Mūsų teisėsauga nėra vientisai juoda, korumpuota dėmė išvis be dantų ir galios, tačiau šįkart ji atidengė ir savo silpnas vietas. Miestiečiams Policijos departamento pametėta galimo pagrobimo gniūžtė virto besmegenio sniego kamuoliu. Risdamasis į masinę isteriją, jis didėjo nuo gandų apie vidury baltos dienos vagiamus vaikus pederastams, organų pardavėjams, su gyvais žmonėmis eksperimentus atliekantiems ufonautams.

Nuo pikantiškos pagrobimo „anties“ apsvaigę piliečiai liaupsina pareigūnus, kad šie operatyviai ėmėsi reaguoti į nepilnamečių reindžerių pramanus. Nuo konjunktūrinių vėjų niekada neatsiliekantis psichiatras Linas Slušnys irgi džiaugėsi, kad tai esą bus visuomenei gera pamoka, jog su policija juokauti nevertėtų.

Atvirkščiai – ši gelbėjimo operacija, kurioje nebuvo ką gelbėti, – gera pamoka, kad su policija juokauti verta bet kam – ir serialo „Kobra 11“ prisižiūrėjusiems pienburniams, ir šiaip mėnulio fazių aukoms. Bet kas gali be jokios atsakomybės jėgos tarnybas šokdinti. Už tai negresia nė joks įspėjimas, be to, malonaus adrenalino – per akis.

Jo mėgėjai neatlyžta: kadangi policija nespėjo nutraukti kai kurių kraupių nusikaltimų (kaip Dembavos tragedija ar čigonų surengta egzekucija merginai), dabar ji privalo reaguoti į bet kokį pranešimą. Taip, reaguoti privalo, tačiau adekvačiai ir tik į realius įvykius. Bet kurios srities specialistai, įgiję reikiamą kvalifikaciją, būtinas priemones tyrimams ir patirties, nuo feisbuko gandonešių ir laiptinės pletkininkų pirmiausia ir skiriasi tuo, kad turėtų gebėti operatyviai atsijoti išsigalvojimus ir melą nuo tikrovės.

Nėra normalu, kad kritiškesni naujienos sekėjai „iš gatvės“, nebūdami nei ekstrasensais, nei patyrusiais detektyvais, greičiau už pačius pareigūnus iškėlė prielaidą, kad pagrobimas – išgalvotas. Veikti kaip robotams tik iš inercijos ir vien pagal instrukcijas „apsidraudimui“ – lengviausia, tačiau taip gresia pasiekti absurdą.
Nėra normalu, kad kritiškesni naujienos sekėjai „iš gatvės“, nebūdami nei ekstrasensais, nei patyrusiais detektyvais, greičiau už pačius pareigūnus iškėlė prielaidą, kad pagrobimas – išgalvotas.
Goda Juocevičiūtė

Ten, kur yra tik automatinė reakcija, bet stinga sąmoningumo ir nuojautos, didelė rizika paslysti, o kritiniu atveju gali nepadėti nė kameros, kompiuteriai ar kitoks dirbtinis intelektas. Bet kuriame darbe, ne tik tyrėjų, svarbiausia – analitinis mąstymas ir žmogiškasis faktorius, neįeinantis į jokias instrukcijas, licencijas ar dokumentus.

Jeigu visi Vilniaus tėvai kaskart savo mažųjų agentų, prisižiūrėjusių nuotykinių filmų su Jacky Chanu ir Chaku Norrisu, iš lauko atsineštas istorijas su kovos efektais imtų perdavinėti Bendrajam pagalbos centrui (BPC) ir policija į kiekvieną jų reaguotų šitaip stipriai ir triukšmingai kaip į pastarąją Karoliniškių enigmą, miestas būtų nuolatinėje apgultyje ir evakuacijoje, o filmavimo kameras tektų piliečiams įstatinėti jau ir į užpakalius.

Nors panašu, jog valstybė būtent to ir siekia – prisagstyti kuo daugiau vaizdo stebėjimo įrangos, kad visuotinė kontrolė ir sekimas būtų kaip komunistinėje Kinijoje, kur net prie lauko išviečių kabo kamerų kekės.

Iš asmeninės patirties galiu paliudyti, kad vaikėzus fantazuojant apie įkaitų dramas, taiklius smūgius niekadėjams ir gangsterių kautynes galima pričiupti per vidutiniškai penkias minutes trunkančią kryžminę apklausą. Jai atlikti nereikia jokio specialaus išsilavinimo ar ezoterinių žinių, tik trupučio logikos ir motiniškos intuicijos.

Kai Policijos departamentui per tyrimo įkarštį nusiunčiau pasiteiravimą, ar pareigūnai bent apklausė berniukus ir jų tėvus, ar domėjosi, kokius filmus ir TV laidas vaikai mėgsta žiūrėti arba kokius kompiuterinius žaidimus žaidžia, jokių atsakymų negavau – esą ikiteisminio tyrimo komentuoti negalima. Pareigūnų atstovai komentuoti tyrimą atsisako, nors patys ir suskubo išplatinti pranešimą apie jį.

