Jis buvo įsitikinęs, kad šiame neramiame pasaulyje JAV turi nuolat stiprinti savo karinį potencialą, McCaino „kryžiaus žygiai“ prieš autoritarinius režimus visame pasaulyje tapo legenda.

JAV karinių jūrų pajėgų admirolo sūnus, pusšeštų metų kalintas Vietnamo karo belaisvis nuo XX a. devintojo dešimtmečio pradžios sėkmingai kopė politinės karjeros laiptais, tapo Respublikonų partijos, o paskui – JAV Kongreso Atstovų palatos nariu, nuo 1987 m. buvo daug kartų perrinktas senatoriumi. 2008 m. McCainas kandidatavo į JAV prezidento postą, bet buvo priverstas nusileisti Barackui Obamai.

Šis JAV politikos ramstis mąstė ne tik atskiros šalies, savo tėvynės, bet ir visos žmonijos mastais. Laisvės ir demokratijos idealai jam nebuvo tuščios sąvokos, skirtos rinkėjams klaidinti. McCainas šventai tikėjo savo šalimi, jos misija kuriant teisingesnį, žmoniškesnį, nuo diktatorių ir tironų laisvą pasaulį, nors ir pripažįsta, kad JAV taip pat neišvengė klaidų.

McCaino pasidygėjimas visomis vienvaldystės formomis privedė jį prie aršios Rusijoje įsitvirtinusio V. Putino režimo kritikos. Tai, kad Rusija suka autoritarizmo, vis stiprėjančio žmogaus teisių pamynimo keliu, McCainui tapo aišku dar tada, kai daugelis Vakarų valstybių vyriausybių guodėsi tuščiomis gerų santykių su Maskva viltimis. Būtent senatorius McCainas įspėjo apie gresianti naująjį šaltąjį karą, kol tas šaltasis karas iš tiesų virto tikrove. Kartą jis pašmaikštavo, kad susitikęs su Putinu pastarojo žvilgsnyje išvydo tris raides – KGB.

McCainas vienas pirmųjų pareikalavo ryžtingai paremti Gruziją Rusijos agresijos akivaizdoje, pasmerkė Kremliaus vykdomą kaimyninių valstybių šantažą naftos ir dujų tiekimo svertais, jau 2015 m., po Krymo okupacijos ir karo Donbase, siūlė apginkluoti Ukrainos kariuomenę efektyviais amerikietiškais ginklais, pasisakė už agresoriui taikomų tarptautinių sankcijų stiprinimą. „Putino tikslas – ne tik išlaikyti valdžią Rusijoje, bet ir palaužti Vakarus, primesti jiems savo žaidimo taisykles“, – šie McCaino žodžiai puikiai iliustruoja visą jo politiką.

Tačiau McCaino politiniai vertinimai neapsiribojo vien Rusija. Jis ryžtingai smerkė Saddamo Husseino žvėriškumus Irake, Basharo al Assado režimą Sirijoje, sunkiai prognozuojamo Irano bandymus įsigyti branduolinį ginklą, Šiaurės Korėjos beprotybę. Savo politiniuose vertinimuose McCainas buvo tvirtas ir tiesus, nepalaužiamas ir griežtas, net jei dėl savo pozicijos dažnai likdavo nesuprastas.

Knygos „Nerimstanti banga“ viršelis
Foto: Leidykla "Briedis"


„Nerimstanti banga“ – tai 2018 m. JAV pasirodžiusi Johno McCaino ir jo literatūrinio bendradarbio Marko Salterio knyga, kartu tapusi ir paskutiniu McCaino atsisveikinimu.

Ši knyga – tai įspėjimas Vakarų pasauliui ir kiekvienam, kas pasuko klaidingu keliu. Tai raginimas niekada nepamiršti demokratinių vertybių, kovoti už žmogiškąjį orumą ir asmenybės laisvę tais laikais, kai virš viso civilizuoto pasaulio pakimba nuožmių diktatūrų pavojus.

