Taigi, ar Lietuvoje galima gauti universitetinį išsilavinimą? Į tokį klausimą negalime gauti tikslaus, neužmurzinto atsakymo neišsiaiškinę, kas tas tikras universitetas yra, kuo universitetas skiriasi nuo kitų aukštojo mokslo institucijų.
Tradiciškai tikrą universitetą įprasta apibūdinti kaip universalią aukštąją mokyklą, kaip akademinę – mokslo ir pedagoginę – veiklą vykdančią instituciją, kuri aprėpia VISĄ, visas tikrovės sritis nagrinėjančia, disciplinų visumą. Į tą VISUMĄ įeina tiek humanitarinių, socialinių, tiek ir gamtos bei tiksliųjų mokslų disciplinos. Struktūriškai tai reiškia, kad klasikinį universitetą sudaro fakultetų, institutų, katedrų ir pan. visumą, kuri aprėpia VISAS tikrovės pažinimo sritis.
Iki šiol buvo įprasta manyti, kad universitetai neapsiriboja vien specialių – fizikos, biologijos ar lingvistinių – problemų tyrimu ir atitinkamai tik siauros specializacijos specialistų ruošimu. Nuo senų senovės universitetai garsėjo savo filosofinėmis studijomis, pasaulėžiūrine misija.
Todėl dar gana neseniai visuotinai buvo įsigalėjusi ir priimtina nuostata, kad universitetai ruošia žmones, kurie turi ne tik specialių profesinių, pavyzdžiui, medicininių, žinių, bet ir bendrų žinių, kurios juos daro ar bent gali daryti vizionieriais, strategais ir, galų gale, kompetentingais šalies ir tarptautiniame gyvenime (globalizacija) galinčiais dalyvauti, racionaliais piliečiais.
Specialias žinias suteikia specialios disciplinos – apskaita, klasikinė filologija, kvantinė mechanika ir t. t. Bendrųjų žinių studentas turi gauti studijuodamas filosofiją, politologijos, ekonomikos, teisės pagrindus ir pan. Bendrosios universitetinės disciplinos, kartu su specialiosiomis disciplinomis ir duoda visavertį universitetinį išsilavinimą. Tokį išsilavinimą turintis gali būti ne tik geras specialistas, bet ir, reikalui iškilus, geras vadovas.
Taigi klasikiniame universitete gerai suvokiama ne tik specialiųjų, bet bendrųjų disciplinų reikšmė. Neuniversitetinėse aukštosiose mokyklose dėmesys bendrajam išsilavinimui paprastai būna mažesnis nei universitetuose. Mat specializuotos aukštosios mokyklos yra labiau orientuotos į specialistų ruošimą. Universitetai, sakytų George‘as Bernardas Shaw), turėtų neužmiršti ir visuomenės poreikio generalistams, t. y. žmonėms, kurie pajėgūs suvokti ne tik specialius dalykus, bet ir VISUMAS. Beje, būsimieji vadovai, lyderiai turi mokytis suvokti ir valdyti visumas, sistemas. To reikalauja valdymo veiklos specifika.
Ilgą laiką Lietuva turėjo vieną klasikinį universitetą. Tas vaidmuo teko Vilniaus universitetui. Pastaraisiais dešimtmečiais padėtis keitėsi, nes laipsniškai vyko faktinė aukštojo mokslo deuniversitetizacija, t.y. universalaus, visuminio, bendrojo, sisteminio prado nykimas aukštųjų mokyklų veikloje. Kita vertus, paraleliai daugėjo universitetais pasiskelbusių specialiųjų aukštųjų mokyklų skaičius. O tai reiškia, kad formalūs ir realūs procesai aukštajame moksle vyko priešingomis kryptimis.
Neretai institutų virtimas universitetas tebuvo iškabos pakeitimas. Nes, kaip minėta, griežtai laikantis tradicinės universiteto sampratos, jį turi sudaryti VISAS tikrovės sritis ir VISUS jos aspektus aprėpiančių fakultetų, katedrų ir t. t. sistema.
Antra, vykstant nelemtai aukštojo mokslo komercionalizacijai ir norint išlaikyti personalą drastiškai mažėjančio studentų skaičiaus sąlygomis, aukštųjų mokyklų fakultetai instinktyviai ima vadovautis savo dvaro instinktais, ir stengiasi riboti bendrųjų, bendrąjį išsilavinimą užtikrinančių disciplinų skaičių. Taip fakultetai tampa ne tiek visumas mokančio suvokti universiteto organinėmis dalimis, kiek mažais specializuotais institutais.
Pavyzdžiui, daugelis Vilniaus universiteto fakultetų yra atsisakę net ekonomikos pradmenų kurso. Baziniai ekonomikos dalykai nedėstomi net teisės fakultete. Ko tuomet norėti iš gamtos ar filologijos fakultetų…O juk visiškai nesiorientuojantis ekonominio gyvenimo problematikoje, buitinio ekonomikos suvokimo nelaisvėje esantis absolventas, mūsų nuomone, negali vadintis turinčiu tikrą universitetinį išsilavinimą.
