus pradėjo statytis namą ir jis ėmė pirkti medžiagas mano įmonės sąskaita. Pasikviečiau, pateikiau dokumentus, jam pradėjo drebėti rankos ir tą pačia minutę parašė prašymą atleisti iš darbo savo noru. Jis tik prašė neatiduoti teisėsaugai. Žalą padenginėja iki šiol dirbdamas kažkur kitur. Deja, bet tokie verslo nuotykiai neišvengiami“, – aiškina kitas verslininkas, sakantis, jog su nesąžiningais žmonėmis reikia elgtis griežtai. Tai savininkui būna didelis sukrėtimas, nes paprastai su žmogumi, kol jis pasiekia vadovaujančias pozicijas, įmonėje tenka dirbti daugelį metų.

Jei pagauname vagiantį atleidžiame iš karto. Nesąžiningas žmogus sąžiningu nebetaps. Nesvarbu, ar jis dirba sandėlyje, ar yra aukščiausio lygio vadovas.

Tačiau savininkas negali atsipalaiduoti ne tik dėl vagysčių. Be kontrolės tiesiog nesuvaldysi įmonės. Tas pats verslininkas prisipažįsta, jog turėjo pavyzdžių, kai mėgino būti tiesiog akcininku, daugiau laiko leidžiančiu šiltuose kraštuose nei niūriose gamybinėse patalpose, ir nekontroliuoti bendrovės veiklos. Tada po kelių mėnesių paaiškėjo, jog mėnesio pabaigoje tenka galvoti, kaip išmokėti atlyginimus, nors iki šiol tokių bėdų nekildavo. Samdomi žmonės su akcininkų lėšomis elgiasi kur kas laisviau nei patys savininkai.

„Jei pagauname vagiantį atleidžiame iš karto. Nesąžiningas žmogus sąžiningu nebetaps. Nesvarbu, ar jis dirba sandėlyje, ar yra aukščiausio lygio vadovas. Tiesa, ne visada galima įrodyti, kad žmogus tikrai vagia. Kartais tai tik įtarimai ir spėlionės, kurios ir lieka spėlionėmis. Jei darbuotojas pagaunamas už rankos, atleidžiamas tą pačią dieną. Net neprašome darbų perdavimo“, – savo poziciją nubrėžia Dainius Dundulis, „Norfos“ savininkas.Jis sako, kad kartais užtenka ir įtarimų, jog žmogus nesąžiningas, kad darbuotojas būtų atleistas. Dirbti, kai pavaldiniu nepasitikima, sudėtinga ir kenkia įmonei. Tačiau tokie atvejai labai reti.

Kita vertus, ne visur vagis įmanoma išgaudyti. Pavyzdžiui, sandėliuose ar parduotuvėse tiesiog skaičiuojama, jog dalis prekių dings ir tai tenka įtraukti į savikainą.

Pirmiausia mokesčiai

Prekybos tinklo savininkas sako, kad vagystės skiriasi. Kai žmogus pagaunamas vagiantis daiktą, tai žemesnioji grandis, su juo viskas aišku. Kai vadybininkai sudarinėja gudrias schemas, kur kas sudėtingiau. Kartais nepadeda net teismas.

„Dar ir dabar bylinėjamės su žmogumi, kuris ėmė vadinamuosius „otkatus“. Jis dirbo su prekių tiekimu iš Kinijos. Mėginame išreikalauti žalą ir dviejose instancijose laimėjome. Sumos gana didelės. Pinigai, kuriuos šis žmogus saugojo Lietuvoje, pradėjus tyrimą, buvo apmokestinti. Kiek paslėpta Honkonge teisėtvarkos institucijos nenagrinėjo“, – liūdna patirtimi dalinasi D. Dundulis.

Jis tuo pačiu paaiškina ir kodėl verslininkai į teisėsaugą kreipiasi labai retai – sudėtingas vagysčių ir žalos įrodymo mechanizmas, pareigūnai tokių tyrimų imasi nenoriai.

Jei savininkas teisingai ar neteisingai pradeda įtarinėti vadovą, dažnai ir paskelbiamas pranešimas „išėjo ieškoti naujų iššūkių“. Be jokių teisinių pasekmių.

Milžiniška žala

Kitas niuansas, apie kurį nenoriai kalba kai kurių įmonių vadovai, tai dalyvavimas viešuose pirkimuose ar kituose sandoriuose, kurie priklauso nuo valdininkų ar kitų įmonių atsakingų asmenų. Kai atsiranda „otkatai“ sukontroliuoti pinigų srautus ypatingai sudėtinga. Jei savininkas teisingai ar neteisingai pradeda įtarinėti vadovą, dažnai ir paskelbiamas pranešimas „išėjo ieškoti naujų iššūkių“. Be jokių teisinių pasekmių. Dažnai apie tikrąsias priežastis nepasakojama net kolegoms.

Jei kompanija didelė, žmogus kartais perkeliamas į kitas, „ne tokias pavojingas“ pareigas ir po kiek laiko tyliai atleidžiamas. Taip daroma ne iš geros valios. Taip paprasčiau sukontroliuoti procesus ir perimti sandorius, kurie ne visada būna, tarkime taip, „visiškai skaidrūs“ ir vykdomi per direktoriaus įsteigtas satelitines įmones. Apie jokį kreipimąsi į teisėsaugą ir platesnius komentarus kalbos nėra.

Kur kas blogiau, kai toks pilietis dirba pinigus mokančioje pusėje.

„Kai valstybinėje ar privačioje įmonėje atsiranda žmogus, kuris ima „otkatus“ tai žala kur kas didesnė nei to mokesčio dalis. Pavyzdžiui, jei „otkatas“ 5 proc. žala valstybinei įmonei bus 50 proc. nuo pirkimo, privačioje, kiek mažiau. Tiesiog toks vadovas priiminės tokius sprendimus, kad gautų naudą sau ir tai darys savo atstovaujamos įmonės sąskaita“, – pasakoja D. Dundulis ir tai paaiškina, kodėl miltai valstybiniuose pirkimuose perkami tris kartus brangiau nei kainuoja parduotuvės lentynoje.

Koks atleistų direktorių likimas? Taisyklių čia nėra. Priklauso nuo jų pačių savybių ir buvusio įmonės savininko asmenybės bei žinomumo.

Nuo savo verslo iki naujo posto

Koks atleistų direktorių likimas? Taisyklių čia nėra. Priklauso nuo jų pačių savybių ir buvusio įmonės savininko asmenybės bei žinomumo. Aukštos lygio vadybininkų trūksta ir gana dažnai, jei nuodėmės nėra labai didelės, jie migruoja iš įmonės į įmonę gana aukštose pareigose. Nors kuo toliau, tuo vis dažniau žmonės tikrinami ir bent jau perklausiama jų buvusių vadovų, kas tai per žmogus ir kiek jis patikimas.

D. Dundulis sako, kad tokių žmonių likimas skirtingas. Vieni jau būna sukaupę pakankamai lėšų ir pradeda savo verslą. Kiti, jei tai buvo tik įtarimai, ar „slidūs“ atvejai ir bendrovė bei pats žmogus išsiskiria sąlyginai taikiai, susiranda vadovaujantį darbą.

„Žmogui patiki savo turtą, negali jo atiduoti bet kam. Jei užmiršti šią taisyklę, pačiam tenka ieškoti samdomo darbo“, – paprastai aiškina vienas didelės įmonės savininkas.