Žinodamas apie greitą mirtį, atsisakęs beviltiško gydymo, senatorius McCainas liko dėkingas likimui ir jį supantiems žmonės. Ir šie jo žodžiai skamba lyg atsisveikinimas:

„Koks nedėkingas būčiau, jei keikčiau likimą, kuris užbaigia tokį palaimintą mano gyvenimą. Renkuosi dėkoti už gautas palaimas ir išreikšti meilę tiems žmonėms, kurie man skyrė savąją. Varpai skambina man... Žinojau, kad skambins.“

Knygos ištrauka:

1993 metų gruodį vykau į Rusiją drauge su grupe tarptautinių stebėtojų stebėti rinkimų į Rusijos valdomąjį organą Dūmą. Balsavimas vyko tarp ankstesnės valdžios ir prezidento Boriso Jelcino rugsėjo mėnesį įsižiebusio konflikto fone: jis peraugo į ginkluotą susirėmimą ir baigėsi tuo, kad kariuomenė išvaikė Dūmą, o Jelcinas surengė naujus rinkimus. Nauji rinkimų įstatymai buvo painūs, o rusai nebuvo pratę, kai jų balsai per rinkimus išties ką nors reiškia.

Vis dėlto pirmą kartą Rusijoje įvyko patys skaidriausi, laisviausi ir labiausiai teisėti nacionaliniai rinkimai. Tai kėlė ūpą, tačiau rinkimus laimėjo ultranacionalistinės partijos ir Komunistų partija, o ne Jelciną palaikančios partijos. Be abejonės, po to kilo dar didesnė politinė sumaištis, vyriausybė pasirodė neveiksni, tai kėlė pesimizmą tokiems gero linkintiems stebėtojams kaip aš.

Viena iš mūsų aplankytų balsavimo apylinkių buvo pramoniniame rajone Maskvos priemiestyje. Apylinkėje dirbo vien moterys, dauguma balsuojančiųjų taip pat buvo moterys. Per vertėją paklausiau: „Kur yra vyrai?“ Viena iš vadovaujančių moterų abejingai atsakė: „Jie visi girti.“

Daryti politinę analizę iš vieno epizodo nepatikima, nors ir sunku tam atsispirti, tačiau manęs tai nepaskatino optimistiškai vertinti Rusijos žmonių, bent jau rinkimų teisę turinčios vyriškosios jų dalies, pilietiškumo. Kitas epizodas iš šios kelionės paliko man dar niūresnį įspūdį. Mudu su Cindy vėlų rinkimų vakarą vakarieniavome su Amerikos ambasadoriumi, labai gerbiamu senu mano pažįstamu Tomu Pickeringu. Uždarius rinkimų apylinkes, Maskvoje snyguriavo ir buvo keistai tylu. Iš beveik tuščio restorano išėjome apie vienuoliktą valandą – gatvės taip pat buvo tuštutėlės.

Johnas McCainas
Foto: AP / Scanpix


Pickeringas išvažiavo ambasados automobiliu, o mudu su Cindy paėmė rusas, vairuojantis baltą furgoną. Žiemą šviežiai užsnigta Maskva pati gražiausia, ir mudu dairėmės pro langus, žavėjomės tuščiomis, plačiomis, sniegu užklotomis alėjomis. Staiga į gatvę tiesiai priešais mus išsirideno kažkas, primenantis žmogaus pavidalo muilinę guboją, ir mūsų vairuotojas turėjo užgulti stabdį.

Užtrukau akimirką, kol suvokiau, ką matau. Trys vyrai mušė ketvirtą, kuris ropodamas keturiomis stengėsi pabėgti. Visi trys turėjo automatus ir talžė jais nelaimėlį. Niekas nebandė jų sulaikyti. Niekur nebuvo matyti nei policininkų, nei gerųjų samariečių, nebuvo net smalsių praeivių. Tik mes. Vairuotojas jau norėjo nuvažiuoti, bet aš riktelėjau jam sustoti.

Viena iš mūsų aplankytų balsavimo apylinkių buvo pramoniniame rajone Maskvos priemiestyje. Apylinkėje dirbo vien moterys, dauguma balsuojančiųjų taip pat buvo moterys. Per vertėją paklausiau: „Kur yra vyrai?“ Viena iš vadovaujančių moterų abejingai atsakė: „Jie visi girti.“


„Niet, niet!“ – atsišaukė jis spausdamas greičio pedalą. Maskva yra beveik dvylikos milijonų gyventojų didmiestis. O tą naktį po pirmų sėkmingų laisvų rinkimų šiuolaikinio miesto istorijoje ji atrodė apleista, laukinė ir pavojinga, naktinė nusikaltėlių ir girtuoklių karalystė. Be abejo, būtų nesąžininga ir pernelyg griežta daryti išvadas iš vieno smurto atvejo. Tačiau tada apėmusi bloga nuojauta taip iki galo manęs ir nepaliko.

