Šią savaitę Europos Žmogaus Teisių Teismo paskelbti du verdiktai fiksavo du nepalankius sprendimus bylose prieš Lietuvos valstybę. Abiem atvejais bylų buvo galima išvengti, jei atsakingos institucijos ir jas atstovaujantys asmenys būtų profesionalai atlikę savo darbą.

Pirmojoje byloje Strasbūro septynių teisėjų kolegija pripažino, kad Lietuvos politikai neleistinai darė įtaką tuomet didelio atgarsio sulaukusioje Michaelio ir Ingos Rinau ginčo dėl vaiko globos istorijoje.

Vokietijos pilietis M. Rinau įrodė, kad Lietuvos teisėsauga neužtikrino nešališko proceso, o sprendimui įtaką galėjo turėti vieši buvusio teisingumo ministro Petro Baguškos ir buvusio Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko Armino Lydekos pasisakymai.

Teisėjų kolegija savo išvadoje netgi pabrėžė, kad neutralia laikysena bylos nagrinėjimo metu viešojoje erdvėje išsiskyrė tik tuometinis prezidentas Valdas Adamkus, o tuo metu atsakingi pareigūnai ir politikai stojo į lietuvės mamos pusę ir darė įtaką procesui. Kaip vienas iš argumentų pateikta ir tai, kad Gedimino Kirkilo vadovaujama vyriausybė padengė I. Rinau bylinėjimosi išlaidas.

Tai dar viena pamoka Lietuvos politikams, kad tyrimų ar teisinio nagrinėjimo metu pataikavimas viešajai nuomonei gali būti politiškai naudingas, tačiau teisės prasme žalingas ir didesnių nuostolių atnešantis pasirinkimas. Šiuo atveju, Lietuvai teks sumokėti M. Rinau 123 tūkstančius eurų neturtinės žalos ir bylinėjimosi išlaidų.

Tai dar viena pamoka Lietuvos politikams, kad tyrimų ar teisinio nagrinėjimo metu pataikavimas viešajai nuomonei gali būti politiškai naudingas, tačiau teisės prasme žalingas ir didesnių nuostolių atnešantis pasirinkimas.
Paulius Gritėnas


Antroji byla – akmuo į Lietuvos teisėsaugos daržą. Dviejų Lietuvos piliečių Pijaus Beizaro ir Mangirdo Levicko ieškinys prieš valstybę buvo pripažintas pagrįstu.

Savo bučinio nuotrauką socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalinę lietuviai sulaukė neapykantos komentarų, tačiau teisėsauga atsisakė reaguoti į raginimus susidoroti.

Klaipėdos prokurorai ir teismai atmetė jų prašymą pradėti tyrimą dėl neapykantos skatinimo ir kurstymo diskriminuoti. Lietuvos teisėsauga paskelbė išvadą, kad komentarai buvo „netinkamais žodžiais išreikšta nuomonė“, ir nusprendė, kad tai nėra pagrindas baudžiamajai atsakomybei.

Pasidalinimą nuotrauka socialiniuose tinkluose Lietuvos pareigūnai pavadino „ekscentrišku elgesiu“, kuriuo siekiama „tyčia paerzinti ar šokiruoti kitokias pažiūras turinčius žmones“. Klaipėdos teismas nutartyje teigiama, kad vaikinai turėjo atsižvelgti į tai, jog „didžioji visuomenės dalis itin vertina tradicinės šeimos vertybes“.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo išvadoje pastebėjo, kad toks teisėsaugos atsisakymas atlikti tyrimą buvo priimtas prisidengiant visuomenės nuomonę, tačiau neatsižvelgiant į galimas grėsmes ir nesuteikiant teisės į veiksmingą teisinę gynybą.

Pastarasis sprendimas yra ir Lietuvos piliečių pergalė, ir Lietuvos valstybės pralaimėjimas tuo pačiu metu. Jo taip pat buvo galima išvengti, jei teisėsauga būtų nesivadovavusi išankstiniu nusistatymu prieš LGBT bendruomenei reikšmingas saugumo problemas.

Svarbiausias klausimas po šių dviejų sprendimų priėmimo yra toks: ar po tokių pralaimėtų bylų institucijos padaro išvadas?

Sprendžiant iš to, kad šiuos Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus viešumoje komentavo ir jiems reikšmę suteikė tik nevyriausybinių organizacijų atstovai, žmogaus teisių aktyvistai, bet ne politiniai lyderiai ar teisėsaugos vadovai, iš klaidų mokomasi nebus.

