Šiemet savo istoriją taip pat papasakojo Aušra Maldeikienė. Sakė, kad su „Kalašnikovu“ už nugaros keliavo 16 aukštų žemyn. Mirtinas „Kalašnikovas“ liko nugalėtas. Laimėjo p. Aušra.

Laikai pasikeitė. Dabar ponios Maldeikienės kovos yra daug sunkesnės. Pabandyta pakovoti su Jakeliūnu – pralaimėta. Pabandyta pakovoti su Macijausku – pralaimėta. Pasirodo, „Kalašnikovas“ „Kalašnikovui“ – nelygu. Ypač jei tas „Kalašnikovas“ – Lietuvos šventasis, t. y. krepšinio legenda. Toks paradoksas: lengviau laimėti prieš „Kalašnikovą“ su tikromis kulkomis negu prieš „Kalašnikovą“ su oranžiniu kamuoliu. Mirties tikimybė – nulinė, mirties baimės nėra, o kovoti sunkiau. Tokia laisvės kaina?

Mane p. Maldeikienė visada įkvepia. Todėl ir aš pasisakysiu apie tuos laikus. Ir apie šiuos.

Aš atsimenu, kad man tėvai neleido važiuoti į šachmatų mokyklą. Net neprisimenu, kaip tais laikais vadinosi ta gatvė, dabar vadinasi Vasario 16-osios (tais laikais tikriausiai vadinosi kitaip). Keisti tėvai. Kol netapo aišku, kad tuoj pradės važiuoti tankai, tol buvo normalu leisti septynmečiui sėsti į autobusą Naujojoj Vilnioj, persėsti į kitą kažkur pusiaukelėje ir kažkur po valandos kažkaip nueiti iki šachmatų mokyklos (po treniruotės – grįžti tuo pačiu keliu). Aš įtariu, kad po mano oda buvo įsiūtas kažkoks GPS siųstuvas. Mes savo vaikų per kelią be išmaniųjų laikrodžių neišleidžiam.

Dar atsimenu, kad mane siųsdavo į parduotuvę duonos ir pieno pirkti. Pardavėjos mūsų rajone stengėsi kažkaip visiems kažkiek parduoti. Vieną dieną buvo galima nupirkti pusę kepalo juodos duonos, kitą dieną – jau tik ketvirtį. Bet ir to neužtekdavo. Tad mano motina – būdama gudri lenkė, aišku – į parduotuvę siųsdavo mane. Aš tik užaugęs supratau, kad taip tiesiog buvo siekiama gailesčio. Man tai buvo pramoga. Niekada tuščiomis negrįždavau.

Ir viskas. Daugiau nieko reikšmingo neprisimenu. Užtat gerai matau, kas vyksta dabar.

Dabar, jo Ekscelencijos paliepimu, mes kuriame gerovės valstybę. Tikriausiai net nereikia pasakoti, kad vis dar niekas nežino, kas tai yra. Bet kadangi yra vartojamas veiksmažodis „kurti“, turbūt normalu tikėtis, kad teks ieškoti įkvėpimo ir improvizuoti t. y. – kaip pasakytų muzikantai – padžemint. Gal kažkas ir išeis. O gal ir ne. Kūryboje dažnai svarbu ne rezultatas, o procesas. Suklysti praktiškai neįmanoma, o geras tūsas – garantuotas. Be to, visada yra šansas, kad po mirties įvertins.

Mano kolegos juokauja, kad gerovės valstybę mes jau turėjome. Tai buvo laikotarpis nuo 1940-ųjų iki 1991-ųjų. Jie tvirtina, kad svarbiausias rodiklis, apibrėžiantis gerovės valstybę, yra valstybės išlaidų ir BVP santykis. Wikipedia, beje, skelbia tą patį.
Tomas Sinickis


Mano kolegos Naujosios Vilnios Tarptautinių Santykių Ir Politikos Mokslų Institute juokauja, kad gerovės valstybę mes jau turėjome. Tai buvo laikotarpis nuo 1940-ųjų iki 1991-ųjų. Jie tvirtina, kad svarbiausias rodiklis, apibrėžiantis gerovės valstybę, yra valstybės išlaidų ir BVP santykis. Wikipedia, beje, skelbia tą patį. Trumpai tariant, kuo daugiau valstybė kišasi į ekonominį valstybės gyvenimą ir kuo daugiau problemų sprendžia (valio!) tuo tokia valstybė yra labiau gerovės valstybė (dukart valio!). Prancūzijoje, Suomijoje, Danijoje, Belgijoje toks santykis tradiciškai viršija 50 proc. Ten – gerovės valstybės. Mūsų rodiklis – kiek daugiau 30 proc.

Paprastai tam, kad valstybė leistų, ji turi gauti pajamų. Žvėrišką pajamų dalį sudaro mokesčiai. Dar valstybės mėgsta skolintis. Kai kurios turi įvairių valstybinių įmonių, kurios uždirba ir moka dividendus į biudžetą. O gudresnės turi tokių, kurios eksportuoja ir uždirba iš kitų valstybių (tiek pačių valstybių, tiek tų valstybių piliečių – vartotojų).

Na, o pačios gudriausios kontroliuoja arba turi akcijų tokių įmonių, kurios investuoja į kitų šalių įmones, kurios joms neša dividendus, pirma – motininei bendrovei, o vėliau ir biudžetui. Prie pastarųjų galima priskirti kad ir Lietuvoje veikiančias Švedijos „Telia“ (valstybė turi virš 38 proc. akcijų) arba Lenkijos „PZU“ valdomą draudiką „Lietuvos draudimas“ (valstybė turi virš 34 proc. akcijų).