Panašiai jaučiausi dešimtojo dešimtmečio viduryje lankydamas kai kurias buvusias sovietines respublikas, Kremliaus vadinamas Rusijos „artimuoju užsieniu“. Vykome į Krymo pusiasalį ir pagrindinę Rusijos Juodosios jūros bazę Sevastopolyje. Tuo metu dar buvo Jelcino era, iš esmės bendradarbiavimo ir produktyvių santykių tarp buvusių Šaltojo karo priešininkų laikai, ir aš maniau, kad, Maskvos požiūriu, Ukrainos nepriklausomybė visada tarnaus jos buvusios imperinės valdovės naudai. Rusai leido suprasti, kad Sevastopolio bazė liks jų valdžioje, ir nebandė rodyti net apsimestinės pagarbos suvereniai valstybei, kurios teritorijoje įkurta bazė.

Vėliau tos pačios kelionės metu mes aplankėme jūrų bazę Baltijos jūroje Estijoje, sovietai tuo metu kaip tik iš jos traukėsi. Tiksliau, ją niokojo. Pakrantėje skandino patrulinius laivus. Griovė pastatus, draskė kabelius. Pasiėmė viską, kas buvo vertinga, ir suniokojo viską, ko pasiimti negalėjo. Susitikau su pasitraukimui vadovaujančiu admirolu niūriame nuobodaus pastato kabinete viršutiniame aukšte su vaizdu į išardytą bazę. Jis sėdėjo prie metalinio stalo po milžinišku Lenino portretu.

Kalbėjomės per vertėją, bet iš trumpų atsakymų supratau, kad jis nėra labai patenkintas mane matydamas. Tiksliau, manau, jog buvo nepatenkintas, kad aš, priešas, matau jį tokį pažemintą. Jo laikysena švietė panieka, nebuvo nė užuominos į šypseną, jokio apsimestinio mandagumo, jokių pastangų išvengti nemalonaus tono. Jis buvo nepatenkintas, kad turi palikti bazę. Aiškiai tai pasakė ir leido suprasti: jeigu būtų jo valia, visi šie estai su savo nepriklausomybe ir skandinavišku dialektu galėtų pamėginti šią bazę atsiimti patys iš jo ir ketvirtadalio populiacijos Estijoje gyvenančių rusakalbių. Jo laikysena buvo užgauli, nors pats to ir nebūtų pripažinęs.

Johnas McCainas


Neapykanta ir pažeminimas plito Rusijoje padrikais Jelcino valdymo metais, kai viešpatavo chaosas, suirutė ir korupcija – tai palengvino kelią į valdžią įžeidžiam KGB pulkininkui, puikiai jautusiam vyraujančias nuotaikas: jis, „Sostų karų“ žodžiais tariant, chaosu pasinaudojo kaip kopėčiomis.

Aš skeptiškai vertinau keturių JAV vyriausybių vykdomą lygių galimybių politiką su Rusija. Gal kartais būdavau griežtesnis nei reikėjo, tačiau dėl bendro vaizdo neklydau. Per savo ilgą politinę karjerą klydau daug kartų, tačiau dėl Putino – ne. 1996 metais grįžęs iš kelionės, kuri privertė mane sunerimti dėl rusų nuotaikų, Senate pasakiau kalbą ir perspėjau apie „imperinę Rusijos nostalgiją“. Paraginau skubiai plėsti NATO, įtraukti į ją Baltijos ir buvusio Varšuvos bloko šalis, kurios pagrįstai baiminosi imperijos atkūrimo.

Aš skeptiškai vertinau keturių JAV vyriausybių vykdomą lygių galimybių politiką su Rusija. Gal kartais būdavau griežtesnis nei reikėjo, tačiau dėl bendro vaizdo neklydau. Per savo ilgą politinę karjerą klydau daug kartų, tačiau dėl Putino – ne.


