Apie prof. E. Gudavičiaus – istoriko, palikusio gilius pėdsakus Lietuvos istorijos tyrinėjimo ir populiarinimo srityje – veiklą yra parengta nemažai straipsnių, apie tą veiklą galima spręsti ir iš gausios jo bei jo išugdytų istorikų kartos darbų bibliografijos.

Šiame straipsnyje norėtųsi prisiminti apie Edvardo Gudavičiaus – inžinieriaus – darbus iki jam tampant istoriku, bei kaip apie vieną iš Kraštotyros ir krašto kultūros pažinimo klubo „Alkas“ kūrėjų ir aktyvių jo dalyvių.

1953 m. baigęs Kauno politechnikos institutą, E. Gudavičius pradėjo dirbti inžinieriumi tuometinėje Kauno motorų remonto gamykloje (vėliau – Kauno staklių gamykla).

1959 m. jis persikėlė į Vilnių ir įsidarbino inžinieriumi-technologu Specialiame konstravimo biure prie Vilniaus skaičiavimo mašinų gamyklos (vėliau – Skaičiavimo mašinų Specialus konstravimo biuras – SM SKB). Šiame biure jis dirbo beveik iki pat perėjimo dirbti į Lietuvos istorijos institutą 1974 m.

SM SKB E. Gudavičius dirbo inžinieriumi-technologu, vėliau – technologų skyriaus sektoriaus vadovu. Kaip prisimena buvę jo bendradarbiai ir pavaldiniai, Gudavičius buvo gabus, technines naujoves plačiai taikantis inžinierius, mokėjo kelias užsienio kalbas ir jas vartojo tiesioginiame darbe. Jis dalyvavo kuriant pirmo lietuviško skaičiavimo komplekso „Rūta“ mechaninius įrenginius, tobulinant jų gamybos technologijas. Buvę E. Gudavičiaus pavaldiniai prisimeną jį kaip taktišką, tolerantišką vadovą, gebantį kvalifikuotai formuluoti užduotis ir reikalauti kokybiško jų vykdymo.

E. Gudavičius buvo vienas iš Specialiame konstravimo biure veikusio Kraštotyros ir krašto kultūros pažinimo klubo „Alkas“, tarp techninės pakraipos biuro darbuotojų gaivinusio istorinę Lietuvos atmintį ir plėtusio jų kultūrinį akiratį, kūrėjų.

Kartu su klubo įkūrėju ir buvusiu ilgamečiu jo vadovu Steponu Lukoševičiumi bei keliais kitais entuziastais jis 1967 m. pradžioje parengė klubo veiklos programą ir planus, pats aktyviai dalyvavo ją įgyvendinant.

Tiesa, pradžioje, taikantis prie to meto Lietuvos politinių realijų ir visuotinės partinės „priežiūros“, „Alkas“ iš pradžių buvo vadinamas humanitarinių žinių ir poilsio klubu.

Savo veiklą „Alkas“ pradėjo SM SKB darbuotojams rengdamas Lietuvos istorijos paskaitas, kurias ėmėsi skaityti inžinierius technologas E. Gudavičius, tuo metu jau Vilniaus universiteto istorijos fakulteto studentas neakivaizdininkas.

Skaitydamas paskaitas jis stebino bendradarbius puikia atmintimi, atmintinai cituodamas ilgus vokiškų metraščių ar kronikų tekstus.

O mes, jo bendradarbiai, buvome įsitikinę, kad logiškai mąstyti, nagrinėti ir interpretuoti istorijos žinias jam padeda „pasikaustymas“ techninių mokslų srityje.

Skaitydamas paskaitas jis stebino bendradarbius puikia atmintimi, atmintinai cituodamas ilgus vokiškų metraščių ar kronikų tekstus. O mes, jo bendradarbiai, buvome įsitikinę, kad logiškai mąstyti, nagrinėti ir interpretuoti istorijos žinias jam padeda „pasikaustymas“ techninių mokslų srityje.


Lietuvos istorijos paskaitų ciklą pradėjęs nuo pirmų istorijos šaltinių žinių apie Lietuvą, nuo ikimindauginių laikų, apie karalių Mindaugą – daugiau politinį strategą, o ne sėkmingą karo vadą – E. Gudavičius parengė dvi paskaitas. Ir toliau – apie kitus Lietuvos valdovus, jų karo žygius.

Įdomu, kad paskaitose jis įdomiai ir įtaigiai nagrinėjo ne tik mūsų valdovų kovines sėkmes ir nesėkmes, bet ir ūkinius – socialinius, tarptautinių ryšių bei kultūrinius ankstyvosios Lietuvos valstybės gyvenimo aspektus.

Tik gaila, kad perėjus jam dirbti į Istorijos institutą paskaitų ciklas nutrūko, atrodo, priartėjus prie Liublino unijos laikų. Tiesa, „Alko“ veikloje jis dalyvavo ir jau nebedirbdamas SM SKB: apsilankydavo susirinkimuose, dalyvaudavo klubo rengiamose kelionėse, talkose Tolminkiemyje.

Reikia pastebėti, kad neakivaizdžiai studijuodamas istoriją, E. Gudavičius nesinaudojo studentams neakivaizdininkams teikiama galimybe gauti apmokamas atostogas egzaminų sesijoms, o tam naudojo tiesioginio savo darbo atostogas.

Jas dažnai praleisdavo ir Mokslų akademijos bibliotekoje ar Istorijos archyve.