Lietuvos viešojoje erdvėje žmogaus teisių problemos ir su šia tema susiję įvairių reiškinių aspektai nėra traktuojami kaip svarbūs. Nepaisant visų tarptautinių susitarimų, deklaracijų ir jau ne kartą pralaimėtų bylų, lipama ant to paties grėblio, atnešančio valstybei labai realiai apčiuopiamą žalą.

Lietuvos viešojoje erdvėje žmogaus teisių problemos ir su šia tema susiję įvairių reiškinių aspektai nėra traktuojami kaip svarbūs. Nepaisant visų tarptautinių susitarimų, deklaracijų ir jau ne kartą pralaimėtų bylų, lipama ant to paties grėblio, atnešančio valstybei labai realiai apčiuopiamą žalą.
Paulius Gritėnas


Panašu, kad tokių pačių problemų galime turėti ir dėl šnipinėjimu įtariamo ir melagingais komentarais apie Sausio 13-osios įvykius pagarsėjusio Algirdo Paleckio. 2018 metų spalio mėnesį suimtas A. Paleckis kol kas taip ir nesulaukė teisėsaugos suformuluotų kaltinimų.

Šių metų gruodžio pabaigoje jo suėmimas dar kartą pratęstas trijų mėnesių laikotarpiui. Teisėsaugos atstovai tikina, kad toks neproporcingas sulaikymo periodas nulemtas didelio įkalčių ir peržiūrimos informacijos kiekio, tačiau tokie paaiškinimai, panašu, kelia klausimų net ir premjerui Sauliui Skverneliui.

„Atrodo pakankamai ilgai ir mes turėjome pakankamai daug bylų Europos Žmogaus Teisių Teisme pralaimėtų valstybės, tai vienas iš argumentų būna neproporcingas ir pernelyg ilgas suėmimo terminas. Bet aš nežinau ikiteisminio tyrimo apimties, tai yra pakankamai jautrus tyrimas, susijęs su mūsų šalies nacionaliniu saugumu ir tai nėra paprasta byla. Matyt, tie argumentai, kuriuos teikia institucijos teismui, kuris ir sprendžia apie suėmimo terminus, jie yra svarūs ir reikšmingi“, – kalbėdamas „Žinių radijui“ teigė S. Skvernelis.

Apie galimas pasekmes užsimena ne tik premjeras. Konfidencialiuose pokalbiuose tikėtiną naujo ieškinio valstybei dėl neproporcingo suėmimo laikotarpio ir kalinimo sąlygų galimybę man patvirtino ir keli aukšto rango teisės specialistai.

Lietuvoje pakankamai įprasta, kad teisėsauga užsiveria nuo žiniasklaidos ir visuomenės, teisindamasi vykstančiu tyrimu. Šiuo atveju tyrimo laikas tikrai ilgas, tačiau konkretesnės informacijos jo eigoje nesulaukiama. Silpnai viešojoje erdvėje atrodo ir argumentai dėl besitęsiančio suėmimo pratęsinėjimo.

Įtariama, kad A. Paleckis palaikė ryšius su Rusijos žvalgybos atstovais ir galimai rinko informaciją apie Sausio 13-osios bylą nagrinėjusius teisėjus. Tai pakankamai sudėtingi kaltinimai, tačiau ar jų įrodymui reikalingas toks ilgas laikotarpis? Ar A. Paleckio ryšių su Rusija keliamas grėsmės lygis išties buvo nacionalinio saugumo lygmens?

Teisėsauga visada privalo turėti visuomenės pasitikėjimo kreditą, tačiau tam tikrais atvejais turi išsklaidyti ir vis smarkiau kylančias abejones bei atsakyti viešai keliamus rimtus klausimus. Ypač tada, kai kyla vis daugiau įtarimų, kad tyrimo laikas išsitęsė dėl surinktų nepakankamų įrodymų, o toks sulaikymo pratęsinėjimas gali atvesti prie dar vienos pralaimėtos bylos Europos žmogaus teisių teisme.

Ir tai ne paramos prastos reputacijos A. Paleckiui klausimas. Tai klausimas, ar mūsų teisėsauga mokosi iš savo klaidų ir stengiasi profesionaliau atlikti savo darbą, neužmiršdama žmogaus teisių aspekto.