Jiems sausio 31 d., kai JK planuoja oficialiai išstoti iš Europos Sąjungos, išlieka simboliniu tašku po trejus su puse metų trukusios nežinios.

Ši data – demarkacinė linija, o kartu ir priminimas abiem Baltijos šalims, kurių migrantams JK per pastaruosius 15 metų tapo pamėgta gyvenamąja vieta.

Pagal apytikslius skaičiavimus JK gyvena 120 tūkstančių Latvijos ir 220 tūkstančių Lietuvos piliečių. Daugelį iš jų vienija ne tik Baltijos regionas ir nauja gyvenamoji vieta, bet ir labai panaši migracijos istorija. 2016 m. po Brexit referendumo žiniasklaidoje pasirodė nerimą keliančios žinios, kad britų visuomenėje padidėjo agresija prieš imigrantus.

Remiantis statistika, pirmaisiais mėnesiais po referendumo etniškai ar raštiškai motyvuotų priešiškumo nusikaltimų skaičius Anglijoje iš tiesų smarkiai padidėjo, labiausiai vietose, kur gyvena ir daug latvių bei lietuvių imigrantų (Rytų Jorkšyre, Mančesterio, Londono apylinkėse, Vakarų Midlende). Tai visuomenėje kėlė spekuliacijos, kad ES imigrantų gyvenimo sąlygos gali smarkiai pablogėti.

Per pastaruosius trejus su puse metų Anglijoje priešiškumo nusikaltimų dinamika buvo vingiuota – tai krito, tai kilo. Iš dalies tai susiję su Londone ir Mančesteryje įvykusiais teroro aktais, tačiau iš mano apklaustų Baltijos šalių migrantų tik retas paminėjo, kad po Brexit referendumo jis patyrė priešiškumą prieš save.

Apskritai, trūksta patikimų įrodymų, kad priešiškumas prieš imigrantus smarkiai pablogino latvių ir lietuvių imigrantų gyvenimo sąlygas. Greičiau būtų galima teigti, kad Brexit saga užkūrė ugnį jau žinomam nusiteikimui prieš imigrantus, kuris pradėjo rusenti britų visuomenėje daug anksčiau nei įvyko referendumas, ypač prieš mitologizuotus rytų europiečius, kurie esą iš vietinių atima darbą ir socialinio saugumo sistemos privilegijas.

Daug įtikimesni faktai rodo, kad Latvijos ir Lietuvos piliečiai susitaiko su po Brexit atsiradusia neaiškia realybe, todėl aktyviai teikia pareiškimus nuolatinio gyventojo statusui įgyti. Šis statusas, kaip žinoma, suteiks ES valstybių narių piliečiams teisę ir toliau gyventi JK.

„Brexit“ saga užkūrė ugnį jau žinomam nusiteikimui prieš imigrantus, kuris pradėjo rusenti britų visuomenėje daug anksčiau nei įvyko referendumas, ypač prieš mitologizuotus rytų europiečius, kurie esą iš vietinių atima darbą ir socialinio saugumo sistemos privilegijas.


Remiantis oficialiais duomenimis, iki 2019 m. gruodžio nuolatinio gyventojo statusui įgyti pareiškimus pateikė 82 700 Latvijos piliečių ir 139 400 Lietuvos piliečių. Nors motyvacija įgyti šį statusą skirtinguose imigrantų segmentuose gali skirtis, paraiškų statistika aiškiai pabrėžia daugelio Baltijos šalių migrantų ilgalaikį planą – sustiprinti ryšį su JK.

Įdomu tai, kad pagal oficialią statistiką latviai daug aktyviau nei lietuviai teikia paraiškas nuolatinio gyventojo statusui įgyti. Remiantis mano 2019 m. pradžioje atlikta interneto apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 2 000 respondentų, imigrantų, kurie artimiausiu metu planuoja pateikti paraiškas Britanijos pilietybei įgyti, skaičius tarp Latvijos piliečių yra daug didesnis.

