Kai kurios kameros, kiek galima suprasti, fiksuoja gana svarbią informaciją. Pavyzdžiui, Lietuvos sienos plotus ar valstybės vadovų kortežų automobilių kelionių duomenis.

Tarnybos ne visada turi kitą išeitį. Kiniškas technologijas tenka rinktis dėl žemesnės kainos. Tai lemia vis dažniau ir atviriau kritikuojama viešųjų pirkimų tvarka, o galbūt ir nepakankami viešųjų pirkėjų įgūdžiai. Tai atskira tema.

Svarbiau, kad kiniškos kameros Lietuvos teisėsaugoje yra tik „žiedeliai“. Kinijos verslininkai investuoja į Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių finansų, transporto, energetikos ir turizmo rinkas. Jie net norėtų pastatyti mums niekaip nepastatomą „Rail Baltica“.

Viliojančių pasiūlymų netrūksta.

Tiems pasiūlymams, bent iki šiol, nebuvo lengva atsispirti. Žmonės, kuriems verslas su Kinija intuityviai atrodo įtartinas, neturėjo rimtų argumentų. Juk pinigai nekvepia, todėl negalime ignoruoti vienos iš didžiausių pasaulio ekonomikų, tiesa? Ar galime?

Per pastaruosius 2-3 metus Lietuvoje ir likusioje Rytų Europoje įvyko nemenkas nuomonės apie Kiniją poslinkis. Polėkį pasipelnyti pradėjo keisti augantis Kinijos grėsmės suvokimas.

Apie galimą pavojų pirmieji perspėjo tie, kas buvo geriau informuoti: žvalgybos tarnybos, valstybių vadovai, aukšto rango politikai.

Tačiau šiandien Kinijos grėsmės paveikslas jau yra pakankamai išryškėjęs, kad apie jį savo nuomonę galėtų susidaryti ir vieša informacija besivadovaujanti visuomenė.

Turėtume aiškiai įvardyti problemą: su Kinija susijęs verslas veikia visiškai taip pat, kaip ir su Rusija susijęs verslas.

Abiem atvejais verslininkai suvokia, kad tikrasis jų pelno šaltinis yra Kinijos ar Rusijos vyriausybės malonė. Todėl savo šalyse tokie verslininkai neišvengiamai tampa ne visada draugiškų ar priimtinų svetimos vyriausybės interesų lobistais.

Puikų pavyzdį pateikė neseniai susiklosčiusi situacija Čekijoje. Viena iš didžiausių šios valstybės investicinių grupių – PPF Group nuo pat 2013-2014 m. siekė, kad Čekija užmegztų glaudesnius santykius su Kinija ir pritrauktų daugiau kinų investicijų.

Verslininkams „atšilimas“ tarp Čekijos ir Kinijos buvo naudingas pirmiausia dėl vienos iš PPF Group valdomų įmonių – paskolas vartotojams teikiančios „Home Credit“ plėtros interesų. Per keletą metų „Home Credit“ gavo licenciją veikti Kinijoje ir tapo viena iš pelningiausių PPF Group įmonių.

2018 m. pradžioje netikėtai žlugo Kinijos energetikos kompanija „CEFC China Energy“. Kadangi ši kompanija, vertinama kaip Kinijos „ekonominės diplomatijos“ lyderė, buvo daug investavusi į Čekijos turizmo, transporto ir kitus sektorius bei nekilnojamąjį turtą Prahoje, jos griūtis smarkiai paveikė visuomenės nuomonę apie Kiniją.

Dėl to nuo 2013 m. Čekijos prezidento Miloso Zemano propaguoti ir megzti politiniai ir ekonominiai ryšiai su Kinija tapo kritikos objektu. Po 2018 m. rinkimų Prahos savivaldybės naujoji dauguma atsisakė palaikyti „vienos Kinijos“ politiką santykiuose su Kinijos miestais. Prahos ryšiai su Pekinu ir Šanchajumi buvo smarkiai apriboti.

Tuo pat metu naujai išrinkti parlamentarai Čekijos Senate inicijavo tyrimą dėl Kinijos įtakos. Tyrėjų akiratyje, suprantama, atsidūrė ir PPF Group bei jos savininkas Petras Kellneris.

Susiklosčius tokiai padėčiai natūralu, kad PPF Group aktyviai ėmėsi taisyti sau nepalankią padėtį viešojoje erdvėje. Tuo tikslu grupė pasisamdė viešųjų ryšių kompaniją „C&B Reputation Management“.

Tačiau įdomu, kad viešųjų ryšių ekspertams suformuluota užduotis neapsiribojo žalos PPF Group reputacijai kontrole. Kaip vėliau paaiškėjo spaudoje paviešinus „C&B Reputation Management“ vidinius dokumentus, dirbdama PPF Group naudai kompanija siekė pataisyti Kinijos įvaizdį Čekijoje.


Taip nepriklausoma viešųjų ryšių agentūra tapo komunistinės vyriausybės propagandos papildiniu. Agentūros specialistai stengėsi, kad Čekijos žiniasklaidoje būtų publikuota Kinijai politiškai palanki informacija.

Jie net padėjo sukurti ir valdyti tariamai nepriklausomą Kinijos „ekspertų“ portalą „Sinoskop“. Šis projektas turėjo tapti atsvara iš tikrųjų nepriklausomai Karolio universiteto akademikų iniciatyvai „Sinopsis“. Kritiškai Kinijos vyriausybę vertinusių „Sinopsis“ ekspertų išvados jau buvo sulaukusios visuomenės dėmesio.

JAV ekspertų nuomone, šis atvejis Čekijoje įrodo, kad Kinijos „ekonominė diplomatija“ visiškai pasiteisina. Įtaką kitose valstybėse galima nusipirkti, nes Kinijos vyriausybės dėka uždirbamas pelnas paverčia verslininkus Kinijos politinių interesų lobistais. Tai, kaip jau minėjau, niekuo nesiskiria nuo Rusijos naudojamo įtakos formavimo mechanizmo, kurio veikimą Lietuvoje gerai pažįstame.

Manau, tai svarbi išvada Lietuvos verslininkams – dar viena proga įsitikinti, kad nemokamų pietų nebūna. Vartotojams taip pat yra apie ką pagalvoti. Kiniška produkcija nebėra tokia prasta, kad būtų tokia pigi. Ji dotuojama Kinijos vyriausybės, kad užimtų vis naujas rinkas pasaulyje – tai irgi „ekonominės diplomatijos“ dalis.

Pamatęs Trojos arklį žynys Laokoontas pasakė savo garsiąją frazę: „Bijau danajų net dovanas nešančių“.

Aš taip pat bijau kinų ir jų dovanų. Dabar jau žinau, kodėl.