Ne tik todėl, kad jis jau dvidešimt metų autokratiškai valdo didžiausią plotu pasaulyje ir gausiais resursais apdovanotą, šalį.

Ir ne tik todėl, kad, netikėtai reformavo vyriausybę ir pasiūlė keisti konstituciją, išplėsdamas parlamento, kuris iki šiol atliko prezidento pagalbinio įrankio, funkcijas. Ar dėl to, kad pradėjo perašinėti Antrojo pasaulinio karo istoriją?

Tačiau ir todėl, kad Putinas susilaukė gausių liaupsių pasauliniame žydų kongrese, skirtame Holokaustui paminėti, Izraelyje. Beje, kaip tvirtina Putino biografai, jis „gerbia žydus ir musulmonus“. Yra religingas, „į tautos gyvenimo centrą grąžino religiją“. Putinas stengiasi pasirodyti kaip visos tautos vadas, panašiai kaip carai Rusijos imperijoje.

Konservatyvus ir įtakingas lenkų dienraščio „Rzespopolita“ portalas, skirtingai nei kiti provyriausybinės pakraipos leidiniai, Lenkijos prezidento A. Dudos nedalyvavimą žydų pasauliniame kongrese įvertino kaip Lenkijos politikos pralaimėjimą („Polska poražka w Jerozolimie“, 2020 01 23) ir Izraelio diplomatijos triumfą.

Lenkų apžvalgininkų nuostabai V. Putinas savo kalboje Jeruzalės forume Lenkijos atžvilgiu atsisakė įžeidinėjančios ir melagingos retorikos.

Tačiau paminėdamas Ukrainą, Lietuvą ir Latviją, kuriose buvo nužudyta daugiausiai žydų Antrojo pasaulinio karo metais buvusioje SSRS teritorijoje, netiesiogiai įvardijo šalis, kuriose buvo kolaboruojama su naciais jų nusikaltiškoje veikloje.

Nors yra visuotinai žinoma, kad kolaborantų buvo visose nacių okupuotose valstybėse, ne tik Rytų, bet ir Vakarų Europoje, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Olandijoje ir kitur.

V. Putino sėkme Jeruzalėje laikoma tai, kad jis pateikė pasaulio žiniasklaidai, kuri gausiai nušvietė šį kongresą, rusišką Antrojo pasaulinio karo naratyvą, vengdamas kalbėti apie tai, kas sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, o akcentuodamas Raudonosios armijos ir SSRS vaidmenį nugalint nacių Vokietiją ir „išlaisvinant Europą“ nuo rudojo maro.

Tai girdėjo 48 karaliai, prezidentai ir premjerai bei JAV viceprezidentas Mike‘as Pence‘as, dalyvavę Holokausto kongrese, kuris, pasak „Rzeczpospolitos“, grąžino Rusijos prezidentą „ į pasaulio salonus“.

V. Putino sėkme Jeruzalėje laikoma tai, kad jis pateikė pasaulio žiniasklaidai, kuri gausiai nušvietė šį kongresą, rusišką Antrojo pasaulinio karo naratyvą. Tai girdėjo 48 karaliai, prezidentai ir premjerai bei JAV viceprezidentas Mike‘as Pence‘as, dalyvavę Holokausto kongrese, kuris, pasak „Rzeczpospolitos“, grąžino Rusijos prezidentą „į pasaulio salonus“.
Vytautas Plečkaitis


Prancūzijos prezidentas E. Macronas V. Putiną savo kalboje pavadino „savo geru bičiuliu“ ir leido suprasti, kad jis pritaria Kremliaus idėjai surengti Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų valstybių, padėjusių pagrindą JT organizacijai, susitikimą pasaulio tvarkai aptarti.

Tačiau kažin ar tam pritars Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija? Bet tai, matyt, nėra taip svarbu Putinui. Svarbiausia jam buvo pasiųsti žinią pasaulio visuomenei apie tariamą Rusijos „geranoriškumą ir taikingumą“, padedant jai užmiršti Krymo atplėšimą ir intervenciją į rytų Ukrainą.

Lietuvai, kaip valstybei, yra labai svarbu žinoti ir suvokti, kas vyksta ne tik Briuselyje ir apie ką milijardieriai kalba Davose, bet ir kuria linkme vystosi mūsų kaimyninės valstybės, nes pokyčiai jose vienaip ar kitaip gali turėti ir turi įtakos mūsų valstybei.

