Atrodo, kad toks perspėjimas tampa vis labiau girdimas, ypač apie tai kalbant vis daugiau mokslo žmonių nepaisant vis dar skambaus „žiniasklaidoje besireiškiančių panditų“ (terminas pasiskolintas iš psichiatro Davido Eberhardo žodyno; žr. David Eberhard, „Vaikų įkaitai“ (2019)) prieštaravimų choro.

Kaip minties judėjimas, feminizmas apima labai platų ideologinį lauką, ir niekas nepaneigs, kad jame rastume puikių bei reikalingų idėjų ir iniciatyvų. Visgi, kaip atsitiko, kad kartais atrodo, jog moterys tuoj tikrąja to žodžio prasme kibs vyrams į atlapus? Joms vyras ipso facto yra blogis.

Tam tikros su feminizmu siejamos iniciatyvos ar vertinimai leidžia nesunkiai rekonstruoti, kad mąstoma tokio kovos lauko kategorijomis. Moterų valdžios koalicija Suomijoje yra nuostabu, tuo tarpu vyrų ministrų kabinetas Lietuvoje yra neregėto masto tragedija.

Aišku, mūsų vis dar gana mitinės patriarchalinės kultūros kontekste ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio teisinimasis, kad jo pasirinkimų visiškai nelėmė žmonių, kaip pasakytų Petersonas, genitalijos, o tik kompetencija, moksline prasme yra iš dalies problemiškas (minėtų kultūrinių įtakų, veikiausiai, čia būta), bet ar jis visiškai beviltiškas ar nelegitimus? Kitaip sakant, ar negali būti, kad lyčių nelygybė susidarys natūraliai (be žmogaus įtakos) net ir taikant absoliučią socialinio nediskriminavimo politiką?

Tai ir yra esminis klausimas, į kurį atsakymas gali vesti prie feminizmo judėjimui, vadinkim taip, ne itin parankių mokslinių tiesių ir rezultatų.

Pradėkime nuo to, kad feminizmo judėjimo kontekste puoselėjama atskira teorija, kad lytis yra veikiau ne natūralus dalykas, o tik tam tikras socialinis konstruktas, savotiškas išsigalvojimas apie tai, kas yra moterys ir vyrai. Paprastai kalbant, moterimi/vyru ne gimstama, o tampama. Teorijos ideologų teigimu, tik pradėjęs egzistuoti kiekvienas žmogus vienodai potencialiai yra tiek vyras, tiek moteris. Visgi, atrodo, jog ne tik kad taip nėra (žr. toliau), bet, vadovaujantis tik šiuo teiginiu, įsiveliama į pakankamai aiškias kontroversijas ideologijos viduje.

Pvz., vadinamojoje queer teorijoje, kuri yra artimai susijusi ar net persiklojusi su feminizmu (feminizmo viduje aptinkame ir lesbietišką feminizmą), akivaizdžiai dirbama galimybės būti natūraliai / iš prigimties queer įrodymo linkme. Kai filme „Ricki and the Flash“ homoseksualus sūnus savo konservatyviai motinai atrėžia „I was born gay“, visgi kyla klausimas, ar toks pasakymas iš viso gali būti legitimus, jeigu visas lytiškumas (koks jis bebūtų) yra iš esmės socialiai konstruojamas?
Tam tikros su feminizmu siejamos iniciatyvos ar vertinimai leidžia nesunkiai rekonstruoti, kad mąstoma tokio kovos lauko kategorijomis. Moterų valdžios koalicija Suomijoje yra nuostabu, tuo tarpu vyrų ministrų kabinetas Lietuvoje yra neregėto masto tragedija.
Tomas Berkmanas

Kaip bebūtų, bent iki šiol galimybės gimti homoseksualiu mokslinis įrodymas yra atsidūręs nevienareikšmiškoje situacijoje. Neseniai nesėkmę patyrė homoseksualumo geno paieškos. Dar prieš keletą metų įrodyta, kad gamtoje grynas homoseksualumas yra ypač retas reiškinys, bent kiek juntamomis apimtimis (iki 8 proc.) aptinkamas tik tarp dviejų gyvų sutvėrimų – žmonių ir naminių avinų.

