Tai čia visa Rusijos esmė: didžiausias šalies metų įvykis yra seno karo jubiliejus. Pakvipo kapinėmis ir eglišakių vainikais. Natūralu: šalis neturi kuo džiaugtis, tik praeitimi. Kodėl? Nes ji neturi ateities.

Mes Lietuvoje, deja, einame ta pačia kryptimi. Sausio 13-osios dvidešimt devintųjų metų minėjimas buvo toks, kad man baisu pagalvoti, kas bus 2021 metais, kai sueis trisdešimtmetis.

Aš, suprantama, nekviečiu pamiršti Sausio 13-osios. Juo labiau, kad tai ir mano šventė, aš jos dalyvis ir laisvės kovotojas, kaip ir daugelis tą dieną buvusių, kur jiems liepė širdis ir pareiga. Visus, ko nespėjau pasveikinti, sveikinu dabar su Sausio 13-osios pergale, liūdna praėjusia švente. Bet aš tikiuosi, kad mes Lietuvoje rasime kitas priežastis susitikti ir džiaugtis negu paskutinio didelio kruvino laisvės kovų susirėmimo sukaktis.

Jaunimas turi mokytis istoriją ir žinoti praeitį, ir tai turi būti vakarietiška žinių versija, kur mes buvom teisūs ir esam teisūs. Vatnikų propaganda ir Kremliaus šiukšlinų gerklų lojimas ant mūsų pasirinkimo nėra nuomonė, kuri turi teisę egzistuoti. Ją reikia neigti, naikinti ir niekinti. Kaip atskirti melą nuo nuomonės?

Paprasta. Protavimo būdu. Karbauskio tvirtinimas apie laimėtus rinkimus, arba kliedesiai, kad visos demokratinės šalys turi 3 proc. rinkimų barjerą, Skvernelio melavimas apie tai, kad jis atsistatydins, jei pralaimės prezidento rinkimuose, yra geras pavyzdys. Juk paprasta atskirti, kada mums meluoja, kada sako tiesą.

Bet istorijos mokymasis neturi būti vykdomas per kolektyvinius renginius su surauktomis kaktomis ir tragiškomis veido išraiškomis. Istorija nėra raudos ir kapai. Patriotizmas turi būti kasdieniame gyvenime, didžiavimesi savo šalimi, vėliava prie namo kasdien, o ne tik kai liepia. Patriotizmas yra tada, kai ant savo šalies stumti yra gėda, kaip gėda yra spjaudyti ant šaligatvio.
Istorijos mokymasis neturi būti vykdomas per kolektyvinius renginius su surauktomis kaktomis ir tragiškomis veido išraiškomis. Istorija nėra raudos ir kapai. Patriotizmas turi būti kasdieniame gyvenime, didžiavimesi savo šalimi, vėliava prie namo kasdien, o ne tik kai liepia. Patriotizmas yra tada, kai ant savo šalies stumti yra gėda, kaip gėda yra spjaudyti ant šaligatvio.
Andrius Užkalnis

Patriotizmas nėra visa juodojo kaspino, gedulo ir vilties, Baltijos kelio, barikadų, kančių, tremčių, aukų, kapų, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios minėjimai, jis nėra nuolatinis vaikščiojimas po kapines ir naujų paminklų statymas ir iškilmingi jų atidengimai su rikiuotėmis, orkestrais, kalbomis ir gedulingomis juostomis, jie nėra naujos ir atstatytos paminklinės lentos, jis nėra gatvių pavadinimai.

Pagarba praeičiai neturi būti liguista fiksacija pagrabo ir liūdesio kultūrai, kai mūsų Vėlinės jau greitai išsitęs tiek, kad bus pagal trukmę ir rimtumą antras katalikiškas Ramadanas.

Nebetoli jau tas laikas, kai su paminklais, laužais ir žvakutėmis praleisime daugiau laiko, negu su gyvaisiais.

Metuose užtektų vieno vienintelio liūdesio paminėjimo, net ir jo būtų per daug; galėtume turėti vieną ašarojimo, rimties ir susikaupimo dieną per trejus metus, bet geriau išvis būtų pasimokyti iš sėkmingų ir mažiau verkti ir daugiau džiaugtis.

Jungtinėse Amerikos Valstijose per futbolo varžybų atidarymą yra dainuojamas (ne giedamas) himnas apie žvaigždėtą ir dryžuotą vėliavą, ir dainuoja populiarios žvaigždės, net jeigu atlikėja su nuoga bamba, arba jeigu atlikėjo gerklė liudija, kad per ją praleista ne tik daugybė hitų, bet ir kelios geležinkelio cisternos viskio, nekalbant jau apie nosį, kuri ne tik gėles ir krakmolą uostė. Ten šokinėja ir džiaugiasi persirengę žvėriukai ir dešrelės, o himną dainuoja (ne gieda) su džiaugsmu, o ne su ašarom ir ne su šūdo kandusia kančia akyse.

Čia, Kalifornijoje, kuri mums tapo namais (taip, turėjau tai pakartoti, nes jūs norite tai girdėti), kaip ir kitose valstijose, žmonės kelia vėliavas prie namų ne iš pareigos, ne iš kaltės ir ne iš liūdesio, o iš džiaugsmo, kad gyvena pačioje geriausioje pasaulio šalyje. Mes juk irgi taip galėtume, bet mums snargliuotis, ašaroti ir skųstis žymiai geriau sekasi.
Lietuvoje cypaujančios davatkos ieško, kas neduok Dieve pasakys, kad „Tautiška giesmė“ dainuojama, ir tuojau pat pataiso, kad giedama, nors gieda gaidžiai, o žmonės dainuoja. Čia tie patys žmonės, kurie jums pasakys, kad žmogus valgo, o šuo negali valgyti, nes ėda, arba kad miršta žmogus ir bitė, o gyvūnai gali tik dvėsti, stipti ir gaišti. Saugokitės tokių žmonių: jie neturi gyvenimo, todėl ėda kitus, ir stengiasi jiems sugadinti jų džiaugsmą.
Andrius Užkalnis

Tuo tarpu Lietuvoje cypaujančios davatkos ieško, kas neduok Dieve pasakys, kad „Tautiška giesmė“ dainuojama, ir tuojau pat pataiso, kad giedama, nors gieda gaidžiai, o žmonės dainuoja (aš rašytojas, ir galiu jus informuoti apie taisyklingą vartoseną).

Čia tie patys žmonės, kurie jums pasakys, kad žmogus valgo, o šuo negali valgyti, nes ėda, arba kad miršta žmogus ir bitė, o gyvūnai gali tik dvėsti, stipti ir gaišti. Saugokitės tokių žmonių: jie neturi gyvenimo, todėl ėda kitus, ir stengiasi jiems sugadinti jų džiaugsmą.

Tauta, kuri neturi ateities, pasineria į praeitį, kaip tos senolės, kurios nieko daugiau negali papasakoti, tik geriausias istorijas apie mirusias giminaites. Nebūkime tauta, kuriai praeitis diktuoja gyvenimą. Mes esame geresni ir vertesni, mes turime ateitį ir turime nuostabią dabartį.

Lietuva yra turtingesnė, laisvesnė, gražesnė negu bet kas (net ir aš pats) galėjo tikėtis 1991 metais, kai gynėme mūsų šalį ir mūsų laisvę. Geriausias būdas ją pagerbti yra žiūrėti priekin, ne atgal. Džiaugtis ir juoktis. Mylėti ir būti kartu. O laužų jau pakankamai prideginome.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (269)