Atkreipiau dėmesį ir į propagandinį, pilietinę visuomenę heroizuojantį reportažą, vilnijusį per Rusijos televizijas maždaug prieš porą mėnesių. Vilniaus Karoliniškių pagrobimo istorija – stebėtinai panaši į neva nutikusią tolimajame Irkutske. Ten irgi paauglys, tik vienas, tarp garažų esą pamatė, kaip tariamas pedofilas į mašiną velka mergaitę, sodina ją ant užpakalinės automobilio sėdynės ir pleistru užklijuoja jai burną.
Jeigu visi Vilniaus tėvai kaskart savo mažųjų agentų, prisižiūrėjusių nuotykinių filmų su Jacky Chanu ir Chaku Norrisu, iš lauko atsineštas istorijas su kovos efektais imtų perdavinėti Bendrajam pagalbos centrui (BPC) ir policija į kiekvieną jų reaguotų šitaip stipriai ir triukšmingai kaip į pastarąją Karoliniškių enigmą, miestas būtų nuolatinėje apgultyje ir evakuacijoje, o filmavimo kameras tektų piliečiams įstatinėti jau ir į užpakalius.
Goda Juocevičiūtė

Šaunuolis nepilnametis nepasimetė, o ėmė budriai sekti pagrobėją, ir čia, kur buvęs, kur nebuvęs, lyg iš po žemių, išdygo jaunas, visiškai neprasigėręs, modelio išvaizdos vyriškis su holivudine šypsena, ir jiedu ėmė iškrypėlį gaudyti, skubiai iškvietė policiją, ši stebuklingai greitai (ko Rusijos provincijoje paprastai nebūna) sureagavo į įvykį, ir jau tą patį vakarą blogietis pedofilas, dar nieko smagaus nenuveikęs, prieš TV kameras geranoriškai pasakojo ir demonstravo, ką ketino su auka daryti.

Įdomu, kad lietuvių tyrėjų, bendradarbiavusių su mažamečiais Vilniaus garažų betmenais, sukurtas „galinčio turėti reikšmingos informacijos“ gerojo liudininko fotorobotas – stulbinamai panašus į drąsųjį Irkutsko berniuko pagalbininką. Matyti, kad jų abiejų amžius – tas pats, tokia pati veido forma, šukuosena, net barzdelė analogiška (tik smakras šiek tiek skiriasi). Tebūnie tai smagus sutapimas, bet minčių kyla visokių.


Taigi, viešinti nusikaltimo versiją, kol nebuvo jokių duomenų, pagrindžiančių bent menką įvykio tikimybę, o paskui per spaudos konferenciją aptakiai mykti, taip įsismalsavusiai liaudžiai ir nepaaiškinus tikrų aplinkybių, buvo viena po kitos sekusios komunikacijos klaidos. Verčiau keistą pranešimą gavusiai policijai ramiai ir tyliai aiškintis grėsmės realumą, nei apie jį skalambyti, keliant bergždžią psichozę, dar nesurinkus jokių įrodymų.

Vargu ir ar Policijos departamentui derėjo išdidžiai guostis, kad sukeltas ažiotažas dėl pagrobimo pasitarnavo kaip pratybos. Treniruotės tarnyboms reikalingos, tačiau ne žmonių baimių ir įaudrintos vaizduotės sąskaita. Lietuvos kariuomenė irgi praneša vykdanti pratybas, bet per jas negąsdina gyventojų visiškai pramanytais pavojais.

Įsivaizduokite, kaip ji apsijuoktų, jei sykį Pabradės miškuose žaidę vienuolikmečiai partizanai atbėgtų į štabą, tikindami, kad matė atvažiuojantį tanką su Rusijos vėliava, liepė jam vykti atgal iš kur atkako, o iš jo išlindęs piktas tankistas grūmojo: „Nieku gyvu!“, ir LR kariuomenė kartu su Prezidentu iškilmingai viešai praneštų apie per Lietuvą riedančius okupantų tankus, ir tik paskui imtųsi patikrinimo, o paaiškėjus, kad informatoriai kaip reikiant nugaravo, ramintų paklaikusius ir jau į bunkerius su žirnelių stiklainiais ir grikių kruopomis bėgančius slėptis gyventojus: „Čia buvo tik pratybos. Ačiū jums už dėmesį.“

Nuo to, kaip mūsų „angelai sargai“ tvarkosi su savo tiesioginėmis pareigomis, priklauso žmonių likimai. Vieną kartą policija pasikarščiavo ir avansu patikėjo jaunaisiais Karoliniškių kaubojais bei dėmesio smaigalyje bent trumpam norėjusiomis pabūti jų mamomis. Pasekmės kol kas – pakenčiamos: tik ištaškyta be reikalo nemažai mokesčių mokėtojų pinigų ir, atsižvelgiant į tendenciją, kad rezonansiniai įvykiai mėgdžiojami, galima grandininė reakcija, kai į BPC ta pačia tema dar kurį laiką kreipsis jautresnės psichikos rūpintojėlai ir šposininkai.