Aš taip pat baiminausi to, kas laukia, ir mano pesimizmas visai nederėjo prie optimizmo, kuris buvo nuspalvinęs Jungtinių Valstijų ir Rusijos santykių lūkesčius pasibaigus Šaltajam karui. Tačiau optimizmas buvo grindžiamas trumpa Rusijos istorijos atkarpa, matėme ribotą septyniasdešimt trejų metų Komunistų partijos valdymo laikotarpį.

Apmaudas ir nesaugumas šimtmečius buvo galingi Rusijos istorijos veiksniai. Ideologinis komponentas prie jos buvo pridėtas vos tris dvidešimtojo amžiaus ketvirčius – menkas žybtelėjimas. Ideologijai nepavykus, ji buvo numesta į šalį. Tačiau kitos patologijos įsišaknijo giliau.

Griuvus Berlyno sienai, Putinas paliko tarnybą KGB Rytų Vokietijoje ir grįžo namo į Sankt Peterburgą. Jis gavo darbą merijoje, vadovavo komitetui, atsakingam už naujų verslo įmonių licencijavimą ir užsienio investuotojų pritraukimą. Jau pirmaisiais darbo metais jis buvo įtariamas dėl korupcijos. Tačiau kaip dabar, taip ir tada įtarimai jam netrukdė kilti karjeros laiptais.

Putinas pasižymėjo šnipui būdinga nuojauta, kada geriau likti užkulisiuose. Jis niekada nenustūmė nuo scenos savo globėjų, rodė jiems ištikimybę. Šie bruožai ir kietas būdas padėjo jam pasiekti įspūdingai daug. Jam buvo skiriami vis atsakingesni darbai, jis vadovavo politinei partijai, kurią buvo įkūręs Rusijos ministras pirmininkas Viktoras Černomyrdinas. Kai jo globėjas Sankt Peterburge pralaimėjo naujus rinkimus, Putinas buvo perkeltas į Maskvą.

Johnas McCainas


Kitais metais jis jau buvo aukštas Jelcino komandos pareigūnas. Dar po metų Jelcinas paskyrė jį Federalinės saugumo tarnybos (FST) – KGB pakaitalo – vadovu. 1999 metų rugpjūtį Dūma jį paskyrė ministru pirmininku – jis buvo Jelcino pasirinktas įpėdinis. Kai tų metų gale Jelcinas atsistatydino, laikinuoju prezidentu tapo Putinas, o 2000 metų kovą į šį postą jis buvo išrinktas per rinkimus.

Gana spartus kopimas gličiomis kopėčiomis. Per pirmas Putino kaip ministro pirmininko darbo savaites bombų sprogimai sugriovė keletą gyvenamųjų namų trijuose Rusijos miestuose, tarp jų Maskvoje.

Putinas pasižymėjo šnipui būdinga nuojauta, kada geriau likti užkulisiuose. Jis niekada nenustūmė nuo scenos savo globėjų, rodė jiems ištikimybę. Šie bruožai ir kietas būdas padėjo jam pasiekti įspūdingai daug.


Šiuo incidentu Putinas pasinaudojo kaip pretekstu pradėti antrąjį Čečėnijos karą ir įsakė subombarduoti Čečėnijos sostinę Grozną. Rusijos veiksmų žiaurumas buvo nesuvokiamas. Be jokio perspėjimo, be pasirinkimo, be jokių teismų buvo žiauriai žudomi žmonės, tiek kovotojai, tiek civiliai, nė nesistengiant jų atskirti. Mėgindamas nuslėpti Rusijos žiaurumus Čečėnijoje, Putinas vykdė tarptautinę viešųjų ryšių kampaniją: paskelbė straipsnį „New York Times“, savo veiksmus lygindamas su amerikiečių reakcija į teroristų atakas. Pasibjaurėjau.

Buvęs Federalinės saugumo tarnybos agentas Aleksandras Litvinenka vėliau atskleidė, kad bombas padėjo pati FST, norėdama padidinti Putino galimybes užimti prezidento postą. Žiauri ataka buvo proga parodyti Putiną kaip padėtį valdantį, veiklų ir stiprų lyderį, lengvai susidorojantį su Rusijos priešais.

Vieni Vakarų žurnalistai kartojo Putino dainelę, kiti juo abejojo. Neturiu supratimo, ar tai tiesa. Bet nenustebčiau, jeigu taip.