Tokie skirtumai gali reikšti, kad latviai jaučiasi labiau nesaugūs dėl savo ateities JK. Tai taip pat gali reikšti, kad imigrantai iš Lietuvos yra mažiau įsišakniję britų visuomenėje – tai pasireiškia neapibrėžtais veiksmais dėl savo ateities. Laikas parodys, kuri iš šių interpretacijų labiau atitinka realybę.

Nors Brexit referendumo pasekmės smarkiai nesumažino Latvijos ir Lietuvos migrantų komforto zonos, dauguma jų nepritaria išstojimui iš ES ir mano, kad dėl Brexit gyvenimo sąlygos vis dėl to gali pablogėti. Tačiau svarbiau už tiesiogiai apčiuopiamas ekonomines pasekmes yra atkreipti dėmesį į tai, kokį poveikį Brexit daro ir darys tarpusavio santykių chemijai britų visuomenėje.

Esu linkęs sutikti su tais sociologais ir antropologais, kurie mano, kad Brexit suaštrino arba sukūrė naujas hierarchijos tarp imigrantų ir britų visuomenės bei tarp pačių imigrantų. Tai viena kitą papildančios etninės, kultūrinės ir klasinės hierarchijas, kurios po Brexit realybėje gali dar labiau atitolinti ir marginalizuoti pirmos kartos imigrantus iš Latvijos ir Lietuvos.

Augantis socialinis ir ekonominis nelygybės suvokimas, riboto socialinio mobilumo galimybės, noras slėpti savo nacionalinę tapatybę, teritoriniu požiūriu skirtingos vertybinės orientacijos ir ideologinė poliarizacija – ne vaizduotės vaisiai, o socialiniai reiškiniai, kurie pastaraisiais metais sistemingai pastebimi tarp JK gyvenančių imigrantų.

Po „Brexit“ referendumo Latvijoje ir Lietuvoje ne vienas galvojo, kad dabar daugelis mūsiškių važiuos atgal. Taip, žinoma, nebus. Grįš tik nedidelė dalis, be to, kaip matyti iš ankstesnių tyrimų, didesnė tikimybė, kad grįš labiau kvalifikuota darbo jėgos dalis, o vidutinės kvalifikacijos arba nekvalifikuotą darbą dirbantys liks.


Brexit išryškino esmines britų visuomenės sanglaudos problemas, o Baltijos šalių migrantai, nors jų skaičius ir ne toks didelis, yra jų dalis. Šios sanglaudos problemos, ypač dėl imigrantų, pačios neišnyks, net jei visuomeninė britų nuomonė dėl imigrantų nuslūgs.

Po Brexit referendumo Latvijoje ir Lietuvoje ne vienas galvojo, kad dabar daugelis mūsiškių važiuos atgal. Taip, žinoma, nebus. Grįš tik nedidelė dalis, be to, kaip matyti iš ankstesnių tyrimų, didesnė tikimybė, kad grįš labiau kvalifikuota darbo jėgos dalis, o vidutinės kvalifikacijos arba nekvalifikuotą darbą dirbantys liks.

Nereikėtų pamiršti, kad daugelio likusių žmonių biografijose persikėlimas gyventi į JK paženklintas noru sumažinti skurdo riziką ir sparčių socialinių pokyčių sukelta neviltimi. Brexit pasekmės turi būti radikaliai destruktyvios, kad likę žmonės apsvarstytų galimybę išvykti iš JK, tačiau ir tada tai automatiškai nereikštų, kad jų išeitis bus grįžti į tėvynę.

Kad ir kaip būtų, Baltijos šalių migrantams Brexit yra lūžio taškas, tapatybės ir naujovių laikas, kartu su neapibrėžtumu priverčiantis priimti konkrečius sprendimus dėl savo ateities.

Tokios naujovės gali neutralizuoti pradinį nerimo pojūtį, bet ir leidžia aiškiau pamatyti skirtingus Baltijos šalių migrantų norus ir galimybes tapti britų visuomenės dalimi ir palaikyti ryšį su savo gimtine.