Kita vertus, tie patys tyrimai rodo, jog galimai yra tam tikrų smegenų struktūros skirtumų, determinuojančių homoseksualumo-heteroseksualumo perskyrą. Bet kam iš viso tyrinėti galimybes gimti homoseksualiu ar, pavyzdžiui, translyčiu, jeigu lytiškumas, kaip bandoma teigti, yra iš esmės (didele arba absoliučia apimtimi) socialiai konstruojamas? Turbūt dėl to, kad pastaroji teorinė kryptis, kaip jau iš dalies užsiminta, mokslo pasaulyje patiria vis didesnę nesėkmę.

Žinoma, vien socialinio lytiškumo konstravimo tikrai esama ar, mažų mažiausiai, buvo. Feminizmo problema yra ta, kad šalia jo nebenorima matyti beveik nieko kito. Ypač, kai susikoncentruojama į lyčių galios struktūrą – joje matant sukonstruotus galinguosius „vyrus“ ir pastarųjų engiamas aukas „moteris“, kas lemia vos ne visas dalyvavimo tam tikrose veiklose disproporcijas moterų nenaudai. Bet štai sąlyginai neseniai pradėjo dėtis tokie visam judėjimui netikėti dalykai, į kuriuos Petersonas atkreipia dėmesį.

Skandinavijoje, kurioje per pastarąjį penkiasdešimt metų, atrodo, buvo sugriauta visa įmanoma socialinė lyčių galios struktūra ir sudarytos sąlygos kone absoliučiam šioje srityje egalitarizmui (šio regiono šalys paprastai rodomos kaip pavyzdys), lyčių disproporcijos atskirose sferose gana netikėtai tik dar labiau išryškėjo. Tuo tarpu vien socialinio pobūdžio priežasčių tam nebebuvo įmanoma rasti – juk visuomenė ta prasme paversta pavyzdine. Taigi, pradėjo aiškėti natūralių/prigimtinių moterų ir vyrų skirtumų nulemiamas vaizdas, kurį buvo bandoma ezoterizuoti tarsi čia kažkoks nemokslinis rezultatas/reikalas.

Klausiant, kodėl taip atsitiko, Petersonas atsako, kad moterys ir vyrai visgi reikšmingai iš prigimties skiriasi. Pavyzdžiui, vyrai psichologiškai/natūraliai labiau orientuoti į daiktus, kai tuo tarpu moterys – labiau į žmones. Todėl, kaip teigtų Petersonas, galbūt vyrams geriau sekasi būti inžinieriais, moterims – slaugėmis.

Kiek žinote santechnikių, elektrikių ar statybininkių? Ir jeigu nežinote, neskubėkite teigti, kad feminizmo atstovės ir čia turėtų siekti lygybės (nors Petersonas atkreipia dėmesį, kodėl nelabai kam rūpi, kad vyrai totaliai dominuoja atskirose veiklose, kurios yra mažiau prestižinės nei politika, teisė ar verslas). Gal visgi viskas taip ir turi būti?
Kiek žinote santechnikių, elektrikių ar statybininkių? Ir jeigu nežinote, neskubėkite teigti, kad feminizmo atstovės ir čia turėtų siekti lygybės (nors Petersonas atkreipia dėmesį, kodėl nelabai kam rūpi, kad vyrai totaliai dominuoja atskirose veiklose, kurios yra mažiau prestižinės nei politika, teisė ar verslas). Gal visgi viskas taip ir turi būti?

Eberhardas, iškėlęs klausimą „Ar lyčių skirtumai egzistuoja?“ (Eberhard, p. 234–242), į jį atsako vienareikšmiškai – taip, ir tai „lemia ne vaikystės aplinka [kaip socialinis determinantas – TB past.], o biologija“ (ten pat, p. 236). Štai visa plejada tokių moksliškai pagrįstų skirtumų: „vyrų smegenys yra šiek tiek didesnės nei moterų ir turi daugiau smegenų ląstelių, tačiau moterys turi daugiau pilkosios medžiagos. Moterys turi labiau išsivysčiusią didžiąją smegenų jungtį... ir daugiau jungčių tarp dešiniojo ir kairiojo smegenų pusrutulio“ (ten pat, p. 236-237); „mergaitės lytiškai ima bręsti anksčiau“ (ten pat, p. 237); „dvejų metų berniukai [yra] labiausiai šėlstantys žmonės žemėje“ (ten pat, p. 234), „įvairūs pažintiniai sutrikimai, atsirandantys ankstyvajame amžiuje, dažnesni tarp berniukų nei tarp mergaičių“ (ten pat, p. 235), „abiejų lyčių hormonai skiriasi“ (ten pat) ir tai „turi reikšmingą poveikį tam, kokios smegenys yra“ (ten pat, p. 237).