Visa tai yra universitetinės idėjos degradavimo, akademinės krizės požymis. Tačiau tai ne tik pačių universitetų bėda – dėl jau dabar aštriai jaučiamo generalistų, bendruosius reikalus gerai suvokiančių vizionierių, stygiaus kenčia visa visuomenė. Skęstame detalėse nesuvokdami visumų.
Tačiau tik pavieniai žmonės pastebi ir pirštu baksnoja klausdami – kur mūsų šalyje būtų galima įgyti tikrą, klasikinį universitetinį išsilavinimą. Tas klausimas darysis vis aktualesnis, nes su apgailestavimu tenka konstatuoti plačiau mąstančių, gerai visumas suprantančių žmonių ne tik politikoje, ne tik valdininkijoje, bet ir apskritai vadovavimo darbą dirbančių, stygių. Aštrus tokių žmonių deficitas jaučiamas ir pačiose aukštosiose mokyklose.
Dalį minėtų deformacijų priežasčių galima sieti su mūsų politinio ir kito elito koncepciniu, o iš tiesų pasaulėžiūriniu, pasimetimu. Dabartiniu metu dominuojantis liberalus požiūris į aukštąjį mokslą padiktavo žalingą, „amputuotą“ požiūrį į aukštąjį mokslą, kuriame beveik nematomas viešojo prado vaidmuo. Dėl to mes neturime ir, matyt, artimiausiu metu neturėsime veiksmingos, realistinės aukštojo mokslo strategijos. Nesvarbu, kas bebūtų valdžioje.
Visgi dalį kaltės dėl destruktyvių, krizę gilinančių procesų nagrinėjamoje sferoje turi prisiimti ir akademinio sektoriaus vadovai. Pirmiausia, aukštųjų mokyklų rektoriai. Jie dažnai deramai nesuvokia, kad esama ryšio tarp konkrečios aukštosios mokyklos ir bendrųjų aukštojo mokslo problemų, kad aukštosioms mokykloms reikia ne tik konkuruoti, bet ir solidarizuotis. Turimi galvoje tie atvejai, kai reikia ginti visumos, t. y. viso aukštojo mokslo interesus.
Sistemos lyderiai turi prievolę labiau gilintis į visumą, domėtis makroproblemomis – adekvačiu VISO aukštojo mokslo finansavimu, studentų skaičiaus mažėjimo sukeltų problemų įvaldymu, į nacionalinius interesus orientuotos strategijos duotoje srityje formavimu.
Tai, kad tos bendrosios problemos nebuvo deramai sprendžiamos, rodo, kad ir toks, rodos, pavienis faktas – mūsų šalyje vidutinis aukštųjų mokyklų dėstytojų darbo užmokestis yra DVIGUBAI mažesnis nei aplinkinėse šalyse. Nors BVP vienam gyventojui rodiklis pas mus yra praktiškai toks pat kaip dukart daugiau akademiniams žmonėms mokančiose Latvijoje, Lenkijoje ar Estijoje.
Akademinių lyderių pareiga yra su visa jėga kovoti prieš sferos darbuotojų skurdinimą. Bet jų balso beveik nesigirdi. Nors galios potencialą jie turi. Tačiau pasiskyrę didžiulius atlygius sau jie už eilinių darbuotojų teises kovoti nelinkę.
Šiame kontekste ypatinga atsakomybė tenka Vilniaus universiteto lyderiams ir, pirmiausia, šios aukštosios mokyklos rektoriui Artūrui Žukauskui. Nes šioje mūsų seniausioje ir kol stipriausioje akademinėje institucijoje turėtų rastis didžiausi dvasiniai – intelektualiniai ir moraliniai – ištekliai, kurie galėtų būti panaudoti ne tik VU, bet visos aukštojo mokslo sferos sutvarkymui.
Esu linkęs manyti, kad arčiau tiesos yra antroji priežastis. Ir ji susijusi tiek su bendra padėtimi šalyje, tiek su, mano nuomone, nekokybiška vadybine teorija ir praktika. Dabartinė universiteto vadovybė yra pasidavusi vadybinės inžinerijos manijai. O tai prieštarauja fundamentiniams akademinės veiklos organizavimo principams. Akademinė – mokslinė ir pedagoginė – veikla yra kūrybinis darbas. Todėl reikalauja subtilaus supratimo ir veikimo. Manymas, kad struktūriniai universiteto perkarpymai, lentelių pakeitimas automatiškai reiškia ekonomiškumą plačiąja šio žodžio prasme, yra naivus. Vaizdžiai kalbant, vien kitaip persodinant muzikantus tikėtis geresnės muzikos neverta.
„Muzikantams“, t. y. akademiniams žmonėms reikia sudaryti normalias sąlygas „geriau groti“. Universitete tai, visų pirma, reiškia geresnį, tegu ir neprabangų, pragyvenimo lygį. Ir antra sąlyga – reali ir nuoširdi pagarba nelengvai, praktiškai skurde ir nuolatinėje įtampoje dirbančiam dėstytojui, tyrėjui.
