Jis turi įkvėpti: iš jų (esą) mokomės, ten link (esą) einame. Paaiškinti, „kodėl mes ne tokie“. Atleisti: juk mūsų demokratija – nei sena, nei gili, tai „ko norėti“. Individai ir visuomenės ten mąsto ir elgiasi kitaip: geriau, gražiau, protingiau.
Gal netgi: tiesiog normaliai, ko apie mus, deja, nepasakysi.
Kartais taip gana nekaltai guodžiamasi, kartais patogiai pamokslaujama „išimtinio sveiko asmens, Vakarų žinovo“ pozicijoje (nepastebint, kad, jei daliai Lietuvos gyventojų išties yra kas negatyviai specifiška, tai būtent šis trūkčiojimas dėl savo tariamo „netoksumo“ ir arogantiškas pamokslavimas bendrapiliečiams „Vakarų“ vardu), o kartais primetama slogi „buvimo defektyviu“ tapatybė, kurios vienintelė praktinė paskirtis – neleisti be gėdos ir kaltės kvėpuoti, įtikėjus, kad, viskas, prie ko prisilieti, yra „ne taip“, tačiau visai ne dėl tavo asmeninio neišmanymo (nors kaltas ir gėdintis turi būtent tu), o dėl istorinės, gal netgi biologinės lemties.
Maždaug: blogi esame, bet nelabai ką padaryti galime, tik pasenti, numirti, rezignacijoje „atlaisvinti vietą“ PAGALIAU TIKROS demokratijos produktams.
Naujausias šio žanro atvejis – politologo Mažvydo Jastramskio tekstas apie „demokratinį geną“, kurį, esą, atrado Mokslas (nuorodų į epochinį atradimą, žinoma, nėra).
Demokratiškumu jis, regis, vadina santūrumą, nuosaikumą, geras manieras, gebėjimą viešumoje valdyti emocijas, polinkį gerbti oponentą, neredukuoti jo į „kenkėją“, „idiotą“ ar apskritai pusžmogį.
Reikia pripažinti, tokia „demokratiškumo“ samprata gana originali, mat paprastai – tradiciškai – šios savybės siejamos būtent su aristokratine kultūra, o demokratijoje nuo Platono iki Ortegos y Gasseto kaip tik jų ir pasigendama.
Savybės tikrai gražios, Lietuvoje tikrai jų ne per daug, tačiau laikyti jas išimtinai Lietuvos ar postsovietinių šalių specifika (tarsi pro-Trumpian ir anti-Trumpian Amerikos nelaikytų viena kitos grynojo blogio įsikūnijimais ir būtų bent kiek nuosaikesnės ar geranoriškesnės viena kitai, nei lietuviškieji „valstiečiai“ su konservatoriais) ir kildinti iš „demokratinių tradicijų“ stokos – keistoka. Na, bet tegul.
Lietuva, deja, nėjo, nes..? Žinoma, Rusija! Metafizinė Blogio Tėvynė. Gerasis Dievas turbūt ją sutvėrė tik tam, kad Lietuvai kenktų.
Čia ir Kristinos Sabaliauskaitės romanas tinka įrodymu: „Abiejų Tautų Respublikoje turėjome palankias demokratijai startines pozicijas, tačiau mūsų demokratinis DNR nuo XVIII amžiaus buvo sutrintas represyvios Rusijos imperijos, dviejų pasaulinių karų ir Sovietų Sąjungos. […] Universitetų turime daug, tačiau mūsų genas į politinį oponentą (ar politiką, ar tiesiog kitą pilietį) žiūrėti kaip į sau lygų, net jeigu jo idėjas ir laikome kvailomis, dar silpnas.“
Kai girdžiu kažką tokio, man visuomet knieti sužinoti, kur tiksliai tos šimtametės (tarsi keli šimtmečiai būtų ilgas laikas istorijai, tuo labiau biologijai!) demokratijos lokalizuotinos.
Sąjungininkių denacifikuotoje Vokietijoje? Postfrankistinėj Ispanijoj? Airijoj? Italijoj? Prancūzijoj? Kiek seniai ten tvyro liberali demokratija, prieš kiek dešimtmečių ir kokiomis aplinkybėmis žlugo neliberalūs ir nedemokratiniai režimai? Jungtinėje Karalystėje, kuri yra karalystė ir visaip bandė neleisti savo visuomenei demokratiškai išsibreksitinti?
Dar yra Amerika. Ne lotynų, žinoma, o jankių. Pirmoji pasaulyje, taigi, seniausia, moderni šiuolaikinė demokratija. Mažiau nei prieš šimtmetį jos pilnateisiais piliečiais nebuvo moterys, prieš pusę šimtmečio – „spalvotieji“. Atitinkamų nuostatų ir dabar gausybė. Mažoka laiko „genams“ susiformuoti, ypač turint minty, kad be moterų – o jos to „geno“, suprantama, niekaip turėti negalėjo – nauja generacija kol kas neatsiranda.
O dar nesvarbus faktelis, kad ta visuomenė yra galbūt mažiausiai pasaulyje genetiškai „ta pati“ nuo aštuoniolikto amžiaus: atvykėliai su anaiptol „nedemokratiniais“ genais ją pildo ir performuoja nuolatos.
Kitaip tariant, jokios senos gilios stabilios demokratijos, ilgam monopolizavusios visą kokios nors šalies populiaciją, nėra. Niekur. Tuo labiau – biologinės predestinacijos jai. Polinkis į riziką arba jos vengimas, aukštas/žemas nerimo lygis, atmintis, dėmesingumas, pastabumas arba jo stoka ir panašūs dalykai išties gali turėti ir genetinį pagrindą, bet iš to pasidaryti išvadą „Vadinasi, politinės pažiūros yra paveldimos“ yra mažų mažiausiai grubi loginė klaida, kažką sakanti apie ją darančius (ir apie jų „politinių pažiūrų“ supratimą).
O valia apyrimčiai samprotauti apie „pažiūrų paveldimumą“ turi būtent radikaliai antidemokratines praktines implikacijas (tik įsivaizduokime Mokslu grįstą valstybę, kuri pilietybę ir pilietines teises dalintų pagal genomą, sakydama, jog tą daro TODĖL, kad yra demokratinė, t. y. žmones laiko lygiais, laisvais ir pakankamai protingais, kad pažiūras ir santvarką pasirinktų patys).