Litvinenka už šį ir kitus Putinui iškeltus kaltinimus sumokėjo siaubingą kainą. 2006 metų lapkritį Londone Rusijos agentai, vykdydami Rusijos pareigūnų įsakymą, nunuodijo jį itin toksiška medžiaga poloniu: tokią išvadą padarė britų tyrėjai.

1999-ųjų vasarą po septyniasdešimt aštuonias dienas trukusių NATO antpuolių prieš Serbiją Slobodano Miloševičiaus vyriausybė sutiko atitraukti savo pajėgas iš Kosovo ir leisti jame pasilikti taikdariškoms NATO pajėgoms. Rusai niršo, kad NATO bombarduoja jų brolius slavus, tai apsunkino susitarimą su Kremliumi dėl taikos Kosove pasirašymo.

Tuo metu FST vadovavęs Putinas buvo pagrindinis derybininkas šiuo klausimu. Jungtinių Valstijų diplomatams išgirdus gandus, jog Rusija siųs taikdarių būrius, nederindama savo veiksmų su NATO, Putinas užtikrino, kad nieko panašaus nėra planuojama.

Tą pačią dieną ginkluotas daugiau nei dviejų šimtų rusų desantininkų dalinys nusileido Kosovo sostinėje Prištinoje. Britų taikdariai atvyko kitą dieną, viskas baigėsi NATO sąjungininkių nesutarimais, kai britų pajėgų vadas nesutiko vykdyti NATO pajėgoms vadovaujančio amerikiečių generolo Weso Clarko, įsakymo užblokuoti kilimo takus, kad negalėtų nusileisti rusų pastiprinimas.

Šis klausimas galiausiai buvo išspręstas, tačiau nedidukas Rusijos pajėgų pasirodymas pamalonino Rusijos publiką ir, be abejonės, būsimąjį prezidentą, kuris šį bei tą sužinojo apie NATO politiką, Vakarų ryžtingumą ir kaip pastarąjį silpninti skatinant nesutarimus viduje.

Iš šių ir kitų perspėjamųjų ženklų kai ką ir aš ėmiau suprasti apie Putiną. Per 2000 metų prezidento kampaniją Pietų Karolinoje pareiškiau, kad Putinas yra „vyrukas, mokantis priversti traukinius atvykti laiku“. Perspėjau, kad rusai turėtų atsargiau į jį žiūrėti, Vakarai taip pat.

Johnas McCainas


Kaip NATO plėtros rėmėjas 2001 metais keliavau į Balkanus ir dar kartą aplankiau tris Baltijos valstybes. Vengrija, Lenkija ir Čekija prie NATO prisijungė 1999 metais. 2000-aisiais kitos kandidatės, Albanija, Bulgarija, Kroatija, Makedonija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Estija, Latvija ir Lietuva, sudarė Vilniaus grupę ir paprašė būti priimtos į NATO. 2002-aisiais septynios iš jų buvo pakviestos pradėti derybas dėl stojimo, o 2004 metais visos iš Vilniaus grupės, išskyrus Albaniją, Kroatiją ir Makedoniją, buvo priimtos. Maskva įsiuto dėl Baltijos šalių priėmimo.

Per susitikimus 2001 metais susidariau vaizdą, kad Bulgarijos ir Rumunijos lyderiai labai trokšta prisijungti prie NATO. O Estijos, Latvijos ir Lietuvos vadovai atrodė kone desperatiški. Visi bijojo ekonominio ir diplomatinio Rusijos persekiojimo, kišimosi į jų šalių vidaus politiką – ypač to bijojo Estija, kurioje rusai sudarė labai didelę gyventojų dalį. Tačiau mane labiau nustebino, kaip rimtai jie vertino Rusijos karinės intervencijos grėsmę, ypač Baltijos šalys.

Vieną vėlų vakarą Jekaterinos II rūmuose prie Baltijos jūros vakarieniavau su Estijos prezidentu Lennartu Meri, rašytoju, kino režisieriumi ir gerbiamu Estijos nepriklausomybės judėjimo lyderiu. Ką tik buvau pasakęs Taline kalbą, kviečiančią Baltijos šalis stoti į NATO, ir pareiškiau: „Daugiau jokių Jaltų, jokių įtakos sferų.“ Meri sklandžiai kalbėjo angliškai ir dar keliomis kitomis kalbomis. Tą vakarą mudu ilgai kalbėjomės apie tai, ką reiškia būti didelę galią turinčios politikos auka, apie sandėrį, sudarytą labiau siekiant išlaikyti pusiausvyrą, ne dėl teisingumo.