Jeigu to nepakanka, perskaitykite visą atitinkamą knygos skyrių, prie to pridėkite Petersono minimus kitus skirtumus, prisiminkite jau turbūt nuo neatmenamų laikų žinomą skirtumą chromosomų lygmenyje. Be abejo, visa tai turi poveikį skirtingam elgesiui, skirtingiems gebėjimams, polinkiams ir pan.

Jeigu jau taip atsitiko, kad kažkas to pradėjo nebematyti ar nebenorėti matyti? Ar negali būti, kad natūralios lyčių lygybės idėja (o po ja juk pasislepia ir lyties kaip vien socialinio konstrukto idėja arba, mažų mažiausiai, pirmosios nuvertinimas ir antrosios pervertinimas) buvo tam tikra manipuliacija ar priemonė kitiems tikslams?

Tokią versiją galėtų pasufleruoti atidesnis žvilgsnis į feminizmo judėjimo ištakas, kai XX a. pradžioje moterys sukilo į kovą prieš vyrų dominavimą politikoje. Tradicinis vaizdinys čia yra rinkimų teisę moterims reikalavusios suteikti sufražistės. Tačiau Yuval Noah Harari atskleidžia, kad ši teisė moterims buvo suteikta politinėms-ekonominėms jėgoms siekiant labai jau materialaus/ekonominio tikslo – patenkinti išaugusios darbo jėgos (ypač reikalingos karo industrijai) poreikį (žr. Yuval Noah Harari, „Homo deus: glausta rytojaus istorija“ (2018), p. 274–275).

Aišku, viskas buvo padaryta pakankamai, vadinkime, delikačiai – tikrai niekas nesakė moterims „na moterys, marš dirbti“; moterys pačios sau ir kitiems įrodė, kad jos „turi siekti karjeros“ ir pan. Gali būti, kad kapitalizmo logika čia pakankamai negailestinga ir ciniška. Harari, būdamas panašiu į Karlą Marxą ekonominiu redukcionistu, tai mato gerokai plačiau. Jam visos modernybės sistemos (švietimo, sveikatos apsaugos sistema ir pan.), kurios yra tariamai humanistiškai kilnios, buvo sukurtos, o tam tikros tradicinės (pvz. šeima) – išbalansuotos veikiant kapitalizmo jėgoms.

Kitaip sakant, nebuvo ir nėra čia jokių kilnių tikslų – mus šviesti ir gydyti, o moteris laisvinti; viskas yra gerokai ciniškiau – kapitalistams tiesiog reikia sveikos ir kvalifikuotos darbo jėgos, ir jos reikia kiek įmanoma daugiau. Laisvos rinkos kapitalizmo kontekste mąstoma taip: „jeigu susilpnėję šeimos ryšiai <...> ekonomikos augimą veikia palankiai – taip ir darykime“ (ten pat, psl. 189). Nors Eberhardas, nepaisant atitinkamo nuomonės formavimo, vis dar sugeba paklausti „kodėl manoma, kad prestižiškiau eiti į darbą, o ne būti namie?“ (Eberhardas, p. 243).
Harari, būdamas panašiu į Karlą Marxą ekonominiu redukcionistu, tai mato gerokai plačiau. Nebuvo ir nėra čia jokių kilnių tikslų – mus šviesti ir gydyti, o moteris laisvinti; viskas yra gerokai ciniškiau – kapitalistams tiesiog reikia sveikos ir kvalifikuotos darbo jėgos, ir jos reikia kiek įmanoma daugiau.
Tomas Berkmanas

Harari dėmesio centre visgi yra Ketvirtoji industrinė revoliucija. Jis prognozuoja, kad „XXI a. dauguma vyrų ir moterų savo <...> ekonominės vertės gali netekti“ (Harari, psl. 275). Jeigu taip įvyks, tai gali būti didžioji moteris karjeron/darban šaukusio feminizmo (kaip istoriškai sąlyginai jauno judėjimo) likimo ironija. Kam tuomet moterų ir vyrų karjera bebus reikalinga?