Tačiau kai dėstytojų algos yra žeminančiai mažos, dar kartą primenu – kaimyninėse šalyse jų veikla finansiškai įvertinta dvigubai didesne pinigų suma, kai rektoriaus atlygis (mano žiniomis – apie 8000 eurų) yra 5–6 kartus didesnis nei profesoriaus ir mažne 10 kartų didesnis nei dėstytojo, apie teisingumą ir pagarbius santykius aukštojoje mokykloje kalbėti netenka.
Situacija VU yra prasta ir vertybinės atmosferos požiūriu. Universitete, turiu omenyje socialinius mokslus, nėra tikros akademinės laisvės ieškoti tiesos pasitelkiant visas galimas paradigmas, pasaulėžiūras. Šiandien liberalizmas yra tapęs beveik privaloma ideologija. Taip pat kaip tarybiniais laikais marksizmas. Kadangi nesu liberalas ir priklausau holistinei ekonomistų pakraipai, esu patyręs savo veiklos, gal ir negrubų, bet vieningą, blokavimą. Betgi tikrame universitete turi būti toleruojamos įvairios mokslinės pakraipos. Jame, kalbu apie ekonomiką, turi išsitekti ir liberalai, ir keinsistai, ir institucionalistai ir kitų mokslinių tyrimų krypčių atstovai.
Prie pasakyto pridėčiau prislėgtumo, baimės atmosferą. Baimės suklysti ir neįtikti atmosfera nėra akademinės, kūrybinės laisvės, laisvės kurti ir improvizuoti požymis. Tai nėra ir tikro universiteto požymis. Universitetas nėra nei statutinė, griežtos tvarkos reikalaujanti, nei subordinuota administracinė struktūra. Nemaža dalimi ši neuniversitetinė atmosfera kyla iš rektoriaus arogancijos.
Visi tie biurokratizacijos, formalaus inžinerinio požiūrio į universiteto funkcionavimą, psichologinio klimato prastėjimo procesai rektoriaus Artūro Žukausko vadovavimo laikais sustiprėjo. Deja, geras fizikas ir geras VU Senato narys (daugelį metų Senate dirbome kartu) netapo geru garbingos akademinės bendruomenės lyderiu, kuris pasiaukojamai kovoja už savo Alma Mater ir visos šalies akademinės sferos interesus.
Jis netapo vadovu, kuris rūpinasi sistemine bendruomenės gerove ne tiek kurdamas bendruomenės prorektoriaus pareigybę, bet stiprindamas universiteto realų bendruomeninį socialinį kapitalą. Ypač liūdina rektoriavimo metu išryškėjęs jo polinkis į profesinę aroganciją humanitarų ir socialinių mokslų atstovų atžvilgiu (mes – fizikai…).
Skausmingi vadybinės inžinerijos eksperimentai su gyvu ir labai jautriu universitetiniu organizmu, neapgalvotos, chaosą keliančios administracinės perturbacijos, asmeninė ir profesinė arogancija institucijoje sukėlė nemenką nepasitenkinimo bangą. Tačiau baimės padiktuoto pasyvumo sąlygomis paviršiuje to beveik nematyti.
Kai kas man sako – tiksliųjų mokslų atstovas, gamtamokslis negali būti klasikinio universiteto rektoriumi. Esą gamtamoksliams ir tiksliųjų mokslų atstovams profesiškai būdingas silpnesnis humanitarinės ir socialinės universiteto misijos suvokimas. Kitaip sakant, nehumanitaras ir „nesocialas“ nelabai jaučia, kokia svarbi yra universiteto plačiąja prasme civilizacinė – visuomenės demokratizavimo, humanizavimo, pilietizavimo – misija.
Tokiems kolegoms sakau: prisiminkim šviesaus atminimo rektoriaus, „tiksliuko“ Jono Kubiliaus laikus. Kad ir nepalankiais laikais, matematikas J. Kubilius gerbė ir rėmė humanitarus, gerai suvokė Universitas Vilnensis nacionalinę misiją. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių yra jo organizuotas pasaulinio masto renginys – VU 400 metų jubiliejaus minėjimas. Jis, tuometinio rektoriaus užmanymu, turėjo nešti ne tik akademinę, istorinę, bet ir nedeklaruotą, nors mums to meto dėstytojams akivaizdžią, patriotinę žinią.
Paskutiniais jo gyvenimo dešimtmečiais man teko didelė garbė daug bendrauti su mūsų rektoriumi tiek akademinėje, tiek politinėje plotmėje. Ir galiu paliudyti – jis buvo tikras ne tik valstybiško, bet ir universitetinio mąstymo atstovas. Gerai būtų, kad būsimieji Vilniaus universiteto rektoriai tęstų šią prasmingą tradiciją ir prisimintų, kad universitetas nėra masiškai specialistus gaminantis, biurokratiškai kietai „sušriūbuotas“ akademinis fabrikas.