Rusijos grėsmę jis įvardijo ramiai, papasakojo, kaip Maskva gąsdino savo kaimynus. Jis nesibaimino staigios invazijos ar kitų grėsmingų veiksmų, galinčių apriboti Baltijos šalių nepriklausomybę. Putinas dar nebuvo sukaupęs tam pakankamai galios. Tačiau Meri aiškiai pasakė: neturint apsaugos, kurią suteiktų narystė NATO, kurią nors dieną Kremlius iš visų jėgų pasistengtų susigrąžinti kadaise jai jau priklausiusias Baltijos šalis.

Per susitikimus 2001 metais susidariau vaizdą, kad Bulgarijos ir Rumunijos lyderiai labai trokšta prisijungti prie NATO. O Estijos, Latvijos ir Lietuvos vadovai atrodė kone desperatiški. Visi bijojo ekonominio ir diplomatinio Rusijos persekiojimo, kišimosi į jų šalių vidaus politiką.


Per tą kelionę visą popietę iki pat sutemų praleidau dviese su Vaclavu Havelu Prahos pilies bokšte. Jo sveikata buvo prasta ir jis ketino netrukus pasitraukti iš posto. Buvo kalbus, nusiteikęs filosofiškai. Kalbėjo apie tai, kaip gyventi tikslingai. Pasakiau, kad savo pėdsaką istorijoje jis jau paliko ir niekada nebus užmirštas. Mudu kalbėjomės ir apie Rusiją, bet labiau apie jos istoriją nei dabartinius įvykius. Ką priespaudą išgyvenusiems žmonėms reiškė Vakarai ir ką turėtų reikšti naujuoju laikino Amerikos lyderiavimo laikotarpiu.

Kuklumas čia svarbu ir mums sunku jį išlaikyti, tačiau jis labiau nerimavo dėl to, kad pasauliui pateikus naujų išbandymų mums kaip lyderiams, mūsų idealai pradės irti, vėl kils pagunda sudarinėti sandėrius ir dalytis įtakos sferomis. Netrukus taip ir nutiko. Mūsų pokalbis įvyko 2001 metų vasarą, prieš lemtingąjį rugsėjį. Havelas sakė, kad tautoms išlaikyti savo idealus ne mažiau svarbu nei žmonėms. Mudu abu buvome kurį laiką kalėję – jis už savo idealus, aš – dėl savo šalies interesų. Tai buvo svarbu mums abiem.

Toje kelionėje aplankiau ir Gruziją, susitikau su prezidentu Eduardu Ševardnadze, buvusiu sovietų užsienio reikalų ministru, Kremliaus politikos veteranu ir architektu, drauge su JAV valstybės sekretoriumi Jimu Bakeriu kūrusiu dialogą tarp byrančios Sovietų Sąjungos ir Vakarų: jo dėka buvo suvienyta Vokietija, pasirašytas Varšuvos paktas ir toliau Sovietų Sąjungos irimas vyko taikiai.

Ševardnadzė į gimtąją šalį grįžo 1992 metais po sukilimo, virtusio pilietiniu karu. 1995 metais jis buvo išrinktas prezidentu. 2001-aisiais Gruzija jau ropštėsi iš duobės, nors vis dar kentėjo nuo viešpataujančio chaoso ir sutrikimo, politinės korupcijos, regionų vadų, bandančių atsiskirti nuo Tbilisio valdymo, ir žiaurių rusų separatistų judėjimų dviejuose iš dalies autonominiuose regionuose – Abchazijoje ir Pietų Osetijoje.

Ševardnadzės valdymas pasižymėjo autoritarizmu, tačiau, nepaisant jo sandorių su oligarchais, rinkimų klastojimo ir retkarčiais prasiveržiančio negailestingumo, jis buvo atsidavęs Gruzijos nepriklausomybės nuo Rusijos idėjai.