Visgi nesinori tikėti tokiu scenarijumi. Neįmanoma įrodyti, kad ekonominis redukcionizmas yra visa-apimantis. Tuo labiau nebūtų teisinga teigti, kad feminizmas buvo inspiruotas ir vystomas nesant jokių kilnių tikslų. Tačiau jeigu ateityje mūsų socialinio gyvenimo neatsiejama dalimi taps dirbtinis intelektas ir jeigu jis ūmai įgytų humoro jausmą, su moterų ir vyrų „gentizmu“ (kaip ir jį eskaluojančiu feminizmu ar užsilikusiu patriarchalizmu) galime prieš jį ir apsijuokti.

Taigi, kokia tuomet turėtų būti „gentizmo“ neeskaluojanti feminizmo logika? Visų pirma, visos vien socialinės lyčių galios struktūros turi būti eliminuotos iš teisinio politinio lauko. Taip pat realizuojant įvairias tam skirtas švietimo priemones reikia stengtis, kad visi su tokia buvusia struktūra siejami nemoksliniai įsitikinimai (prietarai, mitai ir pan.) pasitrauktų iš bendruomenės gyvenimo.

Tačiau aptikus moksliškai pagrįstus natūralius/prigimtinius lyčių skirtumus, turėtų būti akcentuojama pagarba atitinkamam moteriškumui ar vyriškumui (pvz., turi būti naikinamos tam tikros klišės apie profesijas ir veiklas, kurios natūraliai labiau susisieja su viena ar kita lytimi) bei siekiama netrukdyti šioms prigimtinėms lyčių savybėms pasitarnauti bendrajam gėriui.

Ir keletas pastabų pabaigai. Kartais sakoma, kad „gentistinis“ lyčių barjerų nustatymas gali būti reikalingas tam, kad būtų atitaisyta moterų diskriminacijos žala ar vis dar likusios to pasekmės.

Visgi, neneigiant šios praeities, toks metodas spręsti problemai savaime yra kvestionuotinas. Harvardo universiteto (JAV) profesorius Michael J. Sandel tai atskleidžia kaip pavyzdį pasitelkdamas sprendimus JAV, kurių buvo imtasi siekiant neutralizuoti praeityje vykdytos rasinės diskriminacijos pasekmes (Michael J. Sandel, Justice (2010), p. 167–183).

Visų pirma, tai daroma tos pačios „blogosios“ diskriminacijos priemonėmis; taip pat nėra akivaizdu, kodėl dabartinė karta (tiksliau, jos dalis), kuri nebediskriminuoja ir tokią politiką palaiko, dabar turi už tai atsakyti, ypač jeigu ši dabartinė diskriminacija lemia akivaizdžiai neteisingas situacijas. Dar blogiau, jeigu po tuo slepiasi elementari keršto logika.

Bet kuriuo atveju, geriausias metodas būtų tiesiog laikytis nuoseklios ir lygiavertės lyčių nediskriminavimo politikos, realizuoti minėtas švietimo priemones. Taip praeities nuostatos natūraliai išnyks, nesukurdamos diskriminacijos veidrodinio efekto.

Taip pat kartais šiame kontekste operuojama moksliškai miglotais ir dėl to nekorektiškais vertinimais. Pvz., reaguojant į tokią atsiskleidusią situaciją su prigimtiniais lyčių skirtumais iš feminizmo pozicijų kartais yra sakoma, kad tai menkniekis palyginus su socialiai determinuojamais skirtumais, kurių yra gerokai daugiau, jie yra gerokai labiau reikšmingi nei pirmieji ir pan.

Petersonas į tokius argumentus atsako klausimu, kiek tiksliai daugiau ar kiek tiksliai labiau? Ar, tarkime, socialiai determinuojami skirtumai sudaro 80 proc. visų skirtumų, o natūraliai – 20 proc.?

Ar vieni 90 proc. labiau reikšmingi nei kiti? Iš tikrųjų, tokie vertinimai, jeigu po jais nesislepia pakankamai sudėtingi (jeigu iš viso įmanomi) skaičiavimai, yra beprasmiai ir nepagrįstai šališki.

Tiesiog yra faktai tiek vienoje (socialinio determinizmo), tiek kitoje (natūralaus/prigimtinio determinizmo) pusėje, ir abiejose pusėse jų pakanka, kad nebegalėtume į juos nekreipti dėmesio, jų nuvertinti ir pan.

Kita vertus, sunku abejoti, kad dabar Vakarų pasaulyje vien socialiai determinuojami lyčių skirtumai vis labiau nyksta. Gal kaip tik dėl to kaip žibutės ir šalpusniai iš po sniego pradeda išsiskleisti tikri ir tuo nuostabūs – moteriškumas ir vyriškumas?