Viena pražydusi sakura – dar ne pavasaris, o vienas marias teršiantis vamzdis Klaipėdoje ir padangų gaisras Alytuje taip pat būtų tik keisti nemalonūs įvykiai, jeigu nematytumėm, kaip keičiasi Lietuva. Jie ir nemato – į gražiai sutvarkytus įmonių dokumentus žiūrintys, bet nuosava nosimi nieko neužuodžiantys aplinkosaugos valdininkai, miestų medžių naikinimą savo parašais laiminantys savivaldybių specialistai, Punios šilo apsaugos tikslus nustačiusių ekspertų išvadas perrašyti reikalaujantys medžiotojų ministerijos politikai.
Nesitikėkite, šita žmonių aktyvumo banga nenuslūgs. Galite šaipytis iš penktadieniais neinančios į mokyklą Švedijos paauglės su kasytėmis ir Kauno medžius apsikabinusių aktyvistų, bet jie iš tikrųjų keičia pasaulį gerokai sparčiau, negu tikėjotės.
Net ir dabar, kai Lietuvoje „žaliųjų“ vardą apdergė rusiškų trąšų importuotojo ir stumbro nuo šerno neskiriančių medžiotojų partija, rinkėjai tebetrokšta superherojaus, kuris, lyg krokodilas Genadijus iš sovietinio animacinio filmuko, nuosavu pasturgaliu užkištų nuotekų vamzdį. Alytaus padangų liepsnose nukaltas Alytaus mero Nerijaus Cesiulio populiarumas tebėra geriausias, bet nacionalinio lygmens politikų taip ir nepakartotas lyderystės pavyzdys.
Iki spalį vyksiančių Seimo rinkimų pasikinkyti naują nevalstietišką žaliąją bangą dar yra laiko. Sostinės vicemeras, konservatorius Valdas Benkunskas tai suprato ir jau kilnoja kanalizacijos šulinių dangčius, bet to mažoka. Norite pramušti TS-LKD reitingų lubas – palikite nebaigtą skaityti Gabrieliaus Landsbergio „Laišką bendražygiams“ ramesniems laikams ir lipkite ant vamzdžio tiesiogine to žodžio prasme.
Pasidomėkite, kuo iki šiol rėmėsi spartus Lietuvos ekonomikos augimas – mūsų šalies įmonių veržlumą palaikė mažesnės už konkurentų Vakarų Europoje sąnaudos darbo jėgai ir aplinkosaugai. Net vežėjų taip keikiamas Mobilumo paketas atsirado ne todėl, kad lietuviai dirba geriau už vakariečius, o kad konkuruoja išnaudodami savo beteisius vairuotojus. Sumokėti kontroliuojančių institucijų pareigūnams, kad nepastebėtų valymo įrenginius apeinančios vamzdžio atšakos, vis dar yra pigiau, negu sąžiningai laikytis aplinkosaugos reikalavimų.
O gal būtent tokią „žaliosios ekonomikos lyderystę“ G. Nausėda turėjo omenyje – kol senieji europiečiai suks galvas, kaip iš tikrųjų sumažinti anglies dvideginio emisijas, mes pirmieji pripulsime srėbti klimato kaitos milijonus? Kaip prieš penketą metų tai padarė Druskininkai, už Klimato kaitos programos lėšas pasistatę lynų keltuvą iš vandens parko į slidinėjimo areną ir iš lubų suskaičiavę, kiek anglies dvideginio tai neva sutaupys.
Žaliosios veidmainystės ekonomikos lyderiais tikrai galime tapti, tik svarbiausia – nesikuklinti ir prie klimato kaitos pritempti viską iš eilės nuo ištuštėjusių kolchozinių gyvenviečių bendruomenių namų sienų apklijavimo puta iki visuotinės miestelių aikščių trinkelizacijos. Pripirksime žemės ūkio oligarchams „Tesla“ Cybertruck‘ų – atrodys žali.
Pakistanas įsipareigojo per ateinančius penkerius metus pasodinti 10 milijardų medžių. Mes gi skubame malti į biokurą nederlinguose žemės ūkio paskirties sklypuose keliolika metų augusias pušeles ir apsimesti, kad vėjo pustomuose Dzūkijos smėlynuose ekologiškai auginame javus. Nesvarbu, kad kulti nebus ko, užteks tiesioginių išmokų.
Mąstymo praraja tarp čiabuvių, suvertusių dešimtis automobilių padangų į Vilkės upelį, ir talkininkų, kurie šeštadienį susirinko tų padangų iš vandens traukti, neišvengiamai gilėja. Pastarieji vis dar yra mažuma, bet jau pakankamai gausi, kad jų pastangos išjudintų tikrą žaliąją lyderystę atnešančias permainas.