Tačiau kitą kartą represinės tarnybos, esą turinčios reaguoti į bet kokį pranešimą, be jokios kritikos patikės ir kokio nors nuočiuožos šmeižtu ir niekuo dėtą žmogų pasiųs už grotų ar paralyžiuos jo gyvenimą, o šiam teks nemažai atkentėti, kol įrodys, kad buvo neteisingai apkaltintas.

Toks nerimas kyla dėl to, kad kontrolės ir priežiūros funkciją prisiėmusioms įstaigoms pastaruoju metu įprasta į jų akiratį papuolusius piliečius iš anksto kaltinti, sukeliant jiems daugybę nemalonumų, o tik paskui aiškintis, ar „nesureagavo pertekliškai“, ar nepaaštrino.
Įdomu, kad lietuvių tyrėjų, bendradarbiavusių su mažamečiais Vilniaus garažų betmenais, sukurtas „galinčio turėti reikšmingos informacijos“ gerojo liudininko fotorobotas – stulbinamai panašus į drąsųjį Irkutsko berniuko pagalbininką. Tebūnie tai smagus sutapimas, bet minčių kyla visokių.
Goda Juocevičiūtė

Pavyzdžiui, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba vis garsėja keistomis mažamečių atskyrimo nuo gimdytojų istorijomis: pirma aklai priima drumzlinus ir piktdžiugiškus „neabejingų piliečių“ skundus, tada užsisėda ant apkalbėtos šeimos, tuomet sau reikalinga kryptimi interpretuoja kaip lietuviški orai besikeičiančias vaikų nuotaikas ir fantazijas, galiausiai juos, užtampytus po socialinių darbuotojų ir psichologų ar neurologų kabinetus, atima iš tėvų, o jau tik tragikomiškam nesusipratimui pasiekus teismus ir žiniasklaidą, teikiasi „tirti“, ar vertėjo.

Beje, tradicija valstybės institucijoms virsti cirko arena įsitvirtino per Garliavos skandalus. Viena teisėja sugebėjo kelerius metus nuosekliai varinėti prokurorus, pavergti net geležinės Prezidentės širdį. Tuo metu, kai tyrėjai ir šalies vadovybė tik kasė pakaušį ir klaidžiojo, užversti pedofilų klano teorijos kurstytojos skundų ir aimanų, lokali Garliavos muilo opera virto kruvinu, po visą šalį išplitusiu trileriu: bangavo šiurpūs grasinimai žurnalistams ir teisėjams, žuvo žmonės, per teatralizuotus mitingus buvo nešiojami karsteliai su gedulo juostomis ir žvakutėmis.

Kaip tik tuo metu tarp besivaidijančių piliečių paūmėjo mada sutuoktinius, brolius, uošvius, mokytojus kerštavimo tikslais kaltinti vaikų tvirkinimu ar kitais iškrypimais. Visas šis fantasmagorinis chaosas užsisuko tik todėl, kad kriminalistai ir tardytojai nesugebėjo laiku prakiurdyti intrigantės, puikiai gebėjusios pasinaudoti savo padėtimi ir juridiniu raštingumu, išpūsto tuščio burbulo.

Manipuliacijų feikiniais kaltinimais papročiai įsismarkavo, ir kai valstybė ėmėsi jau kiek išlaisvėjusius ir savarankiškėjančius žmones iš naujo sistemingai pratinti vieniems kitus sekti ir įduoti. Vien ko vertos iniciatyvos gyventojus raginti nedorėlius skųsti anonimiškai.

Pradinukai, dar su klibančiais pieniniais dantimis ir patys nepajėgūs be suaugusiųjų pagalbos užsirišti batų raištelių, ir tie jau mokinami skambinti 112 ir į „Vaikų liniją“.

Maža to, mokyklose diegiama elektroninė anoniminių ožiukų platforma „Patyčių dėžutė“, tarsi skundimas būtų ne rimta atsakomybė, reikalaujanti didelės gyvenimiškos patirties ir teisinio išprusimo, o dar vienas planšetinis žaidimukas.

Kad skundikų savigarbos nežeistų šiurkštūs, bet tiesūs prasivardžiavimai, kad žmonės nesvyruotų prieš ryždamiesi kitus skųsti, neįsitikinę tokio žygdarbio gėriu, juos siūloma politkorektiškai vadinti pilietiškais piliečiais.

Toks pilietinės visuomenės muštravimas jau teikia apčiuopiamų vaisių: tiesa pasiklysta asmeninėse intrigose ir suirutėse, o tikrus pavojus užgožia prasimanymai.

Kad tik nenutiktų kaip toje pasakoje apie piemenį melagėlį, kuris iš dyko buvimo vis šaukdavosi kaimiečius gelbėti jo avis nuo vilko, tačiau kai pilkakailis iš tikro pasirodė, niekas vaikėzu jau nebetikėjo ir į pagalbą neatskubėjo.