Todėl kviesčiau Seimo daugumą nepradėti naujų darbų, o juo labiau reformų, nes tiek būsimasis parlamentas, tiek vyriausybė, kaip paprastai, pradėtų darbų, reformų netęsia, o jeigu ir tęsia, tai iškarto perkelia atsakomybę buvusiam parlamentui tuo atveju, jeigu priimti sprendimai pablogins situaciją vienoje ar kitoje srityje.
Mano požiūriu, paskutinieji nueinančio Seimo metai galėtų būti skirti produktyviam darbui – tarppartinių strateginių susitarimų svarbiausiose valstybės srityse: ekonomikos plėtros, migracinės politikos, sveikatos, socialinės apsaugos ir galimai kitose srityse parengimui.
Strateginių dokumentų rengimui politikai turėtų pasitelkti geriausius šalies mokslininkus ir tam tikrų sričių specialistus, praktinius darbuotojus. Strateginiai planai, mano požiūriu, turėtų būti priimami tik konsensuso keliu, priešingu atveju iškiltų grėsmė strateginiuose planuose numatytų darbų tęstinumui.
Popiežius Pranciškus teigė, kad politikai niekada neturi sėti neapykantos, neskleisti baimės, bet tik viltį. O Aristotelis pabrėžia, kad valstybė egzistuoja ne tam, kad žmonės galėtų gyventi, o tam, kad jų gyvenimas būtų geras, kilnus ar laimingas. Neabejoju tuo, jeigu politikai apsijungtų, tai Lietuva iš tikrųjų galėtų tapti gerovės valstybe.
Patariu politikams išgirsti Šventojo Tėvo, žymaus graikų mastytojo patarimus ir pakilti aukščiau asmeninių, partinių interesų, paskiriant paskutiniuosius šio Seimo kadencijos metus taikiam darbui, apjungiant visas politines jėgas strateginių sprendimų ruošimui, t. y. darbui, kuris, manau, duotų puikius rezultatus.
Paduoti politiniam oponentui ranką tegali tik stiprus žmogus!