Tai buvo patrauklus vyras, matęs, kaip kuriama ir perkuriama istorija. Man patiko su juo bendrauti, tačiau stebino tai, kad atrodė nebesuspėjantis su įvykiais. Per Rožių revoliuciją po dvejų metų jis bus nuverstas savo paties partijos reformatų, vadovaujamų Michailo Saakašvilio, su kuriuo tapsime geri pažįstami. Tačiau tuo metu mudviem kalbantis didžiausią rūpestį Ševardnadzei kėlė Putinas. Rusai vis dar buvo užėmę sovietų karines bazes Gruzijoje, nors žadėjo jas palikti jau prieš kelerius metus.

Johnas McCainas


Rusų separatistai Abchazijoje ir Pietų Osetijoje beveik atskyrė šiuos regionus nuo Gruzijos teritorijos. Ketvirtis milijono gruzinų 1993 metais išvyko iš Abchazijos, maždaug dešimtadalis tuo metu turėjo palikti Pietų Osetiją. Abu regionus iš tikrųjų valdė Rusija. Putino asmenybės kultas, tas jo vyriškumo demonstravimas rodant pliką krūtinę ir niekinant Vakarus, brukamas Rusijoje ir užsienyje gyvenantiems rusams ir jau seniai keliantis juoką Vakarams, anksti pasireiškė tuose atsiskyrusiuose Gruzijos regionuose.

Po kelerių metų nuo pirmojo apsilankymo su Kongreso delegacija vėl nuvykome ten – tada jau prezidentavo Saakašvilis, tačiau dar prieš rusams įsiveržiant į Gruziją 2008 metais, – bet į Pietų Osetiją turėjome važiuoti nelydimi mus pakvietusių gruzinų, nes šiems ten įvažiuoti buvo draudžiama. Nors tai suvereni Gruzijos teritorija, ji buvo atskirta saugoma siena, o jai vadovaujantis Rusijos pakalikas įteikė mums visiems po milžinišką gėlių puokštę.

Mus nuvežė į netoliese esantį ūkį, ten susitikome su būriu Rusijos pulkininkų. Pirmas mus pasitikęs vaizdas vos „pervažiavus sieną“ buvo milžiniškas stendas su besišypsančiu, iš aukšto į mus žvelgiančiu Vladimiru Putinu ir rusišku užrašu viršuje: „Mūsų Prezidentas.“

Vienas pirmųjų naudingų Putino žingsnių telkiant valdžią savo rankose buvo 2000 metais pasiektas susitarimas su oligarchais, kurie milžiniškus turtus susikrovė privatizavę valstybės nuosavybę. Jiems buvo leista ir toliau veikti be didesnio valstybės kišimosi, tačiau su sąlyga, kad viešai jie rems režimą, o privačiai dalysis savo uždarbiu su valdančiuoju elitu.

Putinas ėmė kurti ir naujuosius oligarchus, kurių ištikimybė jam buvo besąlyginė. Dauguma naujųjų oligarchų jam pakluso, išskyrus tris: Borisą Berezovskį, Vladimirą Gusinskį ir Michailą Chodorkovskį – pastarasis buvo žinomiausias ir turtingiausias „Jukos“ koncerno, kuriam priklausė vertingos Sibiro naftos verslovės, vadovas, buvo laikomas turtingiausiu žmogumi Rusijoje.

Be to, Chodorkovskis dosniai rėmė nevyriausybines organizacijas, kuriančias pilietines institucijas Rusijoje, šiam tikslui Londone buvo įsteigęs „Atvirosios Rusijos“ fondą. Jis atvirai reiškė susirūpinimą dėl augančio Putino vyriausybės autoritarizmo ir korupcijos. 2002 metais Chodorkovskis Vašingtone atidarė „Atvirosios Rusijos“ skyrių ir ėmė dažnai lankytis Kapitolijuje. Čia jis atstovavo tam tikriems verslo interesams, jam padėjo teisininkai ir lobistai.

Kelis kartus buvau su juo susitikęs, tačiau pagrindinė mūsų pokalbių tema būdavo jo nuogąstavimai dėl Putino. Jis pasakodavo, kaip Putinas susidoroja su tais, kuriuos laiko grėsme jo valdymui: opozicijos partijomis, nepriklausoma žiniasklaida, nepaklusniais milijardieriais. Perspėjo, kad Putinas niekada nebus patikimas Vakarų partneris, kad jo ilgalaikis tikslas – atkurti Sovietų imperiją. Chodorkovskis apie jį kalbėjo atvirai. Atrodė kone nuoširdus ir nesiekiantis savo tikslų – nepriminė man tipiško Rusijos oligarcho. Be abejo, jis turėjo savo interesų. Tačiau tikėjau, kad nuoširdžiai palaikė demokratines vertybes, bet taip pat nuoširdžiai baiminosi ir Putino ambicijų.