Ir tenka tik stebėtis, kad būdamas inžinieriumi ir vadovaudamas techniniam padaliniui, parengė istorijos srities diplominį darbą, tik jo galutiniam apiforminimui panaudodamas tris apmokamas „studentiškų“ atostogų dienas. Kaip tuo metu komentavo kai kurie jo dėstytojai universitete, šis diplominis darbas prilygo istorijos mokslų kandidato (dabartiniais laikais – daktaro) disertacijai.

Tarp SM SKB darbuotojų E. Gudavičiaus paskaitos buvo populiarios, kartais susirinkdavo tiek klausytojų, jog sunkokai tilpdavo nedidukėje konstravimo biuro salėje. Ne mažiau populiarios buvo ir jo vedamos istorinės ekskursijos po Vilnių, pirmiausia – jo senamiestį.

Tuo metu (1967 m. ir vėliau) tokių ekskursijų beveik nebūdavo, „valdiški“ gidai paprastai aptarnaudavo užsieniečius, o jų pasakojimai neretai prasilenkdavo su tikrąja Lietuvos istorija. Kitokios buvo E. Gudavičiaus vedamos ekskursijos. Jis supažindino mus su svarbiausiomis istorinėmis Vilniaus vietomis – Gedimino pilimi ir jos prieigomis, Katedros ir Rotušės aikštėmis, Senamiesčio gatvėmis ir gatvelėmis, išvedžiojo mus po senamiesčio kiemelius ir t. t.

Jo pasakojimai būdavo įdomūs, konkretūs, paremti istoriniais faktais – nurodant datas ir asmenis, visada vaizdūs, o kartais – su jam būdingu subtiliu humoru, nevengiant įdomesnių istorinių ar buitinių smulkmenų, lengvų pasišaipymų ar senojo Vilniaus gyvenimo gandų. Vadovavo jis ir ekskursijoms už Vilniaus ribų – Trakuose, Kaune, Medininkuose, netgi Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Į tolimesnes „Alko“ rengiamas istorines pažintines, įprastai trunkančias dvi dienas, keliones E. Gudavičius vykdavo retai, matomai, dėl laiko stokos. O laiką jis tikrai mokėjo taupyti: prisimename, kaip pietų pertraukų metu, stovėdamas eilėje Skaičiavimo mašinų gamyklos valgykloje, jis beveik visada skaitydavo istorinės tematikos knygas vokiečių, lotynų, lenkų, rusų, kartais ir lietuvių kalbomis.

Laiką jis tikrai mokėjo taupyti: prisimename, kaip pietų pertraukų metu, stovėdamas eilėje Skaičiavimo mašinų gamyklos valgykloje, jis beveik visada skaitydavo istorinės tematikos knygas vokiečių, lotynų, lenkų, rusų, kartais ir lietuvių kalbomis.


Vienos „Alko“ kelionės metu išsikalbėjome apie tai, kodėl jis ne iš karto ėmė mokytis istorijos, o įstojo į Kauno politechnikos institutą. Pasirodo, nors nuo jaunų dienų jį traukė humanitariniai mokslai, ypač istorija, tapti inžinieriumi jam patarė tėvas. Atseit – pokaris, neramūs, dvasine prasme smarkiai ribojami ir cenzūruojami laikai, o būnant sąžiningu žmogumi iš istorijos duonos nedaug teprivalgysi.

Kitas reikalas – inžinierius: konkretus, apčiuopiamas ir geriau apmokamas darbas. Įvertindami ne taip seniai praėjusius ir mums dar pažįstamus laikus, dauguma bendrakeleivių tada pritarė profesoriaus tėvo mintims, nors dar dalinai tęsėsi vadinamasis „chruščiovinis atšilimas“.

Tikriausiai tos kelionės metu užsimezgė ir diskusija apie technokratus ir humanitarus. E. Gudavičius, tada dar pats būdamas technokratas, gynė humanitarus, nors jų atžvilgiu buvo ir gana kritiškas.

Dalinai juos teisindamas jis teigė, kad technokratams yra lengviau – jiems rečiau tenka demonstruoti ar deklaruoti savo politinius ar ideologinius įsitikinimus, o vargšai humanitarai, dirbdami redakcijose, leidyklose, teatruose ar dėstydami aukštosiose mokyklose, privalo laikytis tam tikrų ideologinių „rėmų“ ir nuostatų, taikstytis su dvejopais – tikraisiais ir oficialiaisiais – požiūriais. Beje, tada jis gana kritiškai atsiliepė ir apie kai kuriuos savo kolegas istorikus, juos pavadinęs „ablaūkais“.

Jau žymiai vėliau, kai 2017 metais „Alkas“ šventė savo įkūrimo penkiasdešimtmetį, jau sunkiai bevaikščiojantis E. Gudavičius negalėjo dalyvauti minėjime ir pasveikino buvusius kolegas alkiečius per „Skype“. Profesorius prisiminė pirmuosius „Alko“ veiklos metus, pasidžiaugė, kad į klubo renginius žmonės rinkdavosi norėdami daugiau sužinoti apie Lietuvos praeitį, vedami bendro kultūrinio smalsumo.

Tas „Alko“ kelionių masiškumas, atviras jų dalyvių bendravimas su vietiniais žmonėmis ir gidais bei tarpusavyje jam paliko malonius prisiminimus. Atsisveikindamas profesorius palinkėjo mums sėkmės, o alkiečiai linkėjo jam sveikatos, jo pasisakymą palydėję plojimais.

Tokie būtų trumpi prisiminimai apie mus palikusį profesorių akademiką Edvardą Gudavičių – išskirtinio intelekto žmogų, technokratą ir humanitarą, įnešusį didelį indėlį į Lietuvos istorijos tyrinėjimus ir istorijos mokslo populiarinimą.