Kol kas jis dar tik stojasi ant kojų, bet jo jau nebespėja suvaldyti įvairios viešųjų ryšių akcijos ir pasakojimai, kad jei dar šiek tiek padidinsite minimalų atlyginimą užsidarys atskirų regionų įmonės ir žmonės liks be darbo bei pragyvenimo šaltinio.

Jėga buvo pinigus mokančiųjų pusėje. Tačiau šiandien darbuotojai, kuriems kažkodėl reikia mokėti atlyginimą ir jie nebenori beveik už dyką kurti akcininkams pridėtinės vertės, ar, paprasčiau, dar vieno milijono sąskaitoje, sako „nenoriu“. Ir į šitą pasakymą tenka įsiklausyti.

„Vokietijoje jei tau skambina draugas ir tu tris kartus iš eilės jam pasakai, kad negali susitikti ar kalbėti, nes dirbi, kyla klausimas, kas su tavimi blogai. Žmonės jau suprato, kad nenori aukoti gyvenimo darbui ir dirba tik tiek, kiek reikia pragyvenimui. Jie siekia turėti kuo daugiau laisvo laiko sau ir šeimai. Socialinės rūpybos sistema išvystyta, gali komfortiškai pragyventi net iš palyginti nedidelės algos“, – pasakoja Berlyne gyvenanti Lina.

Jis vardina ir skaičius. Vokietijos sostinėje vidutinis vidurinio sluoksnio atlyginimas kiek virš 1500 eurų. Buto nuoma šeimai 700 eurų. Tai daug, bet yra niuansų, kaip tai galima sumažinti ir niekas nesuka dėl to galvos.

Jaunimą tai sužavėjo. Juk darbe galima tiesiog leisti laiką.

Lietuvoje panašūs procesai prasidėjo prieš keletą metų, kai jaunoji karta pageidavo išskirtinių sąlygų ir biuruose atsirado nemokami vaisiai bei sėdmaišiai. Jaunimą tai sužavėjo. Juk darbe galima tiesiog leisti laiką.

Bet čia ne blogiausia, kas nutiko. Virusas persimetė ir vyresnei kartai.

„Galiu rasti geriau apmokamą darbą, tačiau nenoriu. Iš savo sodybos į Vilnių važinėju porą kartų per savaitę, daug darbų atlieku namie ir man taip patogiau. Rūpinuosi šeima ir sodyba. Nebenoriu draskytis“, – kodėl atmeta įvairius pasiūlymus keisti darbą aiškina penkiasdešimtmetė moteris.

Taip seni modeliai ir užstringa. Nebegalima panaudoti varianto, kai už šiek tiek didesnį atlyginimą žmogų galima priversti daryti dvigubai daugiau.

Taip seni modeliai ir užstringa. Nebegalima panaudoti varianto, kai už šiek tiek didesnį atlyginimą žmogų galima priversti daryti dvigubai daugiau. Nori nenori tenka kelti realius atlyginimus. Šiandien Lietuvoje vidutinė alga apie 830 eurų „į rankas“, Europoje 1600 eurų ir šio rodiklio teks siekti. Kitaip įmonės tiesiog išsivaikščios.

Jau girdžiu „atsivešime pigių darbuotojų“. Nepavyks. Bėda, kad net labai tolimuose pasaulio kraštuose tauta puikiai pažįsta piniginius ženklus. Vietnamiečiai siuvėjai Lietuvoje uždirba po tūkstantį eurų ir daugiau. Taip, kol kas jų vienintelis privalumas – juos dar galima priversti dirbti už tą patį atlyginimą kur kas intensyviau ir efektyviau nei lietuvius. Kol kas. Arba žaisti su „ukrainiečių importu iš Lenkijos“ ir kažkiek taupyti skirtingų mokesčių valstybėse sąskaita. Tačiau tai laikini sprendimai. Ukrainiečiai irgi nenori dirbti už dyką. Kažkodėl.