Žodžiu, būdų gauti pajamų yra įvairių, bet viskas daugiausia susiveda į mokesčius ir skolinimąsi. Jei norime, kad valstybė daug leistų, ji turi daug pasiimti iš mūsų arba pasiskolinti. Uždirbti iš veiklos (verslo) yra dažniausiai paskutinis valstybės prioritetas (nes kas ten išvis dirbti moka). Tiesiog apmokestinti ir skolintis yra paprasčiau. Patys žinot.

Taigi gerovės valstybėje, kuri pas mus buvo – anot mano kolegų – 1940–1991 m. laikotarpiu, valstybės išlaidų ir BVP santykis tikriausiai buvo apie 100 proc. Gal net daugiau. Tokia gerovės valstybė ant popieriaus egzistuoti gali. Mes netgi žinom, kiek gali egzistuoti realybėje. Apie 50 metų.

Valstybei priklausė viskas. O mes turėjome darbą ir darbą daugiausia imitavom. Kuo ne rojus? Iš esmės ir dabar pasirašytume, ar ne? Tik štai bėda ta, kad trūko laisvės. Važiuot niekur negalėjom. Dainuot ką norim, negalėjom. Tikėti Dievu negalėjom. Mylėtis irgi buvo nerekomenduotina. Ir jeigu netyčia vis dėlto pabandytum, tai gali atsidurti labai toli, kur labai šalta, pusę metų nešviečia saulė ir mobilusis ryšys neveikia.

Apie patriotiškumą ir nepriklausomybės idealistus bei romantikus aš čia tyčia nekalbu, kalbu apie žmogiškąją prigimtį ir bazinius poreikius, kurie dažniausiai nustelbia romantiką. Revoliucijos neprasideda dėl meilės. Jos prasideda dėl bado ir neteisybės.

Tokį sentimentą pajutę žmonės, kurie yra arti elito (bet dar ne elitas ir galbūt be šansų juo tapti), turėtų jį išnaudoti tam, kad situaciją pakeistų. Arčiausiai elito esantys vis dėlto supranta, kad 100 proc. BVP paskirstymas nereiškia, kad jis skirstomas vienodai arba teisingai. O jeigu nėra galimybės svariai sudalyvauti skirstyme, tuomet reikia kažką keisti. Ambiciją reikia maitinti. Kitaip kam gyventi?

Pokyčiai įvyko. Vieną kraštutinumą pakeitė kitas. Privatizacijos čempionai buvo sėkmingiausia karta. Nors ir toliau žiniasklaida šlovina banditus ir jų meilužes bei sutuoktines, šaudoma ir sprogdinama gerokai mažiau. Jaunimas net iš kriptovaliutų uždirbo – bent jau taip sako. Atsirado kažkoks vienaragis – neaišku, kas tai, bet skamba gerai.


Pokyčiai įvyko. Vieną kraštutinumą pakeitė kitas. Privatizacijos čempionai buvo sėkmingiausia karta. Nors ir toliau žiniasklaida šlovina banditus ir jų meilužes bei sutuoktines, šaudoma ir sprogdinama gerokai mažiau. Jaunimas net iš kriptovaliutų uždirbo – bent jau taip sako. Atsirado kažkoks vienaragis – neaišku, kas tai, bet skamba gerai. Lenkui leidžiama vesti laidas didžiausiame naujienų portale, kurio pagrindinis akcininkas – estai. Kažkur buvo padarytos klaidos. Kažkiek apsivalėme. Tapome atviresni. Ir – kalba lenkas apie lietuvius – geresni.

Bet nepaisant visų šių laimėjimų kažkodėl norime kažkokios gerovės valstybės. Neapibrėžtos. Neaiškios. Bet su neišvengiamai aukštu valstybės išlaidų ir BVP santykiu. Rėkte rėkiame: „Pone Gražuli, Skverneli, Karbauski, Sysai, Landsbergi, Narkevičiau (įrašykite, ką norite, patys), paimkite visų mūsų pinigus, leiskite mums nieko nedaryti ir atsiųskite algą kiekvieno mėnesio 10 dieną.“ Ką tai primena?

Toks jausmas, kad istorijos ratas apsisuko. Iš pradžių mes norėjome, kad valstybė nesikištų ir leistų patiems tvarkytis. Dabar prašome, kad viską sutvarkytų. Kas nesutinka, paaiškinkite man, prašau, ką mes pasakėme, balsuodami praeitų metų gegužę.

Praeito amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje mes reikalavome laisvės ir nuosavybės – dviejų esminių dalykų, kurių buvusi gerovės valstybė nesuteikė. Laisve naudotis mes mokame. Visi moka. Tam ypatingų žinių nereikia. Bet ar mokame elgtis su nuosavybe?

Ar mokame įgyti savo ir gerbti kito nuosavybę? Ar išmokome neapsimesti, kad nežinojome, kur yra nuosavybės ribos? Ar išmokome nevogti: aro žemės iš kaimyno, lopinėlio (mylimos) valstybinės žemės, žuvies iš upės per nerštą, mokesčių, arbatpinigių, idėjų? Ar be to įmanoma gerovės valstybė?