Chodorkovskis buvo sulaikytas pateikus melagingus kaltinimus dėl sukčiavimo 2003 metų liepą. Tikrasis jo nusikaltimas – režimo kritika ir parama opozicijos partijoms. Jo teismas 2004 metais vyko dešimt mėnesių, parodymus buvo leista duoti tik keliems gynybos liudininkams, galiausiai, patvirtinus visus pateiktus kaltinimus, jis buvo nuteistas devynerius metus kalėti.

Per kitą teismo procesą jam buvo pridėti dar dveji metai. Vyriausybė apkaltino „Jukos“ tariamu mokesčių vengimu, paskelbė jos bankrotą ir didžiąją dalį turto perdavo valstybinei naftos kompanijai „Rosneft“. Chodorkovskis buvo išsiųstas į darbo stovyklą, ten jam buvo grasinama, buvo laikomas izoliatoriuje ir patyrė fizinį smurtą. Galiausiai 2013 metais Putinas Chodorkovskį paleido ir jis išvyko į Šveicariją, kurioje kitąmet vėl atidarė „Atvirosios Rusijos“ fondą.

Rusų, drįsusių domėtis juodžiausiais režimo darbeliais, gyvybėms grėsė didelis pavojus. Vakarai išsigandę stebėjo, kaip gerbiamas rusų verslininkas surakinamas antrankiais ir verčiamas dalyvauti akivaizdžiai parodomajame teisme, primenančiame senų blogų laikų sovietinio stiliaus teisingumą. Ir vis tiek dauguma Vakarų vyriausybių į Putiną ir toliau žiūrėjo kaip į žmogų, su kuriuo galima turėti verslo reikalų ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.


Chodorkovskio areštas ir įkalinimas buvo vienas drąsiausių iki šiol Putino žingsnių ir, regis, nustebino daugelį užsienio stebėtojų, kurie Chodorkovskį laikė šiuolaikišku, ganėtinai skaidriu ir nuoširdžiu tarptautiniu verslininku. Juos ne taip išgąsdino Maskvos karas Čečėnijoje, atakos prieš opozicijos partijas ir žiniasklaidą, Rusijos armijos įvedimas į atsiskyrusius Gruzijos ir Moldovos regionus ir grasinimai „artimajam užsieniui“, neslepiant imperinių ketinimų prisijungti kaimynines šalis. Politinių žmogžudysčių skaičius taip pat augo.

Tai buvo dar tik pati pradžia paskutinės Kremliaus „mafijos“ bangos, tačiau rusų, drįsusių domėtis juodžiausiais režimo darbeliais, gyvybėms grėsė didelis pavojus. Du Dūmos deputatai, bandę aiškintis sprogimų Maskvos daugiabučiuose priežastis, mirė paslaptingomis aplinkybėmis. Žurnalistai būdavo sumušami už tai, kad užduodavo netinkamus klausimus, keli iš jų nužudyti. Visos žmogžudystės taip ir liko neatskleistos.

Vakarai išsigandę stebėjo, kaip gerbiamas rusų verslininkas surakinamas antrankiais ir verčiamas dalyvauti akivaizdžiai parodomajame teisme, primenančiame senų blogų laikų sovietinio stiliaus teisingumą. Ir vis tiek dauguma Vakarų vyriausybių į Putiną ir toliau žiūrėjo kaip į žmogų, su kuriuo galima turėti verslo reikalų ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Europiečiai priklausė nuo Rusijos dujų tiekimo, o JAV ir jos sąjungininkės ir toliau siekė Rusijos bendradarbiavimo pasaulinio ir regioninio saugumo klausimais.

Po pirmo susitikimo Slovėnijoje 2001 metais prezidentas Bushas sakė pažvelgęs Putinui į akis ir sugebėjęs „išvysti jo sielos gelmes“. Po dvejų metų, kritikuodamas vis stiprėjantį Putino autoritarizmą, kurį pavadinau „palengva atslenkančiu valstybės perversmu“ ir kaimyninių šalių gąsdinimu, pašmaikštavau Putino akyse įžvelgęs raides KGB.