Tačiau tai ne žmonių, kurie nori vis didesnės algos, bėda. Ne jie stabdo ekonomikos ir algų augimą. Robertas Dargis, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas, „Žinių radijuje“ yra įvardinęs pagrindinę mūsų verslo problemą: 85 proc. įmonių gamina ar kuria produktus su ypatingai žema pridėtine verte. Paprasčiau kalbant, mes galime konkuruoti tik kaina, kurios pagrindinė sudedamoji dalis dažnai ir yra „pigūs žmonės“. Keičiantis gyvenimo sąlygom verslo laukia iššūkis pasikeisti, nes kol dirbi tarpininko tarpininkui, o ne tiesiogiai vartotojui ar bent jau didmeniniam pirkėjui, nieko gero nebus. Neišgelbės net iš kito pasaulio krašto vežama darbo jėga. Šiais laikais paprasčiau stakles nuvežti prie žmonių, nei ieškoti žmonių, kad jie atvažiuotų prie staklių.

Keičiantis filosofijai kyla ir kitokių įdomių iššūkių. Pavyzdžiui, kaip išlaikyti vartojimą.

„Ieškau kam parduoti dalį neperespektyvių verslų, nes darbuotojai tapo prabanga. Jei dirbi rinkoje, kai penkiasdešimties žmonių įmonė tau per mėnesį uždirba nuo 3 iki 15 tūkst. eurų, o kartais atneša ir keliolikos tūkstančių eurų nuostolį, tęsti veiklą nebeverta. Mūsų rinka tokia, kad vargiai ar galime didinti produktų kainą parduotuvių lentynose“, – aiškina žinomas verslininkas, planuojantis pasilikti tik verslus, kuriuose mokėti atlyginimą „nuo tūkstančio eurų“ ne problema.

Keičiantis filosofijai kyla ir kitokių įdomių iššūkių. Pavyzdžiui, kaip išlaikyti vartojimą.

„Berlyne galioja nuostata nerodyti prabangos ir vartojimo. Net labai turtingi žmonės vaikšto paprastais rūbais, nes nenori bereikalingo dėmesio. Nemadinga demonstruoti savo turtą“, – aiškina Lina.

Tai reiškia, kad parduoti paskolas ir kasdienėje buityje nelabai reikalingas prabangos prekes tampa vis sunkiau. Iš kitos pusės, žmonėms mažėja spaudimas bet kokia kaina uždirbti ar skolintis ir vartoti kuo daugiau. Mes jau atėjome iki ribos, kai elementariam vartojimui uždirbti galima dirbant ne po 12 valandų per dieną šešias dienas per savaitę ir į galvą lenda įvairios europietiškos mintys apie tai, kad reikia keisti gyvenimo būdą.

Kas toliau? Požiūris, kad nebeverta dirbti vien tik už maistą stiprės. Darbuotojai tam turi rimtą argumentą – jų tiesiog nėra.

Kas toliau? Požiūris, kad nebeverta dirbti vien tik už maistą stiprės. Darbuotojai tam turi rimtą argumentą – jų tiesiog nėra.

Eurostato ir Jungtinių Tautų 2019 m. atliktos demografinės prognozė rodo, kad 2050 m. Lietuvoje bus apie 2,1 mln. gyventojų. „Aišku, jeigu neturėsime labai intensyvios imigracijos iš trečiųjų šalių“, – prognozuoja profesorė Vlada Stankūnienė.

Pagal pesimistiškesnes prognozes, šalies gyventojų skaičius gali ir dar labiau sumažėti, ir nesiekti nė 2 mln.

„Paprastai, jeigu suminis gimstamumo rodiklis 1,3 išsilaiko 40 metų, tai populiacija per tiek laiko sumažėja per pusę. Aišku, atmetus emigraciją ir imigraciją. O mes bent iki šiol su emigracija esame prarandanti populiacija“, – liūdnomis naujienomis dalijosi demografė.