Pavyzdžiui, lenkų frakcijos Seime pasiūlymai automatiškai perimant kai kuriuos Lenkijos Seimo sprendimus ir juos pritaikyti Lietuvai.

Gerai, kad dar perimame tik kai kuriuos ir nesistengiam perimti teisinės valdžios galias ribojančius, ką daro dabartinė Lenkijos valdžia, įstatymo projektus.

Kita kaimynė Rusija ne visada buvo mūsų kaimynė. Tarpukario Lietuvos Respublika iki 1939 m. rudens ribojosi su trimis valstybėmis. Viena iš jų buvo vakarinių slavų valstybė Lenkija. Kitos dvi kaimynės buvo Vokietija ir Latvija. Per 30 atkurtos Lietuvos metų geopolitinė mūsų šalies padėtis iš esmės pasikeitė.

Turime keturis kaimynus: du sąjungininkus – Lenkiją ir Latviją ir du – ne sąjungininkus: Rusiją, mums esančią iš vakarų ir Baltarusiją, – iš Rytų, prosovietinę ir gerokai prorusišką, bet siekiančią tuo pačiu metu išsaugoti savo nepriklausomybę nuo Rusijos.

Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu nėra aiškiai artikuliuota: blaškomės tarp ekonominės naudos ir Astravo atominės grėsmės.

Panašu, kad ekonominė nauda ima viršų, galbūt taip stiprinant kaimynės Rytuose savarankiškumą?

Lietuvai, kaip valstybei, yra labai svarbu žinoti ir suvokti, kas vyksta ne tik Briuselyje ir apie ką milijardieriai kalba Davose, bet ir kuria linkme vystosi mūsų kaimyninės valstybės, nes pokyčiai jose vienaip ar kitaip gali turėti ir turi įtakos mūsų valstybei.
Vytautas Plečkaitis


Žinoma, ne nuo Lietuvos politikos priklauso Baltarusijos likimas. Jos likimas didele dalimi priklauso nuo jų pačių, o taip pat nuo Rusijos ir, galbūt, nuo V. Putino, kuris pats save yra pavadinęs „grynu ir visiškai vykusiu sovietinio auklėjimo produktu“, kuriam buvusi SSRS buvo ir yra vertybė ir dėl kurios sugriuvimo jis gailisi.

Atvirkščiai nei mes, kurie griūvant SSRS gavome istorinę galimybę atkurti valstybingumą ir tą padarėme kartu su kitomis Baltijos šalimis.

Sunkiau sekasi Ukrainai, kuri kažkuo primena XVIII amžiaus antros pusės Lietuvos-Lenkijos Respubliką. Tik vietoj savanaudiškų didikų, besivaidinančių tarpusavio kovose bei prašančių svetimų valstybių pagalbos, šiandien šalį valdo korumpuotos oligarchų grupuotės, kurioms daugiau rūpi savi turtai bei jų įtaka nei visos valstybės ir ukrainiečių reikalai.

Buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Albright neseniai išleistoje knygoje „Fašizmas. Įsėjimas“ teigia, kad „Putino sprendimas pasinaudoti neramumais Ukrainoje iš dalies kilo dėl jo, kaip ir dėl daugumos rusų įsitikinimo, kad Krymas teisėtai priklauso Rusijai“.

Dar 1991 m. Jelcino užsienio reikalų ministras įspėjo JAV Valstybės sekretorių Jamesą. Bakeirį: „ Jei Ukraina atsiskirs, pasekmės bus nenuspėjamos...“ Putinas palankaus momento užimti Krymą laukė dešimt metų, iki 2014 m. Tuomet jis pasinaudojo kilusia suirute Ukrainoje, o „pasaulis užsižiūrėjo į įvykius Sirijoje ir Irake“, rašo įtakinga JAV diplomatė ir valstybės veikėja.

Nesu futorologas, kad spėliočiau, kur pasuks Rusija per kitus Putino valdymo metus, bet aišku, kad per artimiausius dešimtmečius joje išsilaikys stipri, rusišku nacionalizmu besiremianti prezidento valdžia, kas tuo prezidentu bebūtų.

Šimtai metų autoritarinės valdžios Rusijoje neleidžia tikėti, kad Rusija gali tapti demokratine, parlamentine valstybe, kaip tokia valstybe niekada netaps ir Kinija. Demokratija kol kas dar laikosi Europoje bei Šiaurės Amerikoje ir yra greičiau išimtis nei taisyklė tarp dviejų šimtų pasaulio valstybių.