Šiais laikais „mokinių mokymo procesas, ypač pradinėse ir vidurinėse
klasėse, yra toks sudėtingas, kad sėkmingai jį vykdyti gali tik labai
gerai pasirengę, turintys praktiką mokytojai – profesionalai,
grindžiantys savo veiklą edukologijos mokslo tyrimais ir naujausiais
pasiekimais“.

Leiskite, pratęsiu: šiais laikais pradinėje mokykloje taip sudėtinga, kad be naujausių mokslo pasiekimų, nekūrybiškai, be kritinio mąstymo injekcijų baigti jos nepavyks.

Baisu pagalvoti, kas dedasi aukštesnėse pakopose – kokius protingus, kokius išsilavinusius žmonės gamina dabar. Sovietiniai laikraščiai mano vaikystėje rašė, kad eilinis profkės moksleivis savomis žiniomis (jų apimtimi, įgalinimu suvokti pasaulį ir pobūdžiu) prilygsta Aristoteliui – visi kiti, be abejo, Aristotelį pranoksta ir palieka toli: progresas, dabar jau dvidešimtas amžius! O dabar gi jau dvidešimt pirmas!

Visai gali būti, kad pradinukas prilygsta Albertui Einsteinui, o jo pedagogas – mažų mažiausiai Friedricho Nietzsche’s Zaratustrai. Kiekvienas pilietis dabar privalo praeiti bent pagrindinę bendrojo ugdymo porciją, o tai reiškia, kad mūsų visuomenę sudaro vien svaiginančiai išmanūs, kūrybiški, plačių pažiūrų, dar platesnių kompetencijų ir vien kritiškai mąstantys individai: nė už ką neišdrįsčiau suabejoti mokytojo darbo verte ir progresu.

Stabtelėti pagundų čia daug, bet apsiribosiu kritiniu mąstymu. Ugdo jį mokykla, būreliai, žiniasklaida, nevyriausybinės organizacijos, kolegijos, institutai, universitetai, moko įvairiausi specialistai, žada, pasigenda, trokšta, siūlo, deklaruoja, mojuoja… Dar negirdėjau, kad kas pasitrintų ausis, paklaustų „o kam?“ ir nebūtų nušvilptas: visi supranta, kad kalbama apie labai gerą, labai naudingą dalyką. Realų, egzistuojantį. Būna, mat, mąstymas paprastas, nekritinis, ir todėl prastas, o būna pagerintas, kokybiškas, metodiškai išugdytas – kritinis.

Vargas šaliai, kurios ateitį lemia kūrybiškos kritinio mąstymo agentūros, ginkluotos naujausiais edukologijos mokslo pasiekimais.
Nida Vasiliauskaitė


Surizikuosiu išduoti viešą paslaptį: ne, nebūna. „Kritinis mąstymas“ yra ne mąstymas ar kokia speciali jo rūšis, o a buzzword, madinga parazitinė kalbos šiukšlė. Mąstymas – gebėjimas įžvelgti skirtumus, panašumus ir atlikti, jų pagrindu, logines operacijas, jis negali būti nei „kritinis“, nei „nekritinis“, jo vietoje nebent gali įsikurti mechaniškas klišių kartojimas, bet tai, atleiskite, ne „nekritinis mąstymas“, o nemąstymas, mąstymo stoka. Tai viena.

Antra, „kritinis mąstymas“ turi konkretų turinį: tai ne kompetencijos, o „pažiūros“, kitaip tariant, ideologema: „kritinis mąstymas“ lygu „teisingas“, oficialiai propaguojamas, formuojamas, užsakomas ir įmontuojamas.

Trečia, su jo „ugdymu“ yra kaip su demokratija garsiame klipe apie „netikras naujienas“ (fake news): „And this's extremely dangerous to our democracy!“ (Ir tai labai pavojinga mūsų demokratijai!), – kalba viena per kitą televizinės visų spalvų ir lyčių galvos įvairiomis suknelėmis, įvairiais kostiumais, visais kanalais. Šis mechaninis prisukamas choras ir yra tikrasis pavojus demokratijai, ne objektas, dėl kurio tos galvos įspėja; net ne pavojus, o, veikiau, ženklas, kad demokratijos vietą senokai užėmė kažkas kita.

Šito – vien šito – pakanka labai rimtam įtarimui, kad ta intelekto „tamsa“, nuo kurio mus veržiasi saugoti švietimas su savo post-post-ultra-hiper-super-reformuotomis išmaniosiomis „kadrų kalvėmis“, ir yra jis pats.

„Turbūt niekam nekils abejonių, kad Mokytojo profesija yra pamatinė, kuomet kalbame apie mūsų vaikus ir šalies ateitį“, – pradeda cituotasis VDU rektorius. O reikėtų baigti: vargas šaliai, kurios ateitį lemia kūrybiškos kritinio mąstymo agentūros, ginkluotos naujausiais edukologijos mokslo pasiekimais (taip labai, kad identišką prakalbą, sumetus raktinius žodžius, galėtų pagaminti automatinis teksto generatorius, tikrasis pasiekimas), kurioje net pradinis mokymosi procesas „